Tėvai: Antanas Hopenas ir Ipolita Mitkevičiūtė-Hopenienė iš Troškūnų – dvarininkai bajorai. Broliai ir seserys: Marija Karolina Hopenaitė (1858–?), Petras Hopenas (1859–?) ir kt.

Tėvams persikėlus, nuo 1858 m. augo Troškūnų dvare (dabar – Smėlynė).

Baigė Kauno gimnaziją, gavo atestatą su pagyrimu.

Kauno Vrublevskio vaistinėje (XX a. pradžioje – Rezenbliumo ir Goldbergo vaistinė) K. Hopenas atliko vaistininko mokinio praktiką ir išvyko į Charkovą (Ukraina), kur įgijo provizoriaus padėjėjo kvalifikaciją.

Vėliau jis tęsė studijas Maskvos (Rusija) universitete ir 1875 m. ten įgijo provizoriaus išsilavinimą.

Nuo 1880 m. K. Hopenas gyveno Lietuvoje ir dirbo vaistininku. 1880–1890 m. jis buvo provizorius Želvoje (Ukmergės r.) ir Vilniuje. 1890 m. Kupiškyje jis  išsinuomojo E. Kenigšteterio vaistinę ir joje 1890–1896 m. vaistininkavo.

Nuo 1896 m. iki gyvenimo pabaigos K. Hopenas su pertrauka gyveno ir buvo vaistininkas Anykščiuose. 1896 m. pavasarį Anykščiuose, Bažnyčios gatvėje, jis įsigijo sodybą, kurioje ir atidarė pirmąją Anykščiuose privačią vaistinę, veikusią 1896–1915 m.

1906 m. Anykščiuose įkūrus Anykščių vartotojų draugiją, K. Hopenas buvo vienas iš jos steigėjų, keletą metų ėjo iždininko pareigas. 1909 m. ji minimas ir kaip Anykščių blaivybės draugijos narys, šios draugijos revizijos komisijos narys.

1915 m. vasarą, per Anykščius einant Pirmojo pasaulinio karo frontui, K. Hopeno namai ir vaistinė buvo sudeginti. Likęs be pragyvenimo šaltinio, jis su šeima pasitraukė į Rytus ir 1915–1921 m. gyveno Sobinkoje (Vladimiro sritis, Rusija), kur dirbo vaistininku, paskui grįžo į Anykščius ir čia pasiliko iki gyvenimo pabaigos.

1921 m. išsirūpinęs leidimą tęsti farmacinę veiklą, 1922 m. balandį K. Hopenas atidarė antrąją Anykščių vaistinę iš gydytojo Juozo Brazaičio išsinuomotose patalpose jo namuose Bažnyčios gatvėje. Tuo pačiu metu 1921–1924 m. jis rūpinosi savo senajame žemės sklype Bažnyčios gatvėje Nr. 26 (dabar – Vilniaus g. 3), kur iki karo veikė jo vaistinė, statyti naują mūrinį vaistinės pastatą, bet pabaigti šio darbo nebespėjo. Atnaujinęs farmacinę veiklą, jis ugdė dukteris ją tęsti kaip šeimos verslą.

Senatvėje K. Hopenas buvo laikomas vienu vyriausių Lietuvos Respublikos provizorių, turėjo beveik 50 metų šios veiklos patirtį. Amžininkų prisiminimuose jis išliko kaip sumanus ir sąžiningas vaistininkas, pasižymėjęs jautrumu ir geraširdiškumu.

Buvo vedęs, žmona Natalija Krickaitė-Hopenienė (apie 1846 – 1879) – dvarininkė bajorė. Liko našlys. Duktė Liucija Marija Hopenaitė-Jazdovskienė (apie 1886 – ?).

Vėl susituokė 1892 m. vasario 11 d. Kupiškio bažnyčioje, žmona Stefanija Ramanauskaitė-Hopenienė (1863–1943) – dvarininkė bajorė, Latavėnų Okuličių giminės palikuonė (Mykolo Kleopo Okuličiaus dukterėčia, miškininko Antano Ramanausko sesuo), 1941–1943 m. tremtinė, mirusi tremtyje. Vaikai:  Karolina Hopenaitė-Jazdovskienė (1893–1941) – vaistininkė, 1941 m. tremtinė Altajaus krašte, mirusi tremtyje, Alina Hopenaitė-Puzinauskienė (1895–?) – vaistininkė, emigrantė Lenkijoje, Antanas Hopenas (1897–1943) – žemdirbys stambus ūkininkas, Akmenos (Anykščių r.) dvaro savininkas, 1941–1943 m. politinis kalinys, miręs lageryje.

Mirė 1924 m. gruodžio 1 d. Anykščiuose. Palaidotas Anykščių senosiose kapinėse Hopenų šeimos kape. Kapavietę juosia aukšta geležinė tvorelė, kapą ženklina geležinis kryžius su lentele, kurioje iškalti įrašai lenkų kalba: "S.P. / Hoppen / Kazimierz 1850–1924 / Stefania 1863–1943 / Karolina 1893–1941 / Antoni 1897–1943 / Maria 1905–1973 / Awe Maria".