Tėvai: Vladas Lapinskas (apie 1876 – 1934) iš Vievio – carinės Rusijos kariuomenės kariškis ir Domicelė Vingrytė-Lapinskienė (1872–1938) iš Klykūnų. Augo penkių vaikų šeimoje, buvo jauniausia. Brolis ir seserys: Stasys Lapinskas – buhalteris, Ona Lapinskaitė – prekybininkė, Monika Lapinskaitė-Bitlieriuvienė (1907–1991) – pedagogė, dailininkė, ir Elena Lapinskaitė – veterinarė.

Šeimai apie 1915 m. grįžus į Lietuvą, užaugo Anykščiuose, baigė Anykščių vidurinę mokyklą. Nuo mažumės mėgo rankdarbius, piešė.

Iki 1940 m. dirbo "Pienocentro" Klaipėdos skyriuje. Antrojo pasaulinio karo metais gyveno vyro tėviškėje. 1944 m. bandė trauktis į Vakarus, bet neįstengė persikelti per Nemuną ir liko Lietuvoje, toliau gyveno vyro tėviškėje Žemaitijoje.

1948 m. gegužės 22 d. iš Prialgavos kaimo (Skuodo r.) J. Dirvianskienė su vyru ir abiem dukterimis buvo ištremta į Sibirą (Rusija), 1948–1957 m. gyveno Šamankos kaime (Irkutsko r., Irkutsko sr.), prie Baikalo ežero, kur dirbo miško darbus.

1957 m. liepos 16 d. paleista iš tremties ir tais pačiais metais rudenį su šeima grįžusi į Lietuvą, J. Dirvianskienė bandė įsikurti Vilniuje, bet negavusi registracijos, apsigyveno Plateliuose (Plungės r.), dirbo buhaltere.

1968 m. išėjusi į pensiją, ji pradėjo piešti spalvotais pieštukais ir kurti rankdarbius. 1972 m. ji įstojo į Lietuvos SSR liaudies meno draugiją. 1975 m. J. Dirvianskienė surengė pirmąją savo darbų parodą. Jos kūryba savita, subtili, joje vyravo atkurti arba stilizuoti gamtiniai elementai, atlikti kruopščiai, spalvų deriniai originalūs.

1980 m. ketvirtojoje jubiliejinėje jos personalinėje parodoje buvo eksponuojami spalvotais pieštukais piešti tėviškės peizažai, natiurmortai, dekoratyvinės megztos gėlių, lapų, šakelių kompozicijos, sienos kilimai, buvo išleistas šios parodos katalogas "Jadvyga Dirvianskienė : darbų paroda" (1980 m.).

J. Dirvianskienės darbai buvo eksponuojami įvairiuose Lietuvos miestuose bei Rusijoje: Maskvoje, Murmanske.

Jos darbų paroda gimtinėje buvo surengta Pasaulio anykštėnų 1-ojo suvažiavimo dienomis 1992 m. liepą.

J. Dirvianskienė parašė ir išleido knygą "Dekoratyviniai nėriniai" (1987 m., rusų kalba – 1997 m.).

Jai buvo suteiktas Lietuvos SSR meno saviveiklos žymūnės garbės vardas (1980 m.).

Buvo ištekėjusi, vyras Vytautas Dirvianskis (1898–1986) – kariškis, verslininkas prekybininkas, žemdirbys ūkininkas, 1948–1957 m. tremtinys. Liko našlė. Dukterys: Vida Dirvianskytė-Gudonienė (g. 1942 m.) – 1948–1957 m. tremtinė, mokslininkė kalbininkė, pedagogė, Nijolė Dirvianskytė-Zvolinskienė (g. 1944 m.) – 1948–1957 m. tremtinė, mokslininkė biochemikė, tautodailininkė tapytoja.

Mirė 1992 m. Vilniuje. Palaidota Vilniaus Rokantiškių kapinėse (43 sektorius, 10 eilė) Dirvianskių šeimos kape. Kapą ženklina trys paminklinės stelos, kairiojoje pilkšvai rusvo šlifuoto akmens steloje iškaltas dekoratyvus kryžius su saulute ir įrašas: "Dirvianskiai / Jadvyga Vytautas / 1910–1992 1898–1986".

2001 m. Skuodo muziejuje ir Telšių parodų salėje buvo surengtos bendros trijų menininkių kartų parodos, buvo eksponuojami J. Dirvianskienės rankdarbiai ir piešiniai, jos dukters N. Dirvianskytės ir anūkės Kristinos Gudonytės-Dūdienės tapybos darbai.

2016 m. Plungės viešojoje bibliotekoje surengta kolektyvinė šios giminės atstovių kūrybos paroda "Dirvonės moterys".

2022 m. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje buvo surengta J. Dirvianskienės personalinė paroda "Nagingos rankos", skirta menininkės mirties 30-mečiui atminti. 2022 m. Lietuvos tautodailininkų sąjungos galerijoje Vilniuje buvo eksponuota jos kūrybinio palikimo paroda "Nertų augalų kompozicijos ir piešiniai".