Anykštėnų biografijų žinynas - http://www.anykstenai.lt/asmenys
Jonas TONKŪNAS
2019-10-07

Vardas: Jonas
Pavardė: TONKŪNAS
Gimimo data: 1887-03-15
Gimimo vieta: Stačiūnų k. (Pasvalio parapija, Pasvalio r.)

Trumpai:
Gydytojas, švietėjas


Tėvai: Mykolas Tonkūnas ir Elžbieta Navakaitė-Tonkūnienė – valstiečiai žemdirbiai, turėjo 24 dešimtines žemės. Buvo vyriausias vaikas šeimoje, kurioje gimė ir užaugo devyni vaikai. Broliai ir seserys: Petras Tonkūnas (apie 1889 – apie 1959) – žemdirbys, Emilija Tonkūnaitė-Krivickienė-Traškevičienė (1892–?) – žemdirbė, Juozas Tonkūnas (1894–1968) – mokslininkas agronomas, valstybės tarnautojas, 1941–1954 m. politinis kalinys, Mykolas Tonkūnas (1896–1991) – valstybės tarnautojas, emigrantas JAV, visuomenininkas ir švietėjas, Konstancija Tonkūnaitė-Žitkevičienė (1899 – iki 1991) – žemdirbė, Kazimieras Tonkūnas (1901–1965) – žemdirbys, Salomėja Tonkūnaitė-Jankevičienė (1904 – po 1991) ir Ona Tonkūnaitė-Klungevičienė-Zigmantienė (1907 – po 1991).

1887 m. kovo 19 d. Pasvalio bažnyčioje jį pakrikštijo vikaras Kazimieras Tamoševičius, krikštatėviai buvo Juozapas Mikelinskas ir Ona Škliarienė, Jono Škliaro žmona.

Nuo mažens pasižymėjo gabumais, todėl šeimos buvo išleistas į mokslus, remiant dėdei (motinos broliui) kunigui Jonui Navakui-Navickui (1864–1941).

1904 m. baigė Mintaujos (dabar – Jelgava, Latvija) gimnaziją. Mokydamasis dalyvavo lietuvių tautinėje veikloje: platino iš Prūsijos gaunamą uždraustą lietuvišką spaudą, mokė jaunesniuosius gimnazistus lietuviškos rašybos ir lietuviškų dainų, skatino bendraamžius tarpusavyje bendrauti lietuviškai.

1904–1912 m. su pertrauka jis studijavo Dorpato (dabar – Tartu, Estija) universitete mediciną, 1905 m. kiek laiko buvo pašalintas dėl dalyvavimo studentų revoliuciniame judėjime. Tuo metu gyveno Mintaujoje ir švietė gimnazistus, ruošdamas juos studijoms ir studentiškai veiklai.

Studijuodamas Dorpate J. Tonkūnas buvo vienas iš Dorpato Lietuvių studentų draugijos kūrėjų, šios draugijos valdybos narys, ėjo kasininko ir draugijos pirmininko pareigas.

1912 m. baigęs studijas, vasarą jis atliko gydytojo praktiką Suvainiškyje (Rokiškio r.). Uždirbęs pajamų, jis ketino grąžinti gautą paramą dėdei kunigui J.Navakui-Navickui, bet jo patartas parėmė kitų brolių siekį mokytis.

1912 m. rudenį buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę ir 1912–1913 m. atliko privalomąją karinę tarnybą, tarnavo karo gydytoju Jaroslavlyje (Rusija). Artėjant Pirmajam pasauliniam karui, 1913 m. jis buvo paliktas tęsti karo tarnybą, 1914–1918 m. jis toliau tarnavo Rusijos imperijos 110-ojo pėstininkų pulko vyriausiuoju gydytoju, buvo pulkininkas leitenantas, dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo fronte.

