ANYKŠČIAI
Vietovės aprašymas rengiamas. Papildykite žinias apie šią vietovę el. p.: info@anykstenai.lt
  Gretimos vietovės:
ANYKŠČIŲ viensėdis | AŽUPIEČIAI | ELMININKAI Naujieji | JANYDŽIAI | JURZDIKAS (Anykščių) | KATLĖRIAI (Anykščių) | KEBLONYS | LAGEDŽIAI | LIUDIŠKIAI | PAŠVENTUPYS | ŠEIMYNIŠKĖLIAI | ŠEIMYNIŠKIAI | ŠIEKŠTELIAI | ŠLAVĖNAI | VĖJELIŠKIAI |

2016-09-29   |   Spausdinti

Vieta žemėlapyje

Miestas šiaurės rytų Lietuvoje už 110 kilometrų į šiaurę nuo Vilniaus, 60 kilometrų į pietryčius nuo Panevėžio, 35 kilometrų į vakarus nuo Utenos. Ribojasi su Anykščių ir Janydžių viensėdžiais, Šeimyniškėlių, Naujųjų Elmininkų, Jurzdiko, Pašventupio, Šeimyniškių, Vėjeliškių, Ažupiečių, Šiekštelių, Lagedžių, Šlavėnų, Katlėrių, Liudiškių ir Keblonių kaimais.

Įsikūręs prie Šventosios ir Anykštos upių santakos į rytus ir į vakarus nuo Šventosios, centrinė miesto dalis – kairiajame, rytiniame Šventosios krante. Per miestą taip pat teka ir į Šventąją įsilieja jos kairieji intakai Piestupys, Šaltupys ir Marčiupys, dešinysis intakas Valaukis. Vakarinėje miesto dalyje yra Kvarco tvenkinys. Šiauriniame miesto pakraštyje yra Lagedžių miškas, šiaurės rytuose – Popo šilelis, pietryčiuose – Girelė, pietvakariuose – Anykščių šilelis. Miestą kerta siaurojo geležinkelio Panevėžys–Anykščiai–Rubikiai linija, krašto keliai Anykščiai–Panevėžys, Anykščiai–Ukmergė, Anykščiai–Molėtai ir Anykščiai–Rokiškis.

Anykščiai yra rajono savivaldybės (nuo 1950 m.), seniūnijos (nuo 1995 m.) ir parapijos (nuo XV a. vidurio) centras. Gyventojų skaičius – 11960 (2007 m.), 10575 (2011 m.).

Anykščių vardas yra hidroniminės kilmės vietovardis, kilęs nuo upelio vardo Anykšta. Anykščių miesto vardas suteiktas gatvėms Panevėžyje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Ukmergėje ir Vilniuje, Balninkų (Molėtų r.), Kurklių, Troškūnų ir Viešintų miesteliuose.

Pirmą kartą raštuose Anykščiai kaip gyvenama vietovė minimi 1440 m. liepos 22 dienos rašte kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras. Tuo metu Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis (1427–1492) Anykščius davė valdyti pirmajam Lietuvos dvaro maršalkai Radvilai Astikaičiui (1384–1477), kurio politinės įtakos dėka Kazimieras Jogailaitis gavo sostą. Manoma, kad dvaras šioje vietoje tuo metu ir buvo įkurtas, 1442 m. jame lankėsi ir pats tuo metu 15-metis Lietuvos didysis kunigaikštis. XV a. antrojoje pusėje jau minimas ir Anykščių miestelis, vėliau – valsčius.

XVI a. pradžioje, po Kazimiero Jogailaičio sūnaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro (1460–1506) mirties, vyro jai dovanotame Anykščių dvare buvo apgyvendinta jo našlė kunigaikštienė Elena (Jelena Ivanovna, 1476–1513) – Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III duktė, keliolika metų buvusi Lietuvos stačiatikių bendruomenės globėja. Nuo to laiko iki šiol žinoma Anykščių stačiatikių bendruomenė.  XVI a. Anykščius dalijosi dvaras, kuriam priklausė didžioji dalis, ir klebonas, valdęs mažesniąją dalį, tos ribos buvo nustatytos 1507 m. 1516 m. dvaras su miesteliu įkeistas Radvilos Astikaičio anūkui Mikalojui Radvilai II (1470–1521). 1566 m. miestelis degė.

1792 m. sausio 17 d. paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798) suteikė Anykščiams miesto teises (po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. jos buvo panaikintos) ir herbą. Herbe pavaizduotas savivaldos išvakarėse Anykščiuose pastatytas tiltas, papuoštas tiltų globėjo ir sergėtojo nuo vandens nelaimių Šv. Jono Nepomuko statula. 1970 m. rugpjūčio 24 d. buvo patvirtintas atkurtas Anykščių herbas, šventojo figūrą pakeitus mergina, laikančia dešinėje rankoje leliją, kairėje – atverstą knygą (autorius – dailininkas Vytautas Kalinauskas). 1992 m. lapkričio 4 d. įteisintas atkurtas istorinis Anykščių herbas su Šv. Jono Nepomuko statula ant tilto (etalono autorė dailininkė Laima Ramonienė).

Tiltas per Šventąją Anykščių centre yra žinomas nuo XVIII a. pabaigos. Iki XX a. pradžios ties šia upės vieta buvo statomi mediniai tiltai, 1931–1932 m. pastatytas geležinis tiltas, pavadintas Vyskupo Antano Baranausko tiltu. 1944 m., karui baigiantis, jis buvo susprogdintas, jo vietoje pastatytas naujas gelžbetoninis tiltas, stovintis iki šiol. Apie 1972 m. tiltas buvo išplatintas, 2007 m. – rekonstruotas, grąžinant jam ir Vyskupo A. Baranausko vardą. 1931 m. pastatytas gelžbetoninis tiltas per Anykštos upelį, stovintis iki šiol. 1998 m. pastatytas ir pėsčiųjų tiltas per Šventąją pietvakariniame Anykščių pakraštyje.

