Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2017-08-06   Lrytas.lt: vietoj kelionės į Indiją – gyvenimas Anykščiuose
 
 

Interneto portalas www.lrytas.lt skiltyje „Verslas. Sėkmės istorijos“ 2017 m. rugpjūčio 6 d. skelbia interviu su anykštėne Monika PeldavičiūteVietoj kelionės į Indiją – gyvenimas Anykščiuose: „Man čia labai patinka“.

Monika Peldavičiūtė atsisakiusi kelionės į Indiją atvyko gyventi į Anykščius ir šiandien čia organizuoja įvairiausius renginius. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Monika Peldavičiūtė į Anykščius, kaip pati sako, pateko visiškai atsitiktinai ir teigia, kad čia surado rojų žemėje. 

– Monika, kada ir kaip patekai į Anykščius?

– Anykščius suradau prieš porą metų. Tuomet dalyvavo projekte „Kurk Lietuvą“ ir dirbau Utenoje. Prieš tai, 2012 metais Vilniaus universitete baigusi politinius mokslus, dirbau Azerbaidžane. Šioje valstybėje korupcija viena didžiausių pasaulyje. Kadangi mėgstu iššūkius, pasirinkau darbą „Transparency International“ Azerbaidžano skyriuje. Vėliau dirbau Gruzijoje – pabėgėlių stovykloje, rūpinausi žmogaus teisėmis.

2015 metais trumpam sugrįžau į Lietuvą ir Vilniaus Gedimino prospekte susitikau savo bendramokslę, kuri ir pakvietė dalyvauti projekte „Kurk Lietuvą“. Ji man pasakojo apie projektą ir tvirtino, kad tokie žmonės, kaip aš, jiems labai reikalingi, kad turiu pasilikti Lietuvoje ir važiuoti dirbti į regionus. Kadangi per tuos metus šiek tiek buvau nutolusi nuo Lietuvos, atsisakiau suplanuotos kelionės į Indiją ir sutikau įsijungti į projektą. Kurį laiką dirbau Šiauliuose, paskui pasiprašiau į Rytų Lietuvą. Išsiuntė mane dirbti į Uteną, kur ir sužinojusi, kad Anykščiuose vyksta triatlono varžybos, pasikviečiau tėtį, kad galėtume varžybose sudalyvauti dviese. Bėgau miesto gatvėmis ir galvojau: va čia tai norėčiau gyventi.

– Ir kas pačią taip sužavėjo šiame mieste?

– Viena svarbiausių paskatinusių pasilikti Anykščiuose priežasčių buvo čia įsikūrusi Naujų vėjų bendruomenė, su kurios nariais susipažinau vos pradėjusi dirbti Anykščių rajono savivaldybėje. Toje bendruomenėje sutikau nemažai jaunų žmonių. Tokių pat, kaip aš, kurie sugrįžę į Anykščius ar čia atvykę iš kitų miestų. Kiti Anykščius buvo pasirinkę po studijų užsienyje. Yra tokių jaunų žmonių, kurie prieš metus atvažiavę mums sakė: jūs tik neišvažiuokite, mes sugrįšime. Ir sugrįžo. Man patiko, kad Naujų vėjų bendruomenė imasi kurti savo mieste, kuriame gyvena. Tai bendruomenė, kuri tiksliai atitinka savo pavadinimą.

– Tačiau daug kas sako, kad jaunimas, gyvendamas provincijoje, paprasčiausiai neturi kuo užsiimti.

– Iš pradžių ir aš važinėjau į Vilniuje vykstančius renginius, bet paskui pagalvojau, o kodėl visa tai negali vykti Anykščiuose. Niekas niekur nieko ant lėkštutės neatneša. Reikia pačiam daryti, o kai imiesi iniciatyvos, padedančių visada atsiranda. Įsiliejusi į Naujų vėjų bendruomenę, ėmiausi organizuoti reginius. Net iš Tuvos gerklinio dainavimo meistrą buvau pasikvietusi. 

Vienas pastarųjų mūsų bendruomenės projektų – per miesto šventę atgiję kairiajame Šventosios upės krante esantys seni ir nebenaudojami gimdymo namų ir elektrinės pastatai. Per visą šventę juose veikė menų dirbtuvės, buvo kuriamos instaliacijos, rengiami koncertai.

Pernai bendruomenė Šventosios pakrantėje buvome pastatę indėnišką palapinę, kurioje ištisus metus vyko įvairūs kūrybiniai užsiėmimai. Juose žmonės dalijosi tuo, ką jie patys moka daryti. Kas dalijosi pynimo, kas lipdymo iš molio ar odos apdirbimo patirtimi, kiti vesdavo jogos užsiėmimus, sutartinių pasidainavimus ir įvairias paskaitėles. Susibūrus gimdavo ir daug kitų idėjų.  

Svarbiausia, kad žmonės pradėtų burtis, pradėtų bendrauti ir dalinis tuo, ką moka. Pradėjome Anykščiuose švęsti lygiadienį, gaivinti senąsias baltų kalendorines šventes. 

