Nauja knyga – visuomet didelė sielos šventė skaitytojui.

Šventė todėl, kad vėl iš naujo atrandi, sužinai, prisilieti prie praeities dalykų, dažnai matomų kasdienybėje, bet nepakankamai pažįstamų, nors ir savų. Atsiveria šviesi galimybė praturtėti, praskaidrinti savuosius ieškojimus, pasisemti gyvybinių syvų iš kūrybos, kalbančios apie amžinus, nekintančius dalykus, įsiveržiančios į širdį harmonijos, grožio, estetikos pilnatvėmis, mokančios, taurinančios, apvalančios žvilgsnius ir mintis, kreipiančios į tikrą, autentišką, unikalų santykį su savimi, aplinka, Dievu.

Man regis, kad visi sakraliniai Anykščių krašto meno paminklai pirmiausia ir prabyla kaip ženklas, visuomet kreipiantis į tikėjimą, Kristų, bendruomenę. Tokia šių kūrinių pirmoji paskirtis – būti regimu ženklu tikinčiajam, vesti jį, lydėti kiekvieną akimirką, padėti išgyventi kiekvieną įvykį tikėjimo šviesoje, parodyti Antgamtį, kuri įsiveržia į žmogaus istoriją.

2009 m. paminėtas Anykščių šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios 100-metis nebuvo vienkartinis, vienadienis įvykis. Pasipylė gražios, kūrybingos iniciatyvos, renginiai, knygos – lyg iš gausybės rago.

Norisi iš širdies nusilenkti kultūros darbininkams, kurie randa progų ir būdų mums tą grožį pristatyti, priartinti, atskleisti. 2008 m. pasirodė senųjų Anykščių bažnyčios atvirukų komplektas. 2009 m. pradžiugino leidinys „Anykščių šv. Mato bažnyčia. Vadovas“, nenusileidžiantis panašiems leidiniams apie Aušros Vartus ar šv. Kazimiero koplyčią Vilniaus katedroje.

Anykščiuose atidarytas ir sakralinio meno centras – dar viena meno tvirtovė, kuri be visų kilnių tikslų ir pasišventimų kultūrai, saugo monsinjoro Alberto Talačkos meno kūrinių kolekciją. Į tą patį centrą „suskrido“ Beatričės Kleizaitės-Vasaris angelai. 2010 m. Sakralinio meno centras išleido mons. A. Talačkos meno kolekcijos reprodukcijų rinkinį. Prie prasmingo, pakilaus šventovės 100-mečio minėjimo norėtųsi priskirti ir leidinį „Jonas Tvardauskas. Medžio drožyba“ (2010 m.) – juk ir patį šimtmečio įvykį ženklina šio dievdirbio Anykščių bažnyčios šventoriuje pastatytas stogastulpis „Šv. Matas“ (2009 m.).

Anykštėnų pagarbą Anykščių šventovei, tikėjimui, menui liudija ir neseniai pasirodęs leidinys apie dailininkę Mariją Anortę Mackelaitę (dizainas ir maketas Ingos Petrauskienės, išleido UAB „Petro ofsetas“). Naujoji knyga – A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus darbuotojų Rasos Bražėnaitės ir Skaidrės Račkaitytės pastangų vaisius, be kita ko, nuskambantis dar ir kaip padėka 2010 m. asmeninį jubiliejų šventusiai vitražo meistrei.

Knygą palydi Anykščių mero Sigučio Obelevičiaus ir parapijos klebono dekano kanauninko Stanislovo Krumpliausko žodžiai, o dailininkės M. A. Mackelaitės kūrybinį kelią aptaria anykštėnė menotyrininkė Dalia Tarandaitė. Trumpai paminėti jos meniški, brandūs, puikiai prie architektūros derantys vitražai Vilniuje, Palangoje, Druskininkuose... Kai kurie, keičiantis pastatų paskirčiai ir savininkams, deja, neišliko. Knygoje publikuojami vitražų, įvairių etikečių projektai, neišlikusių kūrinių interjeruose fotografijos, vitražai, puošiantys Anykščių ir Kurklių bažnyčias.

Menotyrininkė pirmą kartą taip išsamiai ir įdomiai pristato šios vitražų kūrėjos darbus, puošiančius ne tik Anykščių, bet ir Kurklių (Anykščių r.) šv. Jurgio bažnyčią. Tamsiais sovietinės ideologijos 1971-1986 metais gimė patys gražiausi menininkės darbai, o pats kūrybinis laikas, anot M. A. Mackelaitės, buvo kaip vienas šviesiausių gyvenimo periodų.

Anykščių bažnyčia – vientisa vitražo galerija, kurią lankydamas ar tik užbėgdamas pajunti stiprų srautą, o gal meninių ir dvasinių dalykų pripildytą, prisodrintą koncentratą, kuris ir yra skirtas alkstančiai dvasiai pasotinti. Gali net nesimelsti, gali tiesiog ramiai sėdėti suole bažnyčios gale, gali net ir pamaldų nebūti. Saulė veda didžiąją pamoką visą dieną. Mirguliuoja spalvoto stiklo gabalėliai – toks jų gyvenimas. Nutįsę šešėliai žaidžia ir pasiekia ne tik mūsų veidus, bet susitinka ir su mūsų mintimis. Vitražų spalvos ramios, gydančios, taurinančios.

Mintis praturtinti bažnyčios interjero misiją vitražais kilo monsinjorui A. Talačkai, kurio estetinį skonį formavo Rokiškio šv. Mato bažnyčios ir Tyzenhauzų dvaro meno lobynai. Atkeltas darbuotis į Anykščius, monsinjoras stengėsi, kad šventovėje esantį žmogų prakalbintų ne tik Mišios, klebono pamokslas, bet ir meno kūriniai. Taip palengva ir gimė meno ansamblis, kuriame visi paskyrimai išplaukia iš kūrybingos, gėriui, grožiui, jausmui jautrios ir atviros žmogaus širdies.

Be meninės paskirties vitražais ketinta sutvarkyti, sustiprinti langus, sušvelninti pernelyg stiprų šviesos srautą, sukurti mistinę, meditacinę aplinką. Taip atsirado vargonų choro vitražai, šv. Matas virš centrinių durų, vitražai, primenantys septynis sakramentus, „Dievo Avinėlį“ ir „Šventąją Dvasią“.

Sakralinio meno centre galime pamatyti M. A. Mackelaitės vitražus „Madona“ ir „Šv. Albertas“ – tai menininkės asmeninė dovana monsinjorui. Taip pat šiame centre saugomi jos Anykščiams padovanoti bažnyčios vitražų projektai, monsinjoro A. Talačkos dailininkei rašyti laiškai, akvarele pieštas autoportretas ir keletas knygų.

Belieka nusilenkti Dangui, kad Jo dėka prisimenam, kad per Jį žmonės šaukiami atsinaujinti, prisikelti, sužadinti atmintį kaip pačios Būties egzistencijos tikrumą.

Tam pačiam Dangui tebūnie gyrius už paprastai nepaprastą mons. A. Talačkos ir dailininkės M. A. Mackelaitės susitikimą, už ženklus, vaizdinius, mintis ir polėkius, už sakramentų gyvybingąsias versmes, įkurdintas vitražuose...

Už meno skonį ir jo kalbą, už sielos jautrumą, kurį pats menas pakelia aukštyn ir tikėjimo gaivindamas moko.

Justas Jasėnas