XIX a. pirmojoje pusėje miestelis sparčiai augo, tuo metu susiformavo jo planinė struktūra, senamiestyje išlikusi iki šiol. Nuo 1993 m. Anykščių senamiestis yra valstybės saugomas urbanistikos paminklas.

Numalšinus 1831 m. sukilimą, miestelis priklausė Rusijos imperijos valstybės iždui. 1863 m. sukilimo metu čia veikė ginklų dirbtuvės.

1897–1899 m. pro Anykščius buvo nutiestas siaurasis (750 mm pločio vėžės) geležinkelis Panevėžys-Švenčionėliai. Tuo metu buvo pastatytas medinis tiltas, 1936–1937 m. – kniedytas geležinis 96 metrų ilgio trijų angų tiltas per Šventąją, apie 1901 m. – ir Anykščių geležinkelio stotis. Siaurojo geležinkelio ūkinė veikla sumenko ir nutrūko XX a. pabaigoje, šiuo metu jis naudojamas vien turizmo ir pramogų veiklai, vasaros sezono metu viešoji įstaiga "Aukštaitijos siaurasis geležinkelis" rengia reguliariuosius traukinio reisus maršrutais Anykščiai–Rubikiai ir Anykščiai–Troškūnai. Stotyje ir jos teritorijoje nuo 1999 m. veikia A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus Siaurojo geležinkelio muziejinė ekspozicija.

1902 m. Anykščiuose buvo pastatyta medinė užtvanka, 1910 m. įrengtas vandens malūnas su pirmąja Aukštaitijoje ir antrąja Lietuvoje hidroelektrine. 1919–1920 m. Jono Karvelio iniciatyva užtvanka ir elektrinė buvo rekonstruota, paskui dar kartą rekonstruota 1947 m. ir iki 1969 m. tiekė Anykščiams elektrą. Senosios medinės užtvankos vietoje 1986 m. buvo pastatyta nauja betoninė Šventosios upės užtvanka.

1919–1947 m. Anykščiai buvo valsčiaus centras, priklausė Utenos apskričiai. 1938 m. Anykščiams vėl buvo suteiktos miesto teisės bei pripažintas kurorto statusas (nuo 2007 m. – kurortinė vietovė). 1947 m. gruodžio 21 d. suformavus naują Anykščių apskritį, 1947–1950 m. Anykščiai trumpai buvo apskrities centras.

Nuo 1950 m. iki šiol Anykščiai yra rajono centras. Dabartinė rajono teritorija buvo suformuota 1959–1962 m., panaikinus gretimus Troškūnų ir Kavarsko rajonus ir prijungus jų teritorijas, jos dydis – 1764,881 kvadratinio kilometro. Nuo 1995 m. Anykščių rajonas priklauso atkurtai Utenos apskričiai. Anykščių miesto ribos paskutinį kartą buvo išplėstos 2006 m., prie miesto prijungus aplinkinių kaimų teritorijas.

Nuo 1990 m. Anykščių rajone dirba 6-osios kadencijos savivaldybės taryba. Anykščių rajono vadovais dirbo: 1990–1995 m. – Tarybos pirmininkas Antanas Gražys ir rajono valdytojas Algimantas Dačiulis, 1995–1997 ir 1997–2000 m. – meras Saulius Nefas, 2000–2001 m. – meras Leonas Alesionka, 2001–2003 ir 2003–2004 m. – meras Darius Gudelis, 2004–2007 m. – meras Alvydas Gervinskas, 2007–2011 ir 2011–2015 m. – meras Sigutis Obelevičius. Šios kadencijos Anykščių rajono savivaldybės taryba iš 25 narių išrinkta 2015–2019 metų kadencijai, tiesiogiai išrinktas meras Kęstutis Tubis, jo pavaduotojas Sigutis Obelevičius, administracijos direktore dirba Veneta Veršulytė.

Nuo 1995 m. iki šiol Anykščiai yra ir Anykščių seniūnijos, apimančios Anykščių miesto apylinkes, centras. Seniūnijai priklauso 101 kaimas ir 8 viensėdžiai, joje yra 3664 gyventojai (2011 m.). Nuo 2009 m. seniūnijoje yra 11 seniūnaitijų. Anykščių seniūnijos seniūnu nuo 2004 m. dirba Eugenijus Pajarskas.

Anykščiai yra Anykščių regioninio parko, užimančio 16,3 tūkst. hektarų plotą, centras (nuo 1992 m.). Anykščiuose, istorinės miesto mokyklos pastate, veikia regioninio parko direkcija (direktorius – Kęstutis Šerepka), nuo 2012 m. turinti lankytojų aptarnavimo centrą su modernia ekspozicija, pristatančia Anykščių regioninio parko vertybes. Ši įstaiga 2015 m. įrengė ir eksploatuoja Anykščių šilelio Medžių lajų tako kompleksą.

Apie 1442–1452 m. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kazimiero iniciatyva buvo įsteigta Anykščių katalikų parapija ir pastatyta pirmoji medinė Anykščių bažnyčia. 1514 m. jai buvo atnaujinta steigimo privilegija. XVI a. viduryje Anykščių bažnyčia buvo viena turtingiausių Vilniaus vyskupijoje – jos klebonijai priklausė apie 100 sodybų. 1566 m. gaisras sunaikino bažnyčios pastatą, bet jis netrukus buvo atstatytas. 1671 m. Anykščių bažnyčia dar kartą sudegė, bet buvo atstatyta iki 1677 m.