– Ir kaip jūsų iniciatyvas priima vyresniosios kartos anykštėnai?

– Tiesą pasakius, vis dar atsargiai. Tarsi per padidinamąjį stiklą. Matyt, tam reikalingas laikas. O rajono savivaldybė labai palaiko ir remia bendruomenės veiklą. Ir ne tik mūsų. Jie apskritai skatina visas iniciatyvas, kurios Anykščių rajoną daro gyvesnį ir patrauklesnį. Sudaryta daug puikių sąlygų žmogaus kūrybiškumui skatinti. Įsikūrusi Anykščiuose išmokau lipdyti iš molio. Moderniame amatų centre yra pastatyta molio degimo krosnis, kur savo dirbinius galima išsidegti. Praėjusią žiemą Niūronių audimo mokykloje mokiausi austi ir jau pati kelis rankšluosčius išsiaudžiau. Šiemet mokysiuosi sudėtingesnio audimo. 

– Tiesa, ką pati veikei Anykščiuose vykdant projektą „Kurk Lietuvą“?

– Bandžiau  suvienyti visas Rytų Aukštaitijos regiono savivaldybes bendrai turizmo rinkodaros strategijai. Manau, regionų savivaldybėms būtina išmokti bendradarbiauti ir tik formuojant vieningą įvaizdžio strategiją, regionas pajėgus save pristatyti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio turistams ir taip didinti regiono patrauklumą bei konkurencingumą. 

– Ir kokios, pačios manymu, stipriausios Anykščių pusės turistams, ypač iš užsienio pritraukti?

– Gamta. Anykščiai man – rojus žemėje. Čia pajunti, kaip berods Vaižgantas rašė, gyvena visos Lietuvos gamtos dvasią. Kažkas pakylėto virš kasdienybės. Neatsitiktinai, tiek daug poetų ir rašytojų yra kilusių iš šio krašto. Jie čia pasisemdavo įkvėpimo. Tą įkvėpimą pajutau ir aš pati, todėl Anykščius pasirinkau kaip savo gyvenamąją vietą. Čia man kyla labai daug minčių, naujų idėjų. Tai pati nuostabiausia vieta, paskatinanti žmogų kurti.

Miestui labai svarbi savo vandenis nešanti Šventosios upė. Prie jos tarsi verda visas miesto gyvenimas, nes kur beeitumei, vis netoli Šventosios atsirandi. Dešinysis upės krantas pritaikytas pasivaikščiojimams. Čia įrengti takai, pastatyti suoleliai, įrengta kita infrastruktūrą. Tačiau mane labiausiai vilioja kairysis upės krantas, kuriame išsaugota beveik neliesta gamta.

Čia ji tokia, kokia savaime susiformavo. Visuotinio skubėjimo, naujų technologijų eroje žmonės vis labiau ieško vietų, kur jie būdami gamtos apsuptyje atgautų jėgas. Ir rinksis tas vietas, kuriose ta darna su gamta išsaugota. Būtų nuostabu, jei per miestą tekančios upės atkarpoje atsirastų daugiau valčių. Galbūt kažkas net galėtų imtis paplukdymo valtimi po Šventąją paslaugų. Nors šią upę seniai pamėgo baidarininkai, bet mieste joje gyvybės galėtų daugiau būti. Yra minčių pakartoti rašytojo Antano Vienuolio plaukimą. Jis iš Anykščių išplaukęs Šventosios upe sugebėjo iki pat Baltijos jūros nuplaukti.

– Tačiau pastoviai gyvenančiam žmogui reikalinga šiuolaikiška miesto infrastruktūra. Kaip ten bebūtų, tai ne visada yra draugiška gamtai?

– Kartais juokauju, kad dar galiu įsivaizduoti, kokie bus Anykščiai po dviejų metų, bet kokie jie bus po penkerių – sunku įsivaizduoti. Miestas labai keičiasi. Atnaujinamos gatvės, šaligatviai. Atsigauna nemažai senų pastatų. Jie pritaikomi šiandieninio žmogaus poreikiams, istorinę giją jungiant su modernumu. Malonu, kad miestas keičiasi ir pritraukia vis daugiau žmonių, pasiliekančių čia gyventi.

Plėtojant Anykščių miestą prioritetus diktuoja pati istorija, dėl ko prieš imantis kiekvieno darbo, įvertinamas jo poveikis gamtai ir stengiamasi, kad jai kuo mažiau būtų pakenkta kuriant šiuolaikinio žmogaus gyvenimui palankias sąlygas. Kad žmogui būtų gera gyventi, jam labai svarbi visapusiška darna: darna su gamta, su savimi ir su žmonėmis, ir kad tokią darną kurtų sprendimus priimantys žmonės. Kai visa tai yra, žmogus jaučiasi laimingas, nes jame prabunda kūrėjo dvasia.

Anykščiai yra miestas, kuriame išlaikytas balansas tarp naujosios infrastruktūros ir gamtos. Darna su gamta, manau, stipriausia šio miesto pusė.

 
 
    Atgal...