Anykštėnų biografijų žinynas - http://www.anykstenai.lt/asmenys
Sofija Emilija VENCLOVAVIČIENĖ
2020-12-24

Vardas: Sofija Emilija
Pavardė: VENCLOVAVIČIENĖ
Kitos pavardės, slapyvardžiai: Jelenskytė
Gimimo data: 1881-00-00
Gimimo vieta: Laušicos dvaras (Minsko gubernija, dabar – Baltarusija)

Trumpai:
Dvarininkė bajorė, švietėja, mecenatė


Seneliai: Antanas Jelenskis (1818–1874) – bajoras, dvarininkas, 1863 m. sukilimo organizatorius, tremtinys, ir Sabina Dybowska-Jelenskienė (1820–1910) – dvarininkė, Aknystos, Pagerklės ir Ramuldavos savininkė. Tėvai: Povilas Jelenskis h. Korczak (1839–1895) ir Emilija Nemoršanska-Jelenskienė (1850–1881) – dvarininkai.

Motina mirė, pagimdžiusi dukterį, tėvas mirė po kelerių metų. S. E. Jelenskytė nuo 1881 m. gegužės augo Aknystos (Anykščių r.) dvare, jos senelės S. Jelenskienės iš carinės Rusijos valstybės per teismą 1875 m. atgautame ir atkurtame, jos globojama. Ji išgarsėjo kaip lietuvių kultūrinės veiklos rėmėja.

XIX a. pabaigoje, lietuviškos spaudos draudimo metais, Aknystos dvare S. E. Jelenskytė su senele įsteigė slaptą lietuvišką mokyklą, kurioje vaikus lietuviškai mokė Julija Smetonaitė – jaunesnioji būsimojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos sesuo. Ji šelpė mokslų siekiantį apylinkių jaunimą, prisidėjo lėšomis, leidžiant draudžiamas lietuviškas knygas. Sulaukusios jos paramos, aukštuosius mokslus galėjo baigti ir tolimos jos giminaitės Vanda Mingailaitė-Tumėnienė bei Ona Brazauskaitė-Mašiotienė.

XX a. pradžioje S. E. Venclovavičienė didele auka (1000 aukso rublių) prisidėjo prie Debeikių bažnyčios statybos, taip pat rėmė statomą Anykščių bažnyčią.

Apie 1912–1913 m. S. E. Venclovavičienė nupirko nebenaudojamą Sterkonių dvaro pastatą, jį išardė ir pergabeno į Debeikius. Taip jos rūpesčiu Debeikiuose buvo pastatyti parapijos namai, kuriuose vėliau buvo kuriami vaidinimai, vykdavo katalikiškų organizacijų susirinkimai ir koncertai. Šis pastatas ir XX a. antrojoje pusėje ilgai buvo naudojamas kaip kultūros namai. Dvarininkė daug lėšų skyrė arbatinėms steigti, kad lietuviai mažiau eitų į karčiamas, organizavo jaunimo iškylas po visą Aukštaitiją.

Pirmojo pasaulinio karo metais S. E. Venclovavičienė buvo pasitraukusi į Rusiją, grįžusi rado vokiečių nusiaubtą ir išgrobstytą dvarą.

1918 m. jos iniciatyva Debeikiuose buvo atidaryta lietuviška mokykla.

1918–1940 m. S. E. Venclovavičienė buvo vienvaldė Aknystos dvaro savininkė. Po 1922 m. žemės reformos dvaro žemė buvo sumažinta iki 150 hektarų ir pavyzdingai tvarkoma. Kartu su savininke dvaro ūkiu rūpinosi akmistrinė Ana Turčinskienė ir ūkvedys Kazimieras Brilingas. Paskutiniąją Aknystos dvaro savininkę vietiniai gyventojai vadino "gerąja ponia", nes ji labai rūpinosi dvaro darbininkų buitimi ir sveikata, veltui gydydavo ir šelpdavo vietinius ir iš toliau atvykstančius vaikus.

Vasarą S. E. Venclovavičienės dvare atostogaudavo ir studijoms užsidirbdavo neturtingų šeimų vaikai, miesto jaunimas, dvare prieglobstį rasdavo dėl kokių nors priežasčių valdžios persekiojami politiniai veikėjai.

1940 m. S. E. Venclovavičienės dvaras buvo nacionalizuotas. Po Antrojo pasaulinio karo ji pasitraukė į Vakarus, apsistojo ir iki gyvenimo pabaigos su artimaisiais liko Lenkijoje.

Susituokė 1901 m. rugsėjo 20 d. Debeikių bažnyčioje (sutuokė klebonas Povilas Šimkevičius), vyras Vladislovas Aleksandras Venclovavičius (1869–1919) iš Sudervės parapijos – dvarininkas bajoras, Burbiškio dvaro savininko Anupro Venclovavičiaus (1804–1880) giminaitis (Anupras ir Vladislovo tėvas Otonas – antrosios eilės pusbroliai). Liko našlė, vaikų neturėjo.

Mirė 1964 m. spalio 12 d. Varšuvoje (Lenkija). Palaidota Varšuvos kapinėse.