Anykščių klebonijai 1673 m. be jurisdikos miestelyje priklausė Elmininkų palivarkas, Kalvelių, Liudiškių, Medžiuolių, Migonių, Miliūnų, Papiškių kaimai. XVII a. paskutiniajame dešimtmetyje Anykščių klebonas buvo bajoras Boguslavas Korvinas Gosievskis.

1757–1768 m. Anykščių parapijos klebonų Jono Dominyko Lopacinskio ir Tado Milašiaus rūpesčiu bei pirmą kartą ne didikų, o parapijiečių lėšomis Anykščiuose buvo pastatyta vieno bokšto mūrinė vėlyvojo baroko stiliaus Jėzaus Nazaretiečio ir Šv. Onos bažnyčia (architektas Jonas Christupas Glaubitzas). Ji buvo kryžiaus plano, turėjo 5 altorius ir dvi koplyčias, o vietoj bokštų keturis jos frontonus puošė kryžiai. 1823 m. šalia buvo pastatyta ir balta mūrinė keturių aukštų klasicistinė varpinė.

1853 m. liepos pabaigoje Anykščių parapiją vizitavo Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Anykščių parapijoje 1852–1862 m. buvo ypač propaguojama blaivybė, 1862 m. prie trijų pagrindinių kelių, vedančių į miestą, pastatyti trys Blaivybės kryžiai. Už tai prekybininkai ir smuklininkai kleboną Ferdinandą Stulginskį dažnai skundė caro valdžiai. 1863 m. pabaigoje iš F. Stulginskio už tai buvo atimtas kunigo titulas, dvarininko luomas, konfiskuotas jo turtas, o jis pats 8 metams išsiųstas į katorgą. Administratorius Julijonas Kelpšas 1864 m. iš Anykščių taip pat buvo ištremtas į Sibirą.

Šioje senojoje Anykščių bažnyčioje klebonais tarnavo: apie 1777 m. – Antanas Kučiauskas, apie 1783 m. – Stanislovas Jurgis Prušakas (Prusokas), iki 1788 m. – Kajetonas Juozapas Gineika, 1788–1798 m. – Martynas Mankevičius, 1795–1805 m. – Cezaris Kazlauskas, 1806–1822 m. – Kazimieras Tarulevičius, 1823–1850 m. – Kletas Venskavičius (čia miręs ir palaidotas Anykščių parapijos kapinėse), 1850–1863 m. – Ferdinandas Stulginskis, 1863–1864 m. – Julijonas Kelpšas, 1864–1865 m. – Juozapas Orda, 1865–1877 m. – Simonas Gutauskas, 1877–1886 m. – Justinas Mikolajevskis, 1886–1901 m. – Ferdinandas Ūselis (čia miręs ir palaidotas Anykščių bažnyčios šventoriuje).

XIX a. pabaigoje bažnyčia nebesutalpino tikinčiųjų. Klebono Ferdinando Ūselio ir vikaro Kazimiero Grinkevičiaus, vėliau juos pakeitusio klebono Juozapo Vembrės ir parapijiečių rūpesčiu bei lėšomis 1899–1909 m. Anykščiuose buvo pastatyta nauja mūrinė neogotikinė dviejų 84 metrų aukščio bokštų stačiakampio bazilikinio plano 64 metrų ilgio ir 36 metrų pločio trijų navų Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia (architektas Nikolajus Andrejevas). Ruošiant aikštelę statybai, senoji bažnyčia nugriauta 1895–1896 m., varpinė – pastačius naują bažnyčią. Kol bažnyčia buvo statoma, anykštėnai meldėsi 1858 m. statytoje kapinių koplyčioje ar tiesiog atvirame ore. 1909 m. lapkričio 1 d. naujoje bažnyčioje pirmąsias pamaldas surengė Žemaičių vyskupijos atstovas prelatas Antanas Pavilonis, o 1914 m. gruodžio 8 d. bažnyčią konsekravo Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius (1861–1945).

Per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 m. liepos 28 d. vokiečiai susprogdino bokštų viršutines dalis, kunigo Jono Šurnos rūpesčiu bokštai buvo uždengti laikinais stogeliais. 1917 m. buvo atstatyti laikini mediniai bokštai. 1928 m. kovo 5 d. kilus gaisrui, sudegė didysis altorius ir parapijos archyvo dalis. Klebono Juozapo Norvilos iniciatyva 1928–1929 m. bažnyčia suremontuota ir mūriniai bokštai atstatyti, bet paprastesni ir 3 metrais žemesni, todėl iki šiol yra 79 metrų aukščio. Anykščių bažnyčia yra aukščiausia Lietuvoje tarp dvibokščių kulto pastatų. 1929 m. viename bokšte buvo įtaisyti trys nauji plieniniai varpai: Šv. Matas, Šv. Juozapas ir Šv. Jonas. 1930 m. rugpjūčio 25–27 dienomis Anykščių parapiją vizitavo Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. 1934 m. kunigo J. Norvilos rūpesčiu bažnyčioje buvo sumontuoti šešių registrų šešių balsų vargonai (autorius – Otas Kratokvilas), kurie nuo 2000 m. naudojami kaip papildomi. 1956 m. birželio 10 d. degė kairysis bažnyčios bokštas, 1957 m. jis buvo atstatytas. Irstanti dešiniojo bokšto viršūnė atstatyta 2002 m. 

Vienas žymiausių XX a. Anykščių klebonų buvo filosofijos mokslų daktaras Juozapas Čepėnas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jis suremontavo kleboniją. Kanauninko Petro Raudos iniciatyva ir rašytojui Antanui Vienuoliui parėmus, 1957 m. Anykščių bažnyčioje buvo pastatytas poeto ir dvasininko Antano Baranausko biustas (autorius – skulptorius Henrikas Rudzinskas).

