PAEŽERIAI (Viešintų)
  Gretimos vietovės:
BALČIŪNIŠKIAI | BURBEKLIAI | PRUNCIŠKIAI | VIEŠINTOS (kaimas) |

2013-12-04   |   Spausdinti

Kaimas Viešintų seniūnijoje už 2 kilometrų į vakarus nuo Viešintų. Ribojasi su Burbeklių, Balčiūniškių, Prunciškių ir Viešintų kaimais. Įsikūręs Viešinto ežero šiaurinėje pakrantėje abipus kelio Viešintos–Surdegis.

Yra 19 sodybų – 27 gyventojai (2001 m.), 15 gyventojų (2011 m.). Priklauso Viešintų seniūnaitijai (nuo 2009 m.).

1789 m. balandžio 22 d. sudarytame Troškūnų parapijai priklausančių dvarų, bajorkaimių, kaimelių generaliniame rejestre minimi ir Paežerių kaimas bei palivarkas, priklausantys Viešintų dvaro savininkui Nepokojčickiui. Palivarke buvo 1 bajoro sodyba, o kaime – 6 rusų-maskvėnų kiemai.

1923 m. kaime buvo 21 sodyba – 90 gyventojų. 1930 m. kaimas išskirstytas į vienkiemius, tuomet turėjo 120,75 ha žemės. Didžioji dalis gyventojų buvo rusų tautybės.

1923 m. Paežerių dvare buvo 5 sodybos – 64 gyventojai. 1927 m. Paežerių dvarui priklausė 314,54 ha žemės. 1930 m. buvo vykdoma Paežerių dvaro žemių parceliacija, tuomet dvaro savininkai buvo Elžbieta Komarienė ir Kotrynos Komaraitės-Drogojauskienės įpėdiniai, valdę 118,34 ha žemės. Po reformos buvo palikta 80,49 ha.

Po Antrojo pasaulinio karo iš Paežerių niekas nebuvo ištremtas į Sibirą.

1948 m. kovą kaime buvo sukurtas pirmasis Viešintų apylinkėse kolūkis "Raudonoji vėliava", kuriam buvo atiduodamas represuotų Viešintų krašto šeimų turtas. Neūkiškai tvarkomas kolūkis skurdo, ko 1951 m. buvo prijungtas prie gretimo ir 1951–1992 m. kaimas priklausė "Gimtosios žemės", Viešintų kolūkiui, kol šis 1992 m. iširo.

Paežeriai yra vienos seniausių šalyje Lietuvos Sentikių Pomoro bažnyčios Paežerių bendruomenės centras. Ši iš Rusijos nuo persekiojimų pabėgusių sentikių bendruomenė čia susibūrė apie 1715–1725 m. ir daugiau kaip šimtmetį melsdavosi vienoje iš kaimo trobų. 1842 m. apie 300 šios bendruomenės narių pasistatė pirmąją nedidelę maldyklą, 1875 m. šioje bendruomenėje jau buvo daugiau kaip 500 tikinčiųjų. Iki XIX a. vidurio Paežeriuose būręsi Fedosejevo sentikiai palaipsniui perėjo į Pomoro sentikių bažnyčią.

Bendruomenei vis augant, 1903–1904 m. buvo pastatyti nauji, erdvesni maldos namai, 1907 m. prie jų pristatyta varpinė. 1910 m. tie maldos namai sudegė, todėl 1913 m. pietiniame kaimo pakraštyje, prie Viešinto ežero, buvo pastatyta nauja ir iki šiol esanti Paežerių Pomoro sentikių Švč. Dievo Motinos Dangun žengimo cerkvė – medinė, su dviem kupolo formos bokštais, užsibaigiančiais kryžiais. Joje meldžiamasi iki šiol. 

XX a. viduryje Paežerių sentikių bendruomenei priklausė apie 1000 narių, 1937 m. buvo net 1056 bendruomenės nariai. 1948 m. valdžia oficialiai įregistravo šią religinę bendruomenę. 1950–1972 m. bendruomenės dvasios tėvas buvo Aleksejus Kovaliovas, 1972–1974 m. – Feoktistas Pastuškovas, vėliau nuolat Paežeriuose gyvenančio bendruomenės lyderio nebeliko.

Dabar Paežerių bendruomenėje tikinčiųjų nėra ir 100, kai iš viso Anykščių rajone gyvena 288 sentikiai (2001 m.). Reguliarios apeigos Paežerių maldykloje nebevyksta, tačiau į ją gausiai susiburiama per šventes. Didžiausia bendruomenės šventė – Švč. Dievo Motinos Dangun žengimo atlaidai, švenčiami rugpjūčio 28-ąją. XX a. pabaigoje Paežerių cerkvė buvo ne kartą apvogta, dingo vertingiausios iš 50 joje buvusių ikonų, tarp jų – ir XIX a. tapyta "Visagalio Kristaus" ikona – kultūros vertybių registro objektas (kodas 15570), regioninės reikšmės dailės paminklas (DR1326).

Paežerių kaimo kapinės, vadinamos "Sidorų kapais", įrengtos šiaurvakariniame kaimo pakraštyje ir veikia nuo XVIII a. iki šiol, jos aptvertos metaline tvora, prižiūrimos. Išlikę daugiau kaip 20 archaiškų XIX–XX a. kapaviečių su senaisiais akmeniniais ir betoniniais paminklais. Kapinėse laidojami rusų tautybės apylinkių gyventojai.

Apie 0,4 km nuo ežero, ant kalvelės, buvo senosios katalikų kapinės. Jos išnykusios, laidojimo ženklų nelikę.