Tėvas Rapolas Gimbutis (1870 – po 1947) – valstietis žemdirbys, 1945–1947 m. tremtinys Permės srityje (Rusija), pabėgęs iš tremties. Sesuo Valerija Gimbutytė-Piligrimas (1928–1948) – 1945–1947 m. tremtinė Permės srityje (Rusija), pabėgus iš tremties, laisvės gynėja, partizanų ryšininkė.

1941 m. birželį S. Gimbutis buvo tautinio Birželio sukilimo dalyvis. 1942–1944 m. jis tarnavo Svėdasų (Anykščių r.) miestelio policijoje.

1944 m. vasarą jis pasitraukė į pogrindį ir pradėjo partizaninę kovą Patrimpo būryje Užpalių (Utenos r.) valsčiuje. Vėliau jis persikėlė į Šimonių girią ir buvo Svėdasų valsčiaus junginių partizanas, pasirinko Tarzano slapyvardį.

Nuo 1948 m. liepos iki 1949 m. balandžio 23 d. S. Gimbutis-Tarzanas buvo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Žalgirio būrio vadas. 1949 m. pavasarį ir vasarą, nuo balandžio 23 d. iki liepos 1 d., jis vadovavo naujai įkurtos Algimanto apygardos Šarūno rinktinės P. Plechavičiaus kuopai. 1949 m. liepos 1 d. S. Gimbutis-Tarzanas vietoj apygardos vadu tapusio Antano Starkaus-Montės buvo paskirtas Algimanto apygardos Šarūno rinktinės vadu. Jis buvo paskutinis laisvės gynėjas, ėjęs šias pareigas iki rinktinės sunaikinimo.

1949 m. rugsėjo mėnesį Šimonių girioje vykusiame Aukštaitijos partizanų vadų pasitarime S. Gimbutis-Tarzanas buvo paskirtas būsimos Nepriklausomos Lietuvos Kupiškio apskrities vadu.

1949 m. lapkričio 1 d. MGB 137-ojo šaulių pulko kareiviams apsupus Šarūno rinktinės štabo bunkerį Šimonių girioje, prie Dienionių ežero, trys laisvės gynėjai, bandę išsiveržti, žuvo: LLKS vadovybės atstovas Šiaurės Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srityje Henrikas Danilevičius-Vidmantas, partizanai Juozas Lapienis-Darius ir Aloyzas Žilys-Žirnis, o dar penki, tarp kurių ir S. Gimbutis, buvo apnuodyti dujomis ir suimti. Tardomas S. Gimbutis išdavė kitus jam žinomus bunkerius, todėl per keletą dienų, tęsiant karinę operaciją Šimonių girioje, žuvo 33 ir buvo suimti dar 12 laisvės gynėjų.

S. Gimbutis buvo kalintas Kaune ir Vilniuje. 1950 m. balandžio 13 d. Karo tribunolo jis buvo nuteistas 25 metus kalėti ir 5 metams tremties. Išgabentas į lagerį, nuo 1950 m. balandžio pusantrų metų kalintas Lugovoilago ir Pesčianlago lageriuose (Karagandos sritis, Kazachstanas).

Nusprendus peržiūrėti jo bylą, 1951 m. rugsėjį S. Gimbutis buvo grąžintas į Vilnių. Karo tribunolas jį vėl iš naujo teisė ir 1951 m. spalio 22 d. laisvės atėmimo bausmę pakeitė mirties bausme.

Mirė 1952 m. balandžio 14 d. Vilniuje – buvo sušaudytas kalėjime.