Klebono Alberto Talačkos pastangomis ar jam pritariant Anykščių bažnyčia XX a. 8-9 dešimtmečiais buvo papildyta didelės meninės vertės profesionalaus meno kūriniais: vitražu virš paradinių durų "Šv. Matas evangelistas" (autorė – Marija Anortė Mackelaitė, meistras Zigmas Laurinaitis, pirmasis Lietuvos bažnyčiose stiklo luitų vitražas, 1972 m.), 13 vitražų centrinės navos šoniniuose ir galiniuose languose (autorė – Marija Anortė Mackelaitė, meistras Zigmas Laurinaitis, 1971–1988 m.), paveikslais "Šv. Kazimieras" ir "Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis" (autorius – dailininkas Vaidotas Žukas, 1987 m.), Konstantino Sirvydo biustu (autorius – skulptorius Jonas Meškelevičius, 1988 m.) ir Klemenso Kairio bareljefu (autoriai – skulptorius Leonas Žuklys ir tautodailininkas Liudas Tarabilda, 1982 m.). 

Anykščių bažnyčios šventorių juosia akmenų mūro tvora. Joje A. Talačkos iniciatyva jos stulpų nišose buvo įtaisytos Kryžiaus kelio stočių koplytėlės (autorius – tautodailininkas Rimas Idzelis, 1982–1988 m.). Šventoriuje yra Anykščių parapijoje tarnavusių kunigų Ferdinando Ūselio, Juozapo Norvilos, Jono Uoginto, Jurgio Žitkevičiaus, Antano Vaškevičiaus, Broniaus Žilinsko ir iš Anykščių parapijos kilusio kunigo Alfonso Gražio kapai su skulptūriniais antkapiniais paminklais. 1986 m. šventoriuje už bažnyčios buvo pastatytas skulptūrinis paminklas žymiųjų anykštėnų tėvams atminti (autorius – skulptorius Antanas Kmieliauskas), 1987 m. priešais bažnyčią iškilo Misijų kryžius (autorius – tautodailininkas Kazimieras Nemanis), 1988 m. – Tremtinių kryžius (autorius – tautodailininkas Alvydas Seibutis).

1998 m. Anykščių bažnyčioje klebono Stanislovo Krumpliausko iniciatyva buvo sumontuoti trijų manualų 45 balsų vargonai, pagaminti dar 1887 m. ir atgabenti iš Sauthemptono (Didžioji Britanija). Minint bažnyčios statybos pabaigos 100-metį, iš šventoriuje užaugusios ir nudžiūvusios apie 400 metų amžiaus guobos kamieno medžio drožėjas Jonas Tvardauskas sukūrė jubiliejinį paminklą "Šv. Matas" (2009 m.). Dešiniajame bažnyčios bokšte sumontuoti metaliniai laiptai, vedantys į 31,5 m aukštyje įrengtą panoraminę Anykščių miesto apžvalgos aikštelę (2012 m.).

Dabar Anykščių parapija yra Panevėžio vyskupijos Anykščių dekanato centras. Svarbiausia parapijos šventė yra Šv. Onos atlaidai liepos 26 d., švenčiami paskutinį liepos sekmadienį. Kitos šventės: Šv. apaštalo evangelisto Mato atlaidai rugsėjo 21 d. ir Šv. Kazimiero atlaidai kovo 4 d., Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventė gruodžio 8 d.

Dabartinę Anykščių bažnyčią administravo kunigai: 1901–1914 m. – Juozapas Vembrė, 1914–1915 m. – Jonas Vodopalas, 1915–1918 m. – Jonas Šurna, 1918–1928 m. – Juozapas Butėnas, 1928–1938 m. – Juozapas Norvila (čia miręs ir palaidotas Anykščių bažnyčios šventoriuje), 1938–1945 m. – Juozapas Čepėnas, 1945–1946 m. – Petras Galkus, 1946–1947 m. – Antanas Rameikis, 1947–1969 m. – titulinis klebonas Jurgis Žitkevičius (čia miręs ir palaidotas Anykščių bažnyčios šventoriuje) ir vikaras adjutorius Vincentas Arlauskas, 1969–1995 m. – Albertas Talačka (čia miręs ir palaidotas Anykščių naujosiose kapinėse), 1995–2012 m. – Stanislovas Krumpliauskas.

Dabar parapiją administruoja kun. kanauninkas Petras Baniulis (nuo 2012 m.), jam talkina vikaras Nerijus Papirtis (nuo 2011 m.). Bažnyčioje dirba vargonininkas ir chorvedys Rimvydas Griauzdė (nuo 1989 m.).

Anykščiuose 1922 m. buvo įsteigtas ir iki 1938 m. veikė Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos skyrius, pastatytas vienuolynas, jo fundatorės – Zosė Jokūbauskaitė ir Zofija Vieščickaitė (1857–1938). Vienuolyne įrengta koplyčia, 1922–1938 m. veikė jo išlaikoma pradinė mokykla.

