Artėjant Šv. Velykų šventėms, kovo 24 d. Vilniaus anykštėnai gausiai susirinko apžiūrėti Bažnytinio paveldo muziejaus, kuris įsikūręs Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje ir veikia nuo 2009-ųjų metų.

Muziejus svarbus ne tik unikalia Lietuvoje ekspozicija, bet ir architektūros požiūriu. Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir buvęs bernardinių vienuolynas – įspūdingas Renesanso laikų ansamblis.

Anykštėnus sudominusi sklandžiai pasakojanti gidė Dalia muziejuje pateikė daug detalios informacijos apie muziejaus eksponatus, Vilniaus arkikatedros lobyną, pagrindines Vilniaus arkivyskupijos istorijos datas ir įvykius, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ir jos fundatoriaus Leono Sapiegos istoriją, kitų seniausių ir brangiausių sakralinės dailės vertybių istoriją ir liturginę paskirtį.

Ekspozicijoje pristatomi vertingiausi muziejaus eksponatai iš įvairių Vilniaus arkivyskupijos šventovių. Ekspozicijos šerdis – Vilniaus katedros lobyno monstrancijos bei relikvijoriai, išraiškingi maldingumo tradicijos liudytojai ir auksakalystės šedevrai.

Didžioji Goštautų monstrancija yra viena įspūdingiausių ir didžiausių monstrancijų visoje vidurio Europoje, pagaminta iš sidabro ir paauksuota. Kaip pasakojo gidė, šis liturginis indas yra nežinomo Vilniaus auksakalio gaminys, nes tais laikais buvo svarbiau, kas paaukojo lėšas, o ne pats meistras, kuris sukūrė šedevrą.

XVII a., siekiant apsaugoti bažnyčių brangenybes, didįjį Arkikatedros lobyną buvo nuspręsta padalinti į dvi dalis, bet užpuolus rusų ir kazokų armijoms, vežama slėpti viena lobyno dalis dingo negrįžtamai. Antroji lobyno dalis buvo paslėpta, ilgą laiką nieko apie ją nebuvo žinoma, o paieškos buvo bevaisės.

1985-aisiais Vilniaus arkikatedroje vyko remontas, tuomet sienoje tarp Goštautų ir Šv. Jono Nepomuko (dabar Tremtinių) koplyčių ir buvo atrastos lobyno vertybės. Apie tai buvo žinoma tik keliems žmonėms, nes valdžiai sužinojus, vertybės tučtuojau būtų buvusios išvežtos į Maskvą. Buvo sutarta neprasitarti net artimiesiems. Per vieną naktį radiniai buvo inventorizuoti ir slapčia perduoti Dailės muziejaus fondams.

Tik 2006-aisiais lobynas buvo gražintas Arkikatedrai. Taip buvo išpildyta aukotojų ir kūrėjų valia. 2009 m. įkūrus Bažnytinio paveldo muziejų, tos lobyno vertybės buvo perduotos eksponuoti sakralinėje erdvėje. Jos ir toliau tarnauja liturgijai.

Grožėjomės išlikusiomis taurėmis ir Šv. Stanislovo relikvijoriumi su jame saugomu Krokuvos vyskupo Šv. Stanislovo rankos kaulo dalimi.

Mūsų dienų sulaukė renesansinis spalvoto marmuro didysis altorius, kurio sukūrimui Leonas Sapiega paaukojo 25 tūkstančius auksinų. Palyginimui, kaip mums pasakojo gidė, tuo metu amatininkas per visus metus uždirbdavo tik 2 auksinus.

Altorius išreiškia Švenčiausiosios Trejybės ir Išganymo idėjas: apatiniame tarpsnyje kabo paveikslas, vaizduojantis nukryžiuotą Jėzų, antrajame tarpsnyje – Dievą Tėvą, viršutiniame – Šventąją Dvasią. Bažnyčios titulą primena kraštuose esantys arkangelų Mykolo ir Gabrieliaus paveikslai. Pirmieji paveikslai buvo sunaikinti rusų kariuomenės antplūdžio metu. Dabartiniai kūriniai nutapyti, atstatant karo nuniokotą vienuolyną.

Bažnyčioje išliko keturi XVII a. pirmosios pusės Sapiegų giminės antkapiai, liudijantys užsakovų galią, turtą ir subtilų meninį skonį. Didžiausias ir vienintelis Lietuvoje išsaugotas marmurinis renesansinis Leono Sapiegos ir jo žmonų Daratos Firlėjūtės bei Elžbietos Radvilaitės antkapis stebina savo dydžiu ir dekoro gausa. Antkapis yra šiek tik apgadintas, bandant jį sunaikinti, bet vis vien spinduliuoja senųjų Sapiegų didybe.

Dauguma anykštėnų iš ekskursantų grupės šiame muziejuje prisiminė skaitytą Kristinos Sabaliauskaitės istorinę knygą „Silva Rerum“.

Ten buvo išsamiai aprašyta, kaip 1655 m., Vilnių užėmus carinės Rusijos kariuomenei, miestas buvo nusiaubtas, sudegintas, išplėštas, nužudyta tūkstančiai žmonių. Kazokai išžudė vienuolyne pasislėpusius miestiečius, nukankino su  vienuolyno vyresniąja Darata Siedleščinskaite likusias dvi seseris, apiplėšė bažnyčią ir Sapiegų kapų rūsį. Pasisavinę brangius karstus ir įkapes, palaikus išmetė į gatvę.

XVII a. aprašymai byloja, kad bažnyčios rūsyje palaidotų ir kitų Sapiegų šeimos narių karstai buvę brangūs, lieti iš alavo ar net sidabro, meniškai dekoruoti aksomu, sidabru ir auksu.

Zakristijos vitrinose matėme išdėliotus puošnius bažnytinės tekstilės liturginius rūbus, siuvinėtus auksiniais ir sidabriniais siūlais, puoštus brangakmeniais.

Nuoširdžiai padėkojame gidei Daliai, atvėrusiai besidomintiems anykštėnams turtingą Lietuvos bažnyčios istoriją bei sakralinio meno slėpinius, už įdomų išsamų pasakojimą bei turiningai praleistą laiką.

Janina BAUBLIENĖ