1917 m. vasarą, kariuomenėje pasklidus revoliucinėms nuotaikoms, J. Tonkūnas pasišalino iš karinės tarnybos, kiek laiko gyveno Maskvoje ir Jaroslavlyje. Ten 1917 m. jis dirbo Marijampolės "Žiburio" draugijos berniukų gimnazijos, tuo metu įsikūrusios Jaroslavlyje ir netrukus pertvarkytos į Jaroslavlio 2-ąją berniukų gimnaziją, higienos mokytoju.

1917 m. rudenį perėjęs frontą, jis grįžo iš Rusijos į Lietuvą, apsigyveno tėviškėje.

Sekdamas politinę situaciją Lietuvoje, J. Tonkūnas buvo vienas iš savivaldos kūrimo iniciatorių Pasvalio valsčiuje. Pasvalio turgavietėje sekmadieniais jis sušaukė kelis susirinkimus, ragindamas sudaryti kokį komitetą ar tarybą, parengti kuo didesnį vyrų būrį, kuris iškilus reikalui galėtų palaikyti tvarką.  1918 m. lapkričio 17 d. po pamaldų Pasvalio  klebonijos kieme jis viešai perskaitė Lietuvos Vyriausybės kreipimąsi (atsišaukimą) ir paaiškino pasvaliečiams apie padėtį Lietuvoje. Jo suburti žmonės tądien išsirinko atstovus į valsčiaus tarybą ir kaimų miliciją. Toliau savivaldą Pasvalyje organizavo jo brolis Juozas, o pats J. Tonkūnas išvyko gyventi ir dirbti į Anykščius.

Kartu su studijų laikų bičiuliu karo gydytoju anykštėnu Adomu Laskausku apsigyvenę Anykščiuose, jiedu pradėjo privataus gydytojo praktiką bei ėmėsi įgyvendinti dar jaunystėje numatytus veiklos planus – pastatyti nedidelę ligoninę ir joje dirbti. Pirmiausia jis inicijavo atnaujinti ant Šventosios upės senąją užtvanką ir įrengė elektros jėgainę miestui apšviesti.

Kartu jis ėmėsi ir visuomeninės veiklos, šviesdamas vietos gyventojus, už tai buvo patekęs į vokiečių okupacinės valdžios nemalonę ir buvo suimtas, bet vietos žmonių pastangomis išlaisvintas.

Pasitraukus vokiečiams, 1918 m. pabaigoje J. Tonkūnas ėmė organizuoti ir Anykščių ligoninės statybą, ketindamas 1919 m. pavasarį pradėti darbus.

Jis suorganizavo Anykščiuose chorą, įsteigė teatro kuopelę "Vairas", buvo vienas iš katalikiško jaunimo sąjungos "Pavasaris" Anykščių skyriaus steigėjas, surengė keletą jaunimo vakarų.

Amžininkų prisiminimuose išliko kaip sumanus, draugiškas, geraširdis, negalintis atstumti prašančiojo gydytojas.

Laisvalaikiu mėgo muziką, skambino mandolina.

Šeimos nesukūrė – 1919 m. sausį, grįždamas iš gimtinės, kur kvietė artimuosius į savo ir sužadėtinės Teofilės Laskauskaitės (Adomo Laskausko sesers) vestuves, bet pakeliui pas ligonę užsikrėtė dėmėtąja šiltine ir sunkiai susirgo.

Mirė 1919 m. vasario 24 d. Anykščiuose. Motinos valia buvo palaidotas jos tėviškėje Daujėnų (Pasvalio r.) kapinėse.

Po mirties J. Tonkūno vardu buvo pavadinta bevardė Anykščių gatvelė, kurioje jis gyveno ir dirbo.

Rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis parašė apsakymą "Auka" (1919 m.), kuriame kaip gydytojo prototipą panaudojo J. Tonkūną, aprašydamas jo likimą.

J. Tonkūno gyvenimas ir veikla pristatoma "Lietuvos valsčių" serijos monografijoje "Daujėnai" (2015 m.).