Tėvai: Mykolas Gervė (1904–1982) – žemdirbys ūkininkas, amatininkas stalius, baldžius, ir Julija Gervienė (1909–1988) – amatininkė audėja ir siuvėja. Šeima turėjo 30 hektarų žemės. Augo keturių vaikų šeimoje, buvo trečioji. Sesuo Stasė Gervytė-Raišelienė (1930–2007) – politinė kalinė, darbininkė, visuomenininkė, broliai Alvyras Gervė (1936–2002) – inžinierius ir Juozas Gervė (g. 1941 m.) – inžinierius-ekonomistas.

Augo Žliobiškiuose, 1946–1948 m. mokėsi Sedeikių pradinėje mokykloje Pelyšos dvare, kol tėvai, vengdami gresiančios tremties į Sibirą (Rusija), 1948 m. paliko sodybą ir persikėlė į Vilnių. 1948–1957 m. baigė Vilniaus Antano Vienuolio vidurinę mokyklą, papildomai mokėsi piešimo. 1958–1964 m. baigė Vilniaus dailės instituto Tekstilės fakultetą, įgijo dailininkės tekstilininkės išsilavinimą.

1964–1965 m. J. Gervytė gyveno Panevėžyje ir dirbo Panevėžio linų kombinate vyresniąja dailininke.

Nuo 1965 m. iki gyvenimo pabaigos ji gyveno, dirbo ir kūrė Vilniuje. 1965–1967 m. ji buvo Vilniaus modelių namų, vėliau Dailės kombinato modelis, nuo 1967 m. dirbo tik kūrybinį darbą.

J. Gervytė-Tvarijonavičienė buvo dailininkė tekstilininkė, nuo 1967 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Ji sukūrė dekoratyvinių audinių projektų pramoninei gamybai, sienų ir grindų rištinių kilimų, batikos, gobelenų. Žymiausi jos gobelenai: "Žalias langas" (1970 m.), "Ryto rasos" (1974 m.), "Ruduo" (1978 m.), "Obuoliai" (1982 m.), monumentalieji gobelenai visuomeniniams interjerams: "Laukai laukeliai" Panevėžio rajono Satkūnų kaimo kultūros namams (1976 m.), "Lietuva" Druskininkų sanatorijai "Lietuva" (1980 m.), "Ruduo" vienam Vilniaus bankui (1982 m.), "Baltos tulpės" Klaipėdos santuokų rūmams (1985 m.), "Vėliavos" Kauno radijo gamyklai "Banga" (1989 m.).

Ji viena pirmųjų tarp Lietuvos tekstilininkų pradėjo austi ir smulkiuosius dekoratyvius tekstilės kūrinius, kūryboje naudojo siuvinėjimo, aplikacijos, pynimo technikas.

Nepriklausomoje Lietuvoje ji pradėjo kurti vėliavas bažnytinėms procesijoms, miestų ir miestelių vėliavas.  J. Gervytė-Tvarijonavičienė gobeleno technika išaudė 6 procesines vėliavas Vilniaus arkikatedrai ir Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčiai. Ji sukūrė ir pagamino apie 20 Lietuvos savivaldybių vėliavų: Anykščių, Radviliškio, Birštono, Šiaulių ir kt., taip pat institucijų vėliavas: Lietuvos dailės akademijos, Lietuvos kariuomenės motorizuotosios pėstininkų brigados "Geležinis Vilkas", Debeikiečių bendrijos, Vytautų klubo (1995 m.) ir kt. Ji sukūrė ir išsiuvinėjo Pasaulio anykštėnų bendrijos vėliavą (2006 m.) ir Vilniaus anykštėnų sambūrio vėliavą (2011 m.).

Nuo 1964 m. J. Gervytė-Tvarijonavičienė savo kūrinius eksponuodavo parodose Lietuvoje ir užsienyje.

Laisvalaikiu piešė akvarele.

Susituokė 1964 m., vyras Alfonsas Kaušpėdas. Išsiskyrė 1968 m.

Susituokė 1973 m., vyras Juozapas Tvarijonavičius (1925–2009). Liko našlė. Sūnus Giedrius Tvarijonavičius (g. 1975 m.) – pareigūnas, valstybės tarnautojas.

J. Gervytės-Tvarijonavičienės gyvenimas ir kūryba išsamiai pristatyta Tautvilio Užos biografiniame rinkinyje "Talentingieji viešintiškiai" (2012 m.).

Mirė 2016 m. kovo 30 d. Vilniuje. Palaidota Vilniaus Rokantiškių kapinėse šeimos kape (45 sektorius, 4 eilė, 4 kapas). Kapą ženklina du akmeniniai paminklai-stelos, kairiajame rausvo akmens paminkle iškaltas įrašas: "Stasė 1930–2007 / Jonas 1926–2014 / Raišeliai", ant dešiniojo pilkšvo akmens fasadinės plokštumos pritvirtinta juodo šlifuoto akmens plokštė su iškaltu įrašu: "Kazimiera 1883–1972 / Mykolas 1904–1982 / Julija 1909–1988 / Gervės / Juozapas 1925–2009 / Jadvyga 1938–2016 / Tvarijonavičiai".