Tėvai: Juozas Kanceriavičius – siuvėjas ir Felicija Kanceriavičienė – namų šeimininkė. Augo su 2 broliais ir 3 seserimis. Brolis Juozas Kanceriavičius (1912–?) – pedagogas.

Baigė Širvintų progimnaziją, Antrojo pasaulinio karo metais mokėsi Ukmergės gimnazijoje, gyvendamas Ukmergėje dirbusio brolio Juozo šeimoje. 1944 m. pavasarį M. Kanceriavičius įstojo savanoriu į P. Plechavičiaus buriamą Vietinę rinktinę, Marijampolėje mokėsi karybos. Kai rinktinė buvo išformuota, jis slapstėsi iš pradžių tėviškėje, paskui, vengdamas tarnybos sovietinėje kariuomenėje, su Zigmu Čerkausku įsikūrė bunkeryje Mašinkos kaime (Anykščių r.).

Apsisprendęs neįsitraukti į laisvės gynėjų pogrindį, iš slaptavietės M. Kanceriavičius netrukus pasitraukė ir legalizavosi, brolio padedamas 1944 m. rudenį buvo paskirtas dirbti mokytoju Antaplaštakio (Anykščių r.) pradinėje mokykloje. 

Nespėjęs pradėti mokslo metų šioje mokykloje, jis buvo perkeltas dirbti Staškūniškio (Anykščių r.) pradinės mokyklos mokytoju. Šioje mokykloje jis dirbo 53 metus, iš jų 40 metų jai vadovavo, buvo ilgiausiai vienose pareigose dirbęs Anykščių rajono švietimo įstaigos vadovas.

1944–1946 m. M. Kanceriavičius buvo šios mokyklos mokytojas, 1946–1950 m. – mokyklos vedėjas. Tuo metu Staškūniškio pradinėje mokykloje mokėsi apie 100 mokinių. Jis neakivaizdžiai studijavo Vilniaus pedagoginiame institute ir 1954 m. įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo išsilavinimą.

1950 m. mokyklai pradėjus priaugti iki septynmetės, M. Kanceriavičius buvo paskirtas jos direktoriumi ir šias pareigas ėjo 1951–1986 m., kol išėjo į pensiją. Jis sumaniai tvarkė ir turtino mokyklos, palaipsniui išaugusios iki pagrindinės (dešimties klasių) ūkį, išplėtė jos patalpas, pats statė ir remontavo mokymo bazę. Jis subūrė mokyklos šaškininkų būrelį, kuris ilgą laiką buvo stipriausias tarp Anykščių rajono mokyklų.

1986–1997 m. jis buvo Staškūniškio pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, kol išėjo į pensiją.

Jis parašė Staškūniškio mokyklos istorijos apybraižą, kuri buvo publikuota monografijoje "Kurkliai" (2011 m.).

M. Kanceriavičius buvo Lietuvos šaulių sąjungos narys.

Jis nuo jaunystės žaidė šachmatais, yra dalyvavęs daug turnyrų ir ne kartą juos laimėjęs, buvo 1944 m. Ukmergės šachmatų čempionas. Jis laimėjo Kovo 11-osios Akto signatarės Irenos Andrukaitienės šachmatų turnyro pereinamąją taurę (2006 m.).

M. Kanceriavičius buvo apdovanotas medaliu "Už nuopelnus kuriant ir stiprinant Lietuvos kariuomenę", Lietuvos Vietinės rinktinės Garbės kryžiumi.

Laisvalaikiu mėgo sodininkauti ir bitininkauti, dirbo staliaus darbus, lavinosi dirbdamas kompiuteriu. Jis mokėjo rusų ir lenkų kalbas, mokėsi vokiečių kalbos.

Vedė 1947 m., žmona Ona Paliulytė-Kancerevičienė (?–1968) – pedagogė. Liko našlys. Sūnus Virginijus Kancerevičius (1949 – iki 1989) – inžinierius ekonomistas, saugumo pareigūnas, duktė Aurelija Kancerevičiūtė-Baurienė (1959–2007) – pedagogė, valstybės tarnautoja.

Vėl vedė 1972 m., žmona Regina Kamarauskaitė-Kancerevičienė (g. 1948 m.) – pedagogė lietuvių kalbos mokytoja. Duktė Auksė Kancerevičiūtė (g. 1976 m.) – žurnalistė, kinotyrininkė.

Mirė 2014 m. birželio 1 d. Staškūniškyje (Anykščių r.). Palaidotas Kurklių naujosiose kapinėse. Kapą ženklina akmeninis skulptūrinis paminklas – atversta knyga, kairiojoje jos pusėje įrašas metalinėmis raidėmis "Kancerevičiai", dešiniojoje – "Mečislovas / 1926–2014".