Tėvai: Julijonas Survila ir Anelė Skinderytė-Survilienė – dvarininkai bajorai.

1880 m. birželio 4 d. Lyduokių bažnyčioje jį pakrikštijo klebonas Felicijonas Talačka, krikštatėviais buvo kilmingieji Jonas Visockis ir Teklė Visockienė, Kajetono Visockio žmona.

1895 m. baigė Ukmergės apskrities mokyklą. Vėliau mokėsi ir baigė Rokiškio muzikos mokyklą, lankė ir baigė Juozo Naujalio vargonininkų kursus Kaune. Apie 1903 m. tobulinosi groti vargonais Vandžiogaloje (Kauno r.) pas Adomą Vonžodą.

1904 m. su žmona apsigyvenęs Anykščiuose, J. Survila vargonavo Andrioniškio, Anykščių bažnyčiose, čia subūrė nemažą parapijos chorą, dalyvavusį įvairiuose renginiuose.

1912 m. Anykščiuose, Jurzdike (buvusioje Kauno gatvėje, dabar – Vilniaus gatvė), jis pastatė namą ir jame įrengė apie 200 vietų salę, kur vyko lietuviški vakarai. J. Survilos salės atsiradimas itin pagyvino kultūrinę veiklą XX a. pradžios Anykščiuose, joje buvo suvaidinti populiarūs to meto scenos kūriniai Keturakio "Amerika pirty", S. Čiurlionienės "Pinigėliai", "Žemės ar moters" ir kiti.

1920–1921 m. J. Survila buvo ir Anykščių vidurinės mokyklos muzikos ir dainavimo mokytojas.

Apie 1904–1927 m. J. Survila Anykščiuose turėjo pirmuosius šiame mieste fotografijos paviljonus, kurie buvo įrengti ir veikė jo namuose Jurzdiko priemiestyje bei Juozapo Pavilonio namuose A. Baranausko aikštėje. Jis fotografavo ne tik paviljone, bet ir prie bažnyčios, gatvėje, ypač mėgo daryti portretus, sukūrė didžiulį ciklą atlaidų dalyvių portretų: elgetų, girtuoklių, davatkų. Jis kaupė ir kraštotyros fondą, fiksuodamas vedybų, krikštynų ir laidotuvių apeigas, šeimyninius susibūrimus, draugijų sambūrius.

Visas savo nuotraukas J. Survila priekyje arba ant nugarėlės žymėdavo savo originalia emblema. Fotografijų nugarinėje pusėje viršuje – trijų medalių abi pusės, centre – mantija su karūna ir skydelis su monograma: "J. C.", žemiau buvo įrašas senąja rusų kalba: "Fotografija J. Survillo Onykšty, specialjnoje uveličenije portretov Negativy sochraniajutsa". Po nuotrauka priekyje būdavo užrašas lenkų kalba: "J. Survillo. Onykszty". J. Survilos nuotraukos buvo naudojamos ir kaip pašto atvirukai.

Savo nuotraukas J. Survila pristatydavo parodose, pelnydamas apdovanojimus. 1910 m. gegužės 30–birželio 1 dienomis Panevėžyje surengtoje Kauno ūkiškosios draugijos žemės ūkio ir amatų produkcijos parodoje jis pelnė aukso medalį ir diplomą už mėgėjiškąsias fotonuotraukas. 1910 m. birželio 30 d. tokioje pačioje parodoje Ukmergėje už nuotraukas jis pelnė sidabro medalį ir diplomą.

1925 m. J. Survila vargonavo Skiemonyse ir prie varpinės taip pat buvo įrengęs fotoateljė, iki 1927 m. kiek laiko dirbo vargonininku Andrioniškyje. Vėliau jis kraustėsi iš vietos į vietą, gyveno Utenos rajone, Vidiškiuose (Ukmergės r.), Drąseikiuose (Kauno r.), senatvę praleido Kaune.

Jaunystėje rašė eilėraščius rusų ir lenkų kalbomis.

Susituokė 1904 m. Vandžiogaloje, žmona Kazimiera Vonžodaitė-Survilienė – dvarininkė bajorė. Vaikai: Eleonora Vaclova Survilaitė-Ibianskienė (1904–1972), Henrikas Survila (1907–?), Vanda Kazimiera Survilaitė (1910–?), Janina Juzefa Survilaitė (1911–?), Česlovas Survila (1912–1912) – mirė kūdikystėje, Irena Jadvyga Survilaitė (1913–1913) – mirė kūdikystėje, Liudas Survila (1916–1998) – muzikas fleitininkas, dirigentas, Česlovas Survila (1917–1920) – mirė vaikystėje, Stanislava Survilaitė-Dijokevičienė (1921–?) ir Edmundas Survila (1923–?). Anūkės Virginija ir Živilė Survilaitės (g. 1952 m.) – muzikės vargonininkės.

Mirė 1964 m. Kaune. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse (16 kvartalas, 12 eilė, 10 kapas). Kapą ženklina trijų betono teraco stelų paminklinė kompozicija, dviejose šoninėse įtaisytos juodo šlifuoto akmens plokštės su iškaltais įrašais: "Survilų / šeima" ir "Dijokevičių / šeima".

Daug J. Survilos nuotraukų negatyvų buvo sunaikinta ar sunyko. Išlikusios jo nuotraukos saugomos Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje Anykščiuose.