Pirmosios Anykščių miesto kapinės, įrengtos istorinėje bažnyčios žemėje Jurzdike, naudotos XIX a. – XX a. pradžioje, nuo 1963 m. rugpjūčio 15 d. buvo likviduotos. Jų vietoje išlikusi tik Anykščių koplyčia, statyta 1858 m., rekonstruota ir iš dalies pridengta gaubtu 1985 m. pagal architekto Gedimino Baravyko projektą. Koplyčioje nuo 1985 m. iki šiol veikia civilinės metrikacijos įstaiga, 1992–2012 m. veikė A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus skyrius Kamerinių menų centras, nuo 2012 m. – Anykščių menų centro padalinys Pasaulio anykštėnų kūrybos namai, pastatą naudojantis viešiesiems kultūros renginiams. Aplink pastatą išlikęs nedidelis senų medžių parkas. Kapinėms atminti jų pietvakariniame kampe pastatytas paminklas – skulptūrinė šventųjų vartų (trijų kryžių) kompozicija (fundatoriai – Aldona Avižienytė-Venckūnienė ir Algirdas Antanas Avižienis, autorius – skulptorius Antanas Žukauskas, 2013 m.), akmeninėje plokštėje yra įrašas: "Čia palaidotų anykštėnų atminimui, tarp jų savo senelio Juozapo, prosenelių Kazimiero ir Julijonos ir proprosenelių Jokūbo ir Kotrynos Avižų. Paminklą dovanoja Aldona ir Algirdas Avižieniai".

Pagrindinės XX a. Anykščių kapinės (dabar – Anykščių senosios kapinės) yra pietiniame miesto pakraštyje, jose toliau laidojama šeimų kapavietėse. Prie šių kapinių stovi iškilus paminklas Tremtinių kryžius "Tautos kančia – mano kančia" (autoriai – tautodailininkai Jonas Tvardauskas ir Liudas Tarabilda, architektas Gintautas Navickas, 1989 m.), kaip dailės paminklas įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą (objekto kodas 15690). Kapinėse yra valstybės saugomų kultūros vertybių registro objektų: žuvusių Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvių Prano Damijonaičio ir Alfredo Eglės kapai, paženklinti senaisiais savanorių kryžiais (objekto kodas 17246, nuo 2005 m.), knygnešio Valerijono Laskausko kapas (objekto kodas 17245, nuo 2001 m.), knygnešio Felikso Kairio kapas (objekto kodas 25695, nuo 2001 m.). Kapinėse yra ir 1922 m. žuvusio Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvio Jurgio Pauliukevičiaus kapas su išlikusiu tipiniu betoniniu savanorio kryžiumi.

XX a. pabaigoje į pietus už miesto, Jurzdiko kaimo teritorijoje, buvo įrengtos Anykščių naujosios kapinės.

Šalia pagrindinių miesto kapinių yra Antrojo pasaulinio karo metais žuvusių karių kapai, kuriuose palaidota apie 370 žuvusiųjų, yra standartinis paminklas – kareivio statula ir antkapiai. Kapinės sutvarkytos ir atnaujintos Rusijos ambasados Lietuvoje iniciatyva ir lėšomis 2006 m.

XVI a. pradžioje Anykščiuose, šalia dvaro, buvo pastatyta pirmoji medinė stačiatikių bažnyčia (cerkvė), skirta Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro (1460–1506) žmonai stačiatikei Jelenai Ivanovnai (1476–1513). Po jos mirties maldos namai buvo apleisti ir 1526 ar 1529 m. nugriauti. Tik 1863–1867 m. Anykštos dešiniajame krante, netoli buvusios dvarvietės, vėl buvo pastatyta ir 1867 m. rugsėjo 24 d. Kauno arkivyskupo Aleksandro Dobrynino pašventinta nauja laikina medinė stačiatikių bažnyčia. Carinės Rusijos administracijai 1871 m. skyrus lėšų naujai mūrinei Šv. palaimintojo kunigaikščio Aleksandro Neviškio stačiatikių bažnyčiai, ji netoli medinės buvo pastatyta 1871–1873 m., ją 1873 m. rugsėjo 17 d. pašventino Surdegio vienuolyno archimandritas Leonidas (Michailas Iljaševičius), bažnyčia naudojama iki šiol, atnaujinta ir suremontuota XX a. pradžioje ir XXI a. pradžioje. Anykščių stačiatikių parapijoje tarnavo kunigai: 1867–1875 m. – Aleksandras Čestnojus, 1876–1880 m. – Joanas Savickis, 1880–1883 m. – Joanas Kudriavcevas, 1883–1889 m. – Nilas Šaninas, XIX-XX a. sandūroje ilgą laiką – Joanas Budnikovas.

1937 m. stačiatikių parapijoje buvo 386 tikintieji, 1926–1935 m. parapiją aptarnavo Utenos šventikas, 1935–1940 m. klebono pareigas ėjo Nikolajus Savickis. 1946 m. parapija turėjo 450 tikinčiųjų, iki 1959 m. tarnavo klebonas Aleksandras Vlasovas, kol atsisakė dvasininko luomo. 1965–1987 m. parapiją aptarnavo Inturkės (Molėtų r.) šventikas jerovienuolis Nikodimas (Mironovas), vėliau Anykščiuose įsikūrė tėvas Nikonas (Vorošilovas). Nuo 2006 m. stačiatikių parapijos klebonas yra tėvas Aleksejus Smirnovas, reziduojantis Panevėžyje, stačiatikių Kristaus Prisikėlimo parapijoje. Maldos namų šventorius aptvertas metaline tvora, jame yra dvi XIX a. pabaigos kapavietės. Šiaurrytiniame Anykščių pakraštyje yra rusų stačiatikių ir sentikių kapinės, jose laidojama.

Daugiau kaip 90 proc. Anykščių miesto gyventojų dabar yra lietuviai. Nuo XIX a. pradžios iki XX a. vidurio žymią miesto gyventojų dalį sudarė žydai, Anykščiuose buvo šešios jų sinagogos. XIX a. pabaigoje apie 70 proc. miestelio gyventojų buvo žydai. 1910 m. Anykščiuose buvo atidaryta žydų pradinė mokykla. 1921 m. čia gyveno apie 1800 žydų.
 
