Debeikių parapijos krikšto metrikų knygoje įrašyta kaip gimusi 1923 m. sausio 21 d. Gimimo data dokumentuose po Antrojo pasaulinio karo buvo ištaisyta į 1928 m. sausio 21 d. Artimųjų liudijimu buvo gimusi sausio 23 d.

Seneliai: Petras Sedelskis ir Ona Mazūraitė-Sedelskienė (1853–?), Ignotas Dundulis ir Julijona Burbaitė-Dundulienė. Tėvai: Juozas Sedelskis (1884–1974) ir Uršulė Dundulytė-Sedelskienė (1890–1971) – žemdirbiai ūkininkai. Augo keturių vaikų šeimoje su trim seserimis. Seserys: Teklė Sedelskytė (1920–2008) – laisvės gynėja partizanų rėmėja, 1951–1955 m. politinė kalinė Irkutsko srityje, tarnautoja, Angelė Sedelskytė-Daškevičienė (1927–?) – žemdirbė ir Palmira Sedelskytė-Ivanavičienė (1935–2018) – tarnautoja. Dėdė (motinos brolis) Povilas Dundulis (1894–1942) – kariškis, politinis kalinys, pusbrolis (motinos brolio Kazio sūnus) Balys Dundulis (1910–1994) – žurnalistas, giminaitė (trečiosios eilės pusseserė, senelės pusseserės anūkė) Irena Andrukaitienė (g. 1948 m.) – pedagogė filologė, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarė.

Mokėsi Čekonių pradžios mokykloje, baigė 4 skyrius. 1941 m. baigė Salų (Rokiškio r.) žemesniąją žemės ūkio mokyklą. 1941–1942 m. mokėsi Panevėžio prekybos mokykloje, 1942–1943 m. – Švenčionių mokytojų seminarijoje. 1943–1947 m. baigė Anykščių gimnaziją 4-ojoje jos laidoje. Mokykliniais metais pasižymėjo literatūriniais polinkiais ir gabumais, mokytojo rašytojo Antano Vienuolio-Žukausko įtakojama pasirinko lituanistines studijas. 1947–1952 m. studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, įgijo filologinį išsilavinimą. Baigdama studijas, 1952 m. ji parengė kalbotyros mokslinį darbą apie savo tarmę "Debeikių tarmė" (publikuotas mokslo darbų rinkinyje 1958 m.), kuris buvo priimtas kaip diplominis darbas.

1952–1953 m. pusmetį O. Sedelskytė dirbo Valstybinėje politinės ir mokslinės literatūros leidykloje korektore. 1953–1956 m. ji buvo Vilniaus srities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos bibliotekininkė. Tarpininkaujant A. Vienuoliui, ji buvo priimta į mokslinį darbą ir 1956–1958 m. buvo Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Dialektologijos sektoriaus vyresnioji laborantė. Ji dalyvavo dialektologinėse ekspedicijose, rinko žodžius lietuvių kalbos žodynui, buvo viena iš Lietuvos rašytojų biobibliografinio žodyno rengėjų.

1958 m. pradžioje Antano Žukausko-Vienuolio našlės Leokadijos Žukauskienės kvietimu O. Sedelskytė sutiko atvykti į Anykščius ir 1958–1960 m. dirbo Antano Žukausko-Vienuolio muziejaus direktore – pirmąja nuolatine muziejaus vadove po rašytojo A. Vienuolio mirties.

Ji pradėjo rinkti muziejinę medžiagą ne tik apie A. Vienuolį, bet ir apie Antaną Baranauską, Joną Biliūną, Liudviką ir Stanislovą Didžiulius, perėmė į muziejų ir išsaugojo šimtus Didžiulių šeimos eksponatų. Jos iniciatyva buvo suformuota A. Vienuolio sodybos muziejinė teritorija, įrengta pirmoji A. Vienuolio memorialinė ekspozicija. 1959 m. vasarą nukeliavusi į Gruziją, O. Sedelskytė aplankė ir užfiksavo vietas, menančias A. Vienuolio pėdsakus Kaukaze, susitiko su rašytoją pažinojusiais žmonėmis, užrašė jų prisiminimus.

Gyvendama Anykščiuose, O. Sedelskytė dalyvavo ir visuomeninėje veikloje: 1958–1960 m. buvo Anykščių rajono kultūros darbuotojų profsąjungos komiteto pirmininkė, gamtos apsaugos tarybos narė, liaudies meno tarybos narė, rajono laikraščio "Kolektyvinis darbas" redakcinės kolegijos narė, rajoninės bibliotekos tarybos narė.

1960–1970 m., iki gyvenimo pabaigos, O. Sedelskytė gyveno Vilniuje ir 1962–1970 m. dirbo Valstybinėje respublikinėje bibliotekoje Komplektavimo skyriaus vyresniąja bibliografe.

O. Sedelskytė rašė eilėraščius, rankraščiuose paliko eiliuotą dienoraštį bei atsiminimų. Eilėraščiai pasižymi elegiška nuotaika, juntamas skausmingas vienišumas ir artėjančios mirties šešėlis.

Ji parašė ir paskelbė lyrinę novelę "Vienuolio vaikščiotais takais" rinkinyje "Čia užaugau" (1961 m.), išleido novelių knygelę "Užuožerių Antaniukas : vaizdeliai iš A. Vienuolio vaikystės" (1967 m., Brailio raštu akliesiems – 1977 m., papildytas ir pataisytas leidimas – 2002 m.) bei Anykščių albumėlį.

Jos straipsniai profesine bei Anykščių krašto tematika buvo spausdinami laikraščiuose "Literatūra ir menas", "Lietuvos pionierius", žurnaluose "Švyturys", "Jaunimo gretos", "Bibliotekų darbas", "Kultūros barai". Periodikoje buvo publikuota jos eilėraščių.

Laisvalaikiu piešdavo, fotografuodavo, grojo kanklėmis ir akordeonu, mėgo važinėti motoroleriu ir dirbti namų ūkio darbus, išmanė elektros įrangą.

Mirė 1970 m. vasario 19 d. Vilniuje. Palaidota Čekonių (Anykščių r.) kapinėse prie tėvų. Kapą ženklina paminklas-stela su stilizuotu kryžiumi ir liūdinčios moters bareljefu. Kairiojoje ir dešiniojoje postamento pusėje yra portretinės nuotraukos ir įrašai metalinėmis raidėmis: "Filologė / Ona Sedelskytė / 1923–1970" ir "Uršulė / Sedelskienė / 1890–1971". 

O. Sedelskytės tėviškės sodyba Čekonyse paženklinta ir lankoma. Čekonyse jos vardu pavadinta kaimo gatvė.

O. Sedelskytės rankraštinis ir ikonografinis palikimas saugomas A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus fonduose.

Debeikių vidurinės mokyklos mokytojas Vytautas Balčiūnas 1987 m. sudarė O. Sedelskytės bibliografiją, rankraštis saugomas A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje.