Gimimo data nustatyta pagal Svėdasų bažnyčios krikšto metrikų įrašą, pagal naująjį kalendorių – 1907 m. kovo 16 d.

Tėvai: Juozapas, Silvestro sūnus, Baleišis ir Veronika Manelytė-Baleišienė – valstiečiai žemdirbiai. Brolis Feliksas Baleišis.

1907 m. kovo 5 d. Svėdasų bažnyčioje jį pakrikštijo vikaras Izidorius Gudavičius, krikštatėviais buvo valstiečiai Juozapas Pivoriūnas su žmona Anastazija Pivoriūniene.

Baigė Šimonių (Kupiškio r.) pradžios mokyklą. 1918–1922 m. mokėsi Kupiškio progimnazijoje, 1922–1923 m. – Rokiškio gimnazijoje, buvo aktyvus jaunimo organizacijų narys, šaulys. 1923–1927 m. baigė Panevėžio mokytojų seminariją, įgijo pradžios mokyklų mokytojo specialybę. Mokydamasis 1925–1927 m. jis buvo aktyvus "Meno" kuopos narys, skaitė pirmuosius savo literatūrinius kūrinius. Nuolat uždarbiaudamas privačiomis pamokomis, kad galėtų pragyventi, neteko sveikatos, todėl atsisakė sumanymo toliau studijuoti.

Paskirtas 1927 m. rugsėjo 10 d., 1927–1929 m. V. Baleišis dirbo mokytoju Kiemėnų (Pasvalio r.), Grūžių (Pasvalio r.) ir Vaškų (Pasvalio r.) pradžios mokyklose.

1929–1930 m. jis buvo Vaitkūnų (Anykščių r.)  pradžios mokyklos vedėjas, 1930–1934 m. – Kunigiškių (Anykščių r.) pradžios mokyklos mokytojas. Pablogėjus sveikatai, 1934–1936 m. jis buvo pasitraukęs iš tarnybos mokyklose ir gydėsi Varėnos sanatorijoje.

1936 m. nuo gegužės iki rugsėjo V. Baleišis dirbo Pakalniškių (Šakių r.) pradžios mokyklos mokytoju, paskui 1936–1940 m. buvo Akmenės pradžios mokyklos mokytojas. Akmenėje 1939–1940 m. jis vadovavo Jaunųjų ūkininkų rateliui.

Paskirtas 1940 m. rugsėjį, 1940–1945 m. jis dirbo Vižančių (Skuodo r.) pradžios mokyklos vedėju, nuo 1942 m. buvo vyresnysis mokytojas.

1945 m. likęs našlys, su vaikais persikėlė gyventi į Panevėžį ir 1945–1948 m. dirbo Panevėžio berniukų gimnazijos (dabar – Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija) mokytoju. 1948–1950 m. V. Baleišis buvo Panevėžio suaugusiųjų gimnazijos direktorius, po jos pertvarkymo 1950–1967 m. – Panevėžio 2-osios darbo jaunimo vidurinės mokyklos direktorius.

Nuo 1923 m. V. Baleišis rašė eilėraščius, noveles, miniatiūras, pjeses vaikams, skelbė kūrinius spaudoje: leidiniuose "Vytis" (JAV), "Ateitis", "Panevėžio balsas" ir kitur. Jaunystės kūrybą pasirašinėjo Homunculo, Vyturėlio, Lado Alionio slapyvardžiais.

Jis parašė ir išleido lyrinių miniatiūrų rinkinį "Chrizantemos" (1929 m., kitas leidimas – 2015 m.), kuriame vyrauja idilės ir mirties kontrastų motyvai, niūriame peizaže ieškoma šiaurietiškos prigimties ištakų. Vaikų teatrui jis parašė pjeses "Kalėdų pasaka", "Žiemos karalius" ir dar keletą, jos buvo išleistos rinkinyje "Auksiniai obuolėliai" (1935 m.).

V. Baleišis taip pat parašė meilės romanus "Liūdnos akys" (1934 m.) ir "Violeta chrizantemose" (1939 m.). Romane "Liūdnos akys" piešiami raiškūs tuberkuliozės sanatorijos pacientų portretai, jų draugystė ir meilė artėjančios mirties akivaizdoje.

Vėliau nieko nebekūrė.

1950–1955 m. Panevėžyje jis pasistatė nuosavą namą, šalia kurio įveisė didelį sodą, augino įspūdingą rožyną, didžiulį vynuogyną. Laisvalaikiu daug skaitė, būdavo gamtoje, grybaudavo ir žvejodavo.

Susituokė 1935 m. sausio 5 d. Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje, žmona Emilija Striukaitė-Baleišienė (?–1945). Liko našlys. Sūnus Vladislovas Egidijus Baleišis.

Apie 1951 m. vėl vedė, žmona Stanislava Vaitiekūnaitė-Vilkienė-Baleišienė (1927–1993) – pedagogė pradinių klasių mokytoja, Lietuvos SSR nusipelniusi mokytoja (1964 m.), literatė poetė, mokytojos Irenos Vaitiekūnaitės-Žebuolienės sesuo. Duktė Lidija Baleišytė-Stankūnienė – pedagogė, literatė poetė. Kartu užaugino ir našlaičiu likusį žmonos sūnų iš jos pirmosios santuokos Rimą Vilką (1946–2002).

Mirė 1969 m. rugpjūčio 12 d. Panevėžyje. Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse. Kapą ženklina originalus akmens luito skulptūrinis paminklas su jo fasade įtaisyta metalo plokšte su įrašu: "Vladas Baleišis / 1907–1969 / Stasė Baleišienė / 1927–1993".

V. Baleišio rankraščių rinkinys saugomas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje.