Tėvai: Petras Strioga (1887–1948) ir Angelė Žekonaitė-Striogienė (1898–1973) – žemdirbiai vidutiniai ūkininkai. Sesuo Aldona Striogaitė (1928–2002) – žemdirbė. Teta (tėvo sesuo) Antanina Striogaitė (1890–1918) – knygnešė, žurnalistė.

1942 m. baigė Panevėžio gimnaziją. 1942–1946 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo išsilavinimą.

Nuo 1946 m. iki gyvenimo pabaigos V. Strioga gyveno Dusetose (Zarasų r.). 1946–1979 m. jis dirbo Dusetų Kazimiero Būgos vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, kol išėjo į pensiją.

Dusetose jis propagavo stalo tenisą, buvo stalo teniso sporto mokyklos kūrimo iniciatorius.

Kaip poetas V. Strioga debiutavo 1937 m. "Šaltinėlyje", tačiau vėliau nuo grožinės kūrybos nutolo, susidomėjęs kraštotyra. Jis bendradarbiavo spaudoje, eilėraščius ir straipsnius kultūros bei kraštotyros tematika publikavo laikraščiuose ir žurnaluose: "Tarybinė žemė" (Zarasai, 1961–1989 m.), "Zarasų kraštas" (Zarasai, 1990–1992 m.), "Pergalė" (1961 m.), "Mūsų kalba" (1979 m.), "Tarybinė mokykla" (1986 m.), "Tarybinis mokytojas" (1987 m.), "Knygnešys" (1990 m.). 

Buvusių mokinių paskatintas, senatvėje V. Strioga iš ankstesnių publikacijų bei rankraščių sudarė ir išleido vienintelį savo poezijos rinkinį "Gyvenimo aidai" (1992 m.), kuriame publikuojami 69 eilėraščiai. Jo kūryboje dominuoja jaunystės, tėviškės, gamtos motyvai.

Laisvalaikį skyrė knygoms, meno saviveiklai (dainavo chore), buvo kolekcininkas.

Mirė 1992 m. birželio 15 d. Dusetose (Zarasų r.). Palaidotas Traupio (Anykščių r.) kapinėse prie tėvų.

Įvairių V. Striogos gyvenimo laikotarpių eilėraščiai ir po jo mirties publikuojami periodikoje ir kūrybos rinkiniuose.

2024 m. balandžio 18 d. Dusetų (Zarasų r.) K. Būgos bibliotekoje paminėtas mokytojo erudito ir visuomenininko V. Striogos 100-metis.