Tėvai: Antanas Kairiūkštis ir Vincenta Kairiūkštienė – žemdirbiai. Augo šešių vaikų šeimoje su dviem seserimis ir trim broliais. Seserys: Kazimiera Kairiūkštytė-? ir Stefanija Kairiūkštytė-?, broliai: Albertas Kairiūkštis – tarnautojas, Antanas Kairiūkštis – žuvo jaunystėje pokario kovose ir Leonardas Kairiūkštis (1928–2021) – mokslininkas miškininkas, akademikas.

Baigė Čedasų (Rokiškio r.) pradinę mokyklą. Gyvendamas pas tetą, toliau mokėsi Šiaulių gimnazijoje.

1944 m. vasarą K. Kairiūkštis buvo mobilizuotas į sovietinę kariuomenę ir Antrojo pasaulinio karo pabaigoje kovėsi antihitlerinės koalicijos pusėje, buvo sovietinės kariuomenės 16-osios Lietuviškosios divizijos karys, po sužeidimo fronte visą gyvenimą turėjo judėjimo negalią.

Demobilizuotas po karo K. Kairiūkštis gyveno Rokiškyje, 1946–1950 m. dirbo Rokiškio apskrities laikraščio "Tarybinis Rokiškis" redakcijoje literatūriniu darbuotoju.

1950 m. apsigyvenęs Anykščiuose, jis čia liko iki gyvenimo pabaigos.

1950–1951 m. K. Kairiūkštis rašė Anykščių rajono laikraščiui "Kolektyvinis darbas", tapo "Kolektyvinio darbo" korespondentu.

1951–1953 m. jis buvo tuometinio Kavarsko rajono laikraščio "Stalino vėliava" atsakingasis sekretorius.

1953 m. jis keletą mėnesių dirbo Anykščių pramkombinate – buitinio gyventojų aptarnavimo įmonėje, laukdamas laisvos darbo vietos laikraščio redakcijoje.

1953 m. grįžęs į "Kolektyvinio darbo" redakciją, jis dirbo skyriaus vedėju, paskui ilgą laiką redaktoriaus (Stasio Vinciūno) pavaduotoju, kol 1983 m. išėjo į pensiją. Jo iniciatyva buvo tvarkomas redakcijos ūkis, gautos pirmosios transporto priemonės žurnalistinei veiklai.

Dirbdamas žurnalistinį darbą, K. Kairiūkštis mėgino stoti į Vilniaus universiteto žurnalistikos studijas, tačiau ten nepatekęs neakivaizdžiai studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje Kaune ir įgijo agronomo išsilavinimą.

K. Kairiūkščio žurnalistinė kūryba pasižymėjo gilia įžvalga, puikiu žmogaus vidinio pasaulio suvokimu, buvo nuspalvinta švelnia ironija. XX a. antrosios pusės Anykščių krašto spaudoje jis vienintelis gebėjo pateikti satyros žanro publikacijas: rašė feljetonus, rengė nuolatinį satyrinį skyrelį, smulkiojo žanro publikacijas pasirašydamas Gervazo Pylos slapyvardžiu.

Ir išėjęs į pensiją K. Kairiūkštis toliau dirbo žurnalistinį darbą – buvo "Kolektyvinio darbo", nuo 1990 m. – laikraščio "Anykšta" neetatinis bendradarbis.

Jis buvo įvairių visuomeninių organizacijų ir komisijų narys, rinko ir rašė Anykščių rajono kolūkių istorijas. XX a. 7-ajame dešimtmetyje jis buvo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Anykščių skyriaus pirmininkas.

1990 m. K. Kairiūkštis įstojo į Lietuvos demokratinę darbo partiją ir senatvėje dalyvavo jos veikloje.

Laisvalaikį skirdavo medžioklei.

Susituokė 1950 m. rugsėjį, žmona Rozalija Vitkūnaitė-Kairiūkštienė (g. 1930 m.) – spaustuvininkė. Duktė Nijolė Kairiūkštytė-Videikienė (g. 1952 m.) – tarnautoja.

Mirė 2006 m. birželio 19 d. Anykščiuose. Palaidotas Anykščių naujosiose kapinėse. Kapą ženklina akmeninis paminklas – šlifuota tamsaus akmens plokštė su įrašu.