Ketvirtadienį, birželio 15-ąją, daugiau nei trys dešimtys mokytojų, švietimo sistemos tarnautojų ir kitų piliečių pakilo į Anykščių švietimo pagalbos centro bei A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus surengtą žygį iš Anykščių į Užunvėžius. Artėjančio Lietuvos Respublikos šimtmečio proga taip pagerbtas ir prisimintas vienintelis 1918 m. vasario 16-osios aktą pasirašęs anykštėnas Steponas Kairys (1878–1964).

Keliavedžio našta man nesunki. Pro Pušyno rajoną pakilome į aukštas kalvas, po to slėnis, vėl kalnas, Pajarskų sodyba ir ne taip seniai mirusio Broniaus atmintis. Liudiškių kaime, senmedžių ūksmėje, stabtelim prie senos senos sodybos – koks nepakartojamas jos grožis, kokia architektūrinė darna. Tik gėrėtis ir mokytis, mokytis.

Kunigo Klemenso Kairio, mirusio Sibiro tremtyje, atmintis jo gimties vietoje – prakilniai nuskambėjęs eilėraštis „Dienelė brėkšta...“ Visai netoli – ir Petro Biržio – Pupų Dėdės tėviškė: pro vartus, palei jauną ąžuolyną beržų alėja einame ten, kur senojo sodo obelis ir paminklinis akmuo. Praskrenda orlaivis, tarsi atsiliepdamas į dainos temą, prisimename tą pirmąjį kraštotyrininką, tikriausią smarkuolį, tautos linksmintoją, ir padainuojame jo dainą apie Lietuvą – tarpukariu jo skleistų pranašysčių rinkinį: „...Traktoriai laukus ars, orlaiviai sės grūdus, pailsės kumelaitė nuo darbų sukūdus...“

Kelias leidžiasi žemyn, Storių kaimą praeiname pakylėti, juk žvelgiame į šiaurėje stūksančius kalnus. Aukščiausias net 197 metrų, tikriausia Anykštijos viršukalnė. Švelnios prigimties moteris gaivinu baisokomis istorijomis apie pašlaičių paraisčių tankynėse dar ne taip seniai gyvenusias meškas...

Ežero mėlis. Nevėža visą savo grožį atveria nuo vieškelio, vingiu vikstelėjusio dešinėn ir besileidžiančio į slėnį, keteros. Dar vienas, gal pats aukščiausias kalnas, po to posūkis kairėn, jau pro Klenuvką, Verbuvką, jos tvarkingas sodybas, iš tvenkinio plūstančio upelio tiltą, žolynų vešlumą, kairėje palydint žaliu kilimu pasidengusio tvenkinio siluetą. Kalva tarsi atverianti plačiausią apylinkių peizažą su vešlia medžių žaluma, pūpsančios kalvos siluetu, viršūnę iškėlusia bažnyčia, besikryžiuojančiais vieškeliais – visą senąjį kaimą ir ant kalnelių rymančius vienkiemius.

Prie stogastulpio, mus pasitiko vietos bendruomenės atstovai, kartu prisiminėme Steponą Kairį, kalbėjome apie Lietuvą tada ir dabar, apie mūsų valstybės jubiliejų, apie tai ką mes galime tą proga išskirtinio nuveikti. Visai atsitiktinai, tarsi primenant Niujorką, kur S. Kairys mirė, buvome pavaišinti „Coca cola“. Tą dieną gi manevrų tikslais padanges be perstojo raižė NATO pajėgų orlaiviai bei malūnsparniai....

Valandėlei užėjome į bažnyčią, kur gėrėjomės garsiojo architekto Karolio Reisono projekto lengvu erdvių šiuolaikiškumu. Prisiminėme 1940 m. pastatytos Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės šventovės istoriją, tyliai pamąstėme bei pasimeldėme. Pietavome buvusioje klebonijoje, vasaros rekolekcijų centre, kur mus maloniai pakvietė ir rūpinosi Aldona ir Algimantas Statkevičiai.

Pasigėrėjome Nevėžos upelio tvenkiniu, užtvanka bei pirmąja Lietuvoje, tuoj po 1920-ųjų inžinieriaus Antano Banėno įrengta hidroelektrine, kuri ir dabar veikia, elektros energiją gamina.

Kadaise viena moderniausių pradžios mokyklų Lietuvoje šiandien tiesiog pribloškė dabarties istorine tiesa. S. Kairys valstybės statomų rūmų įrengimą parėmė aštuonių tūkstančių litų auka, nuolat siųsdavo knygų knygynėliui, kitų reikalingų dalykų. Elegantiškas modernumas, patogumas, sostinės stilius ir bedalė esybė. Nebereikia ne tik mokyklai, žemė čia prarado savo jaunąjį veidą, nebereikia ir į šimtmečio ritmą įžengiančiai valstybei.

Danielius Vitonis, baigęs čia aštuonias klases, vedžiojo po begriūnančios, išdaužytos, išlaužytos mokyklos erdves, pasakojo, kur kokia klasė, kabinetas buvo, apie čia pokariu besiglaudusius partizanus, kautynes ir jų žūtį šiame pastate. Prisipažino, kad rajono valdžia be jokio atlygio pastatą perdavusi vietinei bendruomenei su sąlyga, kad ji neprašys jo remontui lėšų...

Nusistebėjus dar pridėjo, kad greit prie fasado sienos bus prikalta paminklinė lenta. Svarstyta, net piktintasi, kad per 27-erius nepriklausomybės metus niekas: nei valdžia, nei jokios partijos bei organizacijos taip ir nepasirūpino pastato išsaugojimu bei pritaikymu šiuolaikinėms reikmėms.

Dar kartą prisiminėme S. Kairio gyvenimo istoriją, jo darbus, kuriant bei stiprinant valstybės institucijas, jo aukščiausio lygio inžinerinius projektus bei visą gyvenimą neišblėsusį patriotiškumą bei tikėjimą laisva ir nepriklausoma Lietuva. iškilmingai sugiedoję „Lietuvą brangi“, jau važiuoti sugrįžome į Anykščius.