Prieš Antrąjį pasaulinį karą mieste gyveno apie 4000 žmonių, tarp jų beveik pusė buvo
žydai. 1941 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais vokiečiai ir jiems talkinę keli lietuviai sunaikino apie 1500–2000 Anykščių žydų, daugiausiai – liepos 28–29 dienomis. Šios tautos istorinę praeitį Anykščiuose mena išlikęs vienos iš sinagogų pastatas, žydų kapinės pietinėje miesto dalyje ir holokausto aukų kapų memorialas Liudiškių kalvos papėdėje.

Pirmoji Anykščių mokykla minima 1777 m. Po 1831 m. sukilimo parapijos mokykla buvo uždaryta, atkurta 1846 m. Šiauriniame Anykščių pakraštyje, dešiniajame Anykštos upelio krante 1883 m. buvo pastatyti ir iki XXI a. pradžios išliko mediniai Anykščių valsčiaus pradžios mokyklos pastatai, kuriuose XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje mokėsi anykštėnai.

1892–1915 m. Anykščiuose veikė mergaičių pradžios mokykla, 1912–1915 m. – berniukų liaudies mokykla, abi jos nutraukė veiklą dėl Pirmojo pasaulinio karo. 1916 m. vokiečių okupacinė valdžia atkūrė Anykščių pradžios mokyklos veiklą, 1918 m. pradžios mokyklą organizavo ir revoliucinė valdžia. 

1920 m. spalį senosios valdinės mokyklos patalpose buvo įsteigta ir veikė Anykščių vidurinė mokykla, 1936 m. pertvarkyta į progimnaziją. Jos direktoriais dirbo: 1920–1929 m. – Jurgis Gūžys, 1929–1934 m. – Matas Grigonis, 1934–1940 m. – Tomas Glodas, 1940–1941 m. – Silvestras Bortkevičius, 1941–1943 m. – Bronius Juška, 1943–1944 m. – Rapolas Šaltenis.

Antrojo pasaulinio karo metais išaugusi iki gimnazijos, 1944 m. Anykščių gimnazija išleido pirmąją abiturientų laidą. Gimnazijos direktoriais dirbo: 1944–1946 m. – Alfonsas Bielinis,  1946–1947 m. – Leonas Vaitiekūnas, 1947–1948 m. – Stasys Stonkus, 1948–1950 m. – Antanas Kojelis. 1949 m. gimnazija pertvarkyta į Anykščių vidurinę mokyklą. Jos direktoriais dirbo: 1950–1951 m. – Vaclovas Dulevičius, 1951–1953 m. – Antanas Maneika, 1953–1955 m. – Rapolas Dobinas. Jam vadovaujant, 1953 m. mokyklai buvo suteiktas Jono Biliūno vardas, ji įsikūrė naujame pastate J. Biliūno gatvėje. Vėliau mokyklai vadovavo direktoriai: 1955 m. trumpai – Vytautas Ramonas, 1956–1958 m. – Andrius Ditkevičius, 1958–1962 m. – Antanas Vingrys, 1962–1972 m. – Stanislovas Žekonis. Jam dirbant direktoriumi, 1965 m. buvo pastatytos naujos patalpos, mokykla įsikūrė ir iki šiol dirba pietrytiniame Anykščių pakraštyje.

1972–2001 m. mokyklai vadovavo direktorius Vacius Bražėnas, suformavęs lituanistines šios švietimo įstaigos tradicijas. Jam vadovaujant, nuo 1996 m. vidurinė mokykla pertvarkyta į Anykščių Jono Biliūno gimnaziją (dvylikos klasių), nuo 2013 m. ji yra klasikinė keturių klasių gimnazija. 2001–2005 m. gimnazijai vadovavo direktorė Irena Andrukaitienė. Dabar mokosi apie 600 gimnazistų, direktorė Regina Drūsienė (nuo 2005 m.).

Nuo 1921 m. veikė Anykščių pradžios mokykla Nr. 1 (liaudies pradinė mokykla), jos vedėja 1924–1930 m. dirbo mokytoja Sofija Barisaitė, 1930–1941 m. – mokytojas Jonas Mačeika.

Iš 1922 m. Anykščiuose atidarytos ir iki 1938 m. dirbusios Švč. Jėzaus Širdies seserų kongregacijos vienuolyno pradžios mokyklos išaugo 1949–1961 m. veikusi Anykščių 1-oji septynmetė mokykla. Jai vadovavo direktorės: 1949–1956 m. – Bronė Susnienė, 1956–1959 m. – Aldona Rinkevičienė, 1959–1967 m. – Natalija Varaškaitė. 1962–1967 m. ši mokykla jau veikė kaip 1-oji aštuonmetė. Į senąjį J. Biliūno vidurinės mokyklos pastatą 1965 m. įsikėlusi Anykščių 1-oji aštuonmetė mokykla 1967 m. buvo pertvarkyta į Anykščių 2-ąją vidurinę. Šios mokyklos direktoriais dirbo: 1967–1978 m. – Dionizas Petronis, 1978–1989 m. – Jadvyga Budavičienė. Jai vadovaujant, šiai mokyklai 1982 m. buvo suteiktas Antano Vienuolio vardas. 1989–1995 m. mokyklos direktoriumi dirbo Saulius Nefas, 1995–2000 m. – Irena Andrukaitienė. Jai vadovaujant, 1997 m. vidurinė mokykla pertvarkyta į Anykščių Antano Vienuolio gimnaziją (dvylikos klasių). 2000–2004 m. gimnazijos direktoriumi vėl dirbo Saulius Nefas, 2004–2005 m. – Algina Lakavičienė, 2005–2013 m. – Irena Andrukaitienė. Nuo 2013 m. gimnazija pertvarkyta į Antano Vienuolio progimnaziją (aštuonių klasių), 2013–2015 m. jai vadovavo Irena Andrukaitienė. Dabar mokosi apie 600 mokinių, progimnazijos direktorė Jurgita Banienė (nuo 2015 m.).

