Tėvai: Jonas Laurinavičius (1890–1968) ir Veronika Laurinavičienė (1903–?) – žemdirbiai, 1949–1957 m. tremtiniai Irkutsko srityje (Rusija). Seserys: Liuda Laurinavičiūtė (1933–?) ir Birutė Laurinavičiūtė-Launikonienė (1936–?) – 1949–1957 m. tremtinė Irkutsko srityje (Rusija), vaistininkė.

1944–1947 m. mokėsi Anykščių gimnazijoje, 1951 m. baigė Vilniaus 1-ąją vidurinę mokyklą. 1951–1953 m. toliau mokėsi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, Valerijono Dzevočkos akordeono klasėje.

1953 m. išvykęs į tremtį pas Irkutsko srityje (Rusija) gyvenančius ištremtus tėvus, nuo 1954 m. G. Laurinavičius lankė Irkutsko (Rusija) muzikos mokyklą ir įgijo chorvedžio specialybę. Vėliau iki 1965 m. jis gyveno ir dirbo Irkutske, akompanavo ir vadovavo Irkutsko geležinkelininkų klubo mišriajam chorui, buvo Irkutsko universiteto studentų mišriojo choro chormeisteris, kultūros ir švietimo technikumo dėstytojas ir moksleivių choro studijos vadovas.

Grįžęs į Lietuvą, nuo 1965 m. iki gyvenimo pabaigos jis gyveno ir dirbo Kaune. Jis buvo Kauno profsąjungų kultūros rūmų mišriojo choro "Gintaras" chormeisteris, 1967–1976 m. – šio choro meno vadovas ir dirigentas.

"Gintaro" chorą (60 dalyvių) G. Laurinavičius išmokė klasikų ir šiuolaikinių kompozitorių kūrinių, koncertavo su juo Kaune, Vilniuje, Minske (Baltarusija), Rygoje (Latvija), Taline, Tartu (Estija), Kijeve (Ukraina), Maskvoje, Leningrade (Rusija). Kolektyvą jis parengė 1970 ir 1975 m. respublikinėms dainų šventėms ir konkursams, Kauno miesto chorų apžiūrose pelnė prizinių vietų.

1976 m. G. Laurinavičius neakivaizdžiai baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją, doc. Jono Motiekaičio choro dirigavimo klasę.

Nuo 1976 m. jis dirbo Kauno 1-ojoje vaikų muzikos mokykloje mokytoju ir akordeono skyriaus vedėju, nuo 1995 m. buvo vyresnysis mokytojas, kol išėjo į pensiją.

Nuo 1989 m. iki senatvės G. Laurinavičius buvo Irkutsko buvusių politinių kalinių ir tremtinių mišriojo choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. Choras repetuodavo atskiromis grupėmis įvairiuose miestuose, o bendros repeticijos vykdavo Kaune – susirinkdavo iki 50 dainininkų.

Choras koncertavo Kaune, Vilniuje, Alytuje, Šiauliuose, dalyvavo 1994 m. I Pasaulio lietuvių dainų šventėje Vilniuje, 1995 ir 1997 m. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių dainų šventėse "Leiskit į Tėvynę" Panevėžyje ir Klaipėdoje.

Choras išleido bukletą "Maža Lietuva Irkutske" (1994 m.).

G. Laurinavičius dirigavo dainų šventėse Kaune, Tartu (Estija) ir Panevėžyje.

G. Laurinavičiaus biografija publikuota Boleslovo Zubricko enciklopediniame žinyne "Pasaulio lietuvių chorvedžiai" (1999 m.).

Buvo vedęs, žmona Liudmila Laurinavičienė (1934–2019).

Mirė 2019 m. vasario 11 d. Kaune. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinių kolumbariume (4 kvartalas, 58 kapavietė). Urnos nišą dengia tamsiai pilko šlifuoto akmens plokštė su iškaltu įrašu: "Gediminas Laurinavičius / 1932–2019 / Liudmila Laurinavičienė / 1934–2019".