Tėvas Steponas Ūselis – žemdirbys, laisvasis valstietis.

Baigė Telšių apskrities bajorų mokyklą. 1859–1863 m. studijavo Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijoje Varniuose (Telšių r.).

Apie 1863 m. buvo įšventintas kunigu.

Atvykęs 1863 m. balandį, 1863–1868 m. F. Ūselis buvo Subačiaus (Kupiškio r.) parapijos vikaras. Subačiuje jis pasižymėjo kaip blaivybės šalininkas, už tai 1867 m. Ukmergės karo viršininkas Blau skundė jį kartu su kitais Aukštaitijos kunigais Kauno gubernatoriui, kunigas buvo baustas.

1868–1886 m. F. Ūselis buvo Alizavos (Kupiškio r.) Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios administratorius, Kupiškio parapijos kunigas filialistas. Ten jis pasižymėjo kaip gabus ir darbštus ūkio organizatorius. 1872 m. jis pastatė naują kleboniją, paskui perstatė ūkinius trobesius ir aptvėrė parapijos sodybą tvora, užveisė vaismedžių sodą, kuriame pasodino 125 obelis, dešimtis kitų vaismedžių ir vaiskrūmių, dekoratyvinių medžių ir krūmų.

1877 m. F. Ūselio rūpesčiu iš pagrindų buvo suremontuota 1856 m. pastatyta medinė Alizavos bažnyčia, vietoj vieno bokšto jos frontone įrengti du nauji, šventorius aptvertas mūrine tvora, įrengtos Kryžiaus kelio stotys, pastatyta varpinė, įruoštos Kryžiaus kelio koplytėlės.

Per savo aktyvumą jis net gavo carinės Rusijos valdžios leidimą kviesti aplinkinių parapijų kunigus į atlaidus, rengti Gavėnios rekolekcijas.

1886–1901 m., iki gyvenimo pabaigos, F. Ūselis buvo Anykščių Šv. Mato parapijos klebonas, nuo 1893 m. birželio, susirgus ir išvykus gydytis Kleopui Kozmianui, laikinai ėjo ir Utenos dekanato dekano pareigas. Anykščiuose jis ugdė vikarus: 1886–1889 m. – Kazimierą Kazimieraitį, 1887–1892 m. – Antaną Čepą, 1889–1891 m. – Povilą Garionį, 1891–1894 m. – Mykolą Petrauską, 1893–1901 m. – Kazimierą Grinkevičių, 1894–1897 m. – Juozapą Giedriką, 1898–1901 m. – Juozapą Bublį.

Senatvėje Anykščiuose jis pasižymėjo kaip kategoriškas lenkų kalbos ir religinės dogmatikos šalininkas, priešinosi lietuvybei ir smerkė parapijiečių norą šviestis bei lavintis, laikydamas tai nutolimu nuo bažnyčios. Jis tapo rašytojo Jono Biliūno apsakymo "Klebonas" pagrindinio herojaus prototipu.

Perkeltas į Anykščių parapiją, jis rūpinosi išplėsti senąją barokinę bažnyčią pagal 1889 m. architekto Florijono Vyganovskio parengtą projektą, tačiau negavo carinės Rusijos valdžios leidimo. Jis išplėtė parapijos pastatų ūkį: surentė naują medinę klėtį su gyvenamąja patalpa vienam dvasininkui, pastatė naują tvartą ir daržinę.

1899 m. F. Ūseliui Anykščiuose teko pradėti organizuoti naujos mūrinės dviejų bokštų neogotikinės bažnyčios statybą pagal Nikolajaus Andrejevo paruoštą projektą ir Žemaičių vyskupo Mečislovo Paliulionio išduotą leidimą. Pirmiausia  jis organizavo senosios bažnyčios griovimo darbus, ruošdamas naujų statybų aikštelę šventoriuje. Dėl senatvės ir silpstančios sveikatos su šiais darbais jis sunkiai tvarkėsi, leisdamas vadovauti statyboms vikarui Kazimierui Grinkevičiui.

Mirė 1901 m. birželio 26 d. Anykščiuose. Palaidotas Anykščių Šv. Mato bažnyčios šventoriuje. Jo kapas aptvertas geležine tvorele, pastatytas paminklas – rudo granito kryžius su iškalta kompozicija, simbolizuojančia kunigystę: knyga, stula ir ture su ostija bei įrašu: "Czonaj palaidotas / gudotinas / Onikszczu kle- / bonas kun. / Perdinandas / USSIEL, / pradetojus / szios bazniczios / mire 1901 m. birž. / 26 d. amžiaus 63 m. / kursai teip gy- / wiana kaip mokia, / mire kaip gywiana".