1980 m. pastačius Anykščiuose naują mokyklos pastatą, jame pradėjo dirbti 3-oji vidurinė mokykla, nuo 1992 m. vadinama Antano Baranausko vardu. Jos direktoriais dirbo: 1980–1989 m. – Antanas Jakniūnas, 1989–1994 m. – Antanas Žemaitis, 1994–2013 m. – Ona Repečkienė. Nuo 2013 m. vidurinė mokykla pertvarkyta į Antano Baranausko pagrindinę mokyklą (dešimties klasių), 2013–2015 m. jai vadovavo Ona Repečkienė. Dabar mokosi apie 500 mokinių, pagrindinės mokyklos direktorė Dalia Kugienė (nuo 2015 m.).

1985 m. pietvakariniame Anykščių pakraštyje, Ažupiečių kaimo teritorijoje, buvo pastatytas profesinio mokymo įstaigos miestelis, į kurį persikėlė iki tol Troškūnuose veikusi 62-oji kaimo profesinė technikos mokykla. 1989 m. ji buvo pertvarkyta į Anykščių žemės ūkio mokyklą, nuo 2006 m. veikia kaip Anykščių technologijos mokykla. Joje mokoma technikos prižiūrėtojo, vairuotojo-ekspeditoriaus, staliaus, virėjo-padavėjo ir kitų specialybių, mokosi apie 200 mokinių, direktorius Ramūnas Zlatkus (nuo 1992 m.).

Pirmąjį vaikų darželį Anykščiuose 1930 m. atidarė ir jį išlaikė Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos vienuolynas, jį lankydavo apie 50 vaikų. Po Antrojo pasaulinio karo Anykščiuose 1947 m. buvo atidarytas valstybinis vaikų darželis. Dabar mieste veikia keturios ikimokyklinio ugdymo įstaigos:  vaikų darželiai "Žiogelis" (nuo 1968 m.), "Eglutė" (nuo 1976 m.), "Žilvitis" (nuo 1983 m.) ir "Spindulėlis" (nuo 1986 m.).

Nuo 1960 m. Anykščiuose veikia Muzikos mokykla (buvusi Vaikų muzikos mokykla, mokosi apie 300 mokinių, direktorė Kristina Vičinienė, nuo 1998 m.), nuo 1963 m. – Kūno kultūros ir sporto centras (iki 2001 m. – Anykščių vaikų-jaunių sporto mokykla, direktoriai: Kęstutis Čepulis (2001–2016 m.), Žilvinas Ovsiukas (nuo 2016 m.), nuo 1982 m. – Kūrybos ir dailės mokykla (1982–1989 m. veikė kaip Tarpmokyklinis gamybinio mokymo kombinatas, 1989–1990 m. – Anykščių moksleivių techninės kūrybos centras, 1990–1993 m. – Moksleivių techninės kūrybos ir darbo namai, direktorius Arūnas Vilkončius, nuo 1982 m.).

Viešoji kultūrinė veikla Anykščiuose nuo XX a. pradžios buvo plėtojama vargonininko ir fotografo Juozo Survilos namuose, nuo 1930 m. – Vysk. A. Baranausko parapijos salėje ir šaulių namuose, nuo 1948 m. veikė Anykščių kultūros namai, įrengti nacionalizuotoje parapijos salėje. 1976 m. mieste buvo pastatyti nauji Anykščių kultūros rūmai (architektas Rimvydas Šileika, konstruktorius Gracijus Povydis), kuriuose dabar dirba Anykščių kultūros centras (direktorė Dijana Petrokaitė, nuo 1994 m.). 2008–2011 m.  kultūros centro pastatas iš dalies rekonstruotas (fasadinė dalis ir didžioji salė), 2013–2016 m. rekonstrukcija tęsiama.

Privačios viešosios bibliotekos Anykščiuose pradėjo veikti 1907 m., kai kunigas Juozapas Vembrė atidarė knygynėlį. 1923 m. savo bibliotekėlę Anykščiuose įsirengė šauliai. 1937 m. kovo 15 d. Anykščiuose buvo įsteigta viešoji biblioteka, XX a. antrojoje pusėje veikusi kaip rajoninė (1951–1975 m.) bei centrinė (1975 – apie 2000 m.) biblioteka. 1955–1995 m. biblioteka veikė viename seniausių Anykščių miesto mūrinių pastatų – taip vadinamame Okuličiūtės dvarelyje ant Šventosios kranto, 1995–2013 m. ten veikė du bibliotekos padaliniai, o centrinė jos būstinė 1995–2013 m. buvo įrengta pertvarkytame XX a. antrosios pusės gyvenamajame name. 2007 m. Anykščių rajono savivaldybės viešajai bibliotekai suteiktas Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių vardas. 2008–2013 m. Vyskupo skvere ant Šventosios kranto pastačius naujus bibliotekos rūmus, nuo 2013 m. biblioteka pirmąkart įsikūrė naujose jai skirtose patalpose. Anykščių bibliotekos vadovais dirbo: 1951–1961 m. – Rozalija Klimašauskaitė, 1961–1964 m. – Angelė Čepienė, 1965–1973 m. – Bronė Staikūnienė, 1973–1977 m. – Germa Aviltienė, 1977–1978 m. – Vilija Butkytė, 1978–1979 m. – Audra Baltrūnaitė-Baltuškienė, 1979–1984 m. – Edita Stiklinskaitė, 1984–2004 m. – Birutė Zosė Bulotienė, 2004–2010 m. – Romas Kutka, 2010 m. bibliotekai laikinai vadovavo Audronė Šidlauskienė, nuo 2010 m. rugsėjo jai vėl vadovauja Romas Kutka.

Istoriniame Anykščių Vysk. A. Baranausko parapijos salės pastate, kuris pastatytas 1930 m., veikia nauja Anykščių kultūros įstaiga – Anykščių menų centras. 2009 m. vasarą čia buvo atidarytas Sakralinio meno centras kaip Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios biliotekos padalinys, 2010 m. pradžioje pertvarkytas į A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus skyrių (vedėja Rita Babelienė, 2009–2012 m.). Nuo 2010 m. vasaros Sakralinio meno centre atidarytas Angelų muziejus. 2012 m. reorganizavus Muziejaus skyrius, Sakralinio meno centras, Angelų muziejus ir Koplyčia – Pasaulio anykštėnų kūrybos centras sujungti į naują biudžetinę įstaigą Anykščių menų centrą (direktorius Tomas Tuskenis, nuo 2012 m.).

Anykščiuose nuo 1927 m. yra plėtojamos muziejinės tradicijos, kai 1927 m. gegužės 1 d. buvo įkurtas Antano Baranausko memorialinis muziejus-klėtelė (kultūros vertybių registro objekto kodas 10475), o 1957 m. – Antano Žukausko-Vienuolio memorialinis namas-muziejus (kultūros vertybių registro objekto kodas 10476). Sujungus šiuos pirmuosius Anykščių muziejus, nuo 1962 m. gruodžio 1 d. veikia A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus: A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio sodyba (kultūros vertybių registro objekto kodas 38500, nacionalinės reikšmės istorinis, želdynų, memorialinis ir architektūrinis paminklas) bei mieste esantys jo filialai: Bronės Buivydaitės namas-muziejus (nuo 1990 m., įrengtas paminkliniame pastate, kultūros vertybių registro objekto kodas 16972), Koplyčia-kamerinių menų centras (kaip šio Muziejaus filialas veikė 1992–2012 m.), Siaurojo geležinkelio (Siauruko) muziejinė ekspozicija (nuo 1999 m.), Šeimyniškėlių piliakalnio apžvalgos bokšto ekspozicija (nuo 2004 m.) ir Sakralinio meno centras (kaip šio Muziejaus filialas veikė 2010–2012 m.). Muziejaus direktoriais dirbo: 1958–1960 m. – Ona Sedelskytė, 1960–1984 m. – Teresė Mikeliūnaitė, 1984–1989 m. – Alvydas Rimavičius, 1989–1992 m. – Vytautas Balčiūnas, nuo 1992 m. Muziejaus direktorius yra Antanas Verbickas.

Anykščių pietiniame pakraštyje 2002 m. buvo atidarytas sporto ir pramogų centras "Mindaugo karūna". Šiame komplekse nuo 2007–2012 m. veikė verslo ir laisvalaikio centras "Keturi kalnai", nuo 2012 m. – "Nykščio namai" (vadovė Daiva Indriūnienė, nuo 2013 m.), nuo 2011 m. priklausantis uždarajai akcinei bendrovei "Anykščių sporto ir laisvalaikio centras".

Anykščių miškų ūkis įsteigtas 1958 m. gegužės 1 d., sujungus Panevėžio miškų ūkio Raguvėlės ir Troškūnų girininkijas, Ukmergės rajono Kavarsko girininkiją, Utenos rajono Svėdasų ir Anykščių girininkijas. Nuo 1961 m. iki šiol jo administracija veikia jai statytuose pastatuose pietiniame miesto pakraštyje. Nuo 1973 m. miškų ūkis priklausė Rokiškio bandomajam miško pramonės ūkiui, nuo 1990 m. jis pertvarkytas į Anykščių miškų urėdiją. Miškų ūkio direktoriais dirbo: 1959–1974 m. – Adolfas Bulvidas, 1974–1987 m. – Pranas Sebeika, nuo 1987 m. iki šiol – miškų urėdas Sigitas Kinderis.

Nuo XIX a. pabaigos Anykščiuose nuolat gyveno ir dirbo privatūs gydytojai, XX a. viduryje veikė Anykščių ambulatorija. Nuo 1952 m. veikia Anykščių ligoninė, teikianti stacionarias gydymo paslaugas. 1997 m. ji buvo reorganizuota į dvi viešąsias įstaigas – Anykščių rajono savivaldybės ligoninę ir Anykščių rajono savivaldybės pirminės sveikatos priežiūros centrą. Nuo 2005 m. Anykščių rajono savivaldybės ligoninė veikia naujame ligoninės pastate, kuris buvo pradėtas statyti pietrytiniame miesto pakraštyje 1992 m. (vyriausiasis gydytojas Dalis Vaiginas, nuo 1997 m.). Pirminės sveikatos priežiūros centras įsikūręs 1985 m. statytame Anykščių miesto poliklinikos pastate (direktorė Zita Neniškienė, nuo 1997 m.).

Anykščių miesto ūkis remiasi XX a. pradžioje susiformavusiomis tradicijomis bei XX a. pabaigoje įsivyravusia tendencija skatinti turizmo ir paslaugų sektoriaus plėtrą.

1922 m. Anykščiuose buvo atidaryta vilnų karšimo ir verpimo dirbtuvė, kurios veiklą vėliau tęsė "Vailoko" artelė (nuo 1940 m.), o XX a. antrojoje pusėje – vėlimo fabrikas "Spartakas", bendrovė "Velteksa" ir Raimondo Biliūno įmonė "Fetras", veikianti iki šiol.

Nuo 1926 m., kai Balys Karazija Anykščiuose pradėjo gaminti vaisių vyną, šiame mieste tęsiamos vyno pramonės tradicijos, iki 2016 m. veikė akcinė bendrovė "Anykščių vynas". Ilgiausiai šiai įmonei vadovavo  (1963–1986 ir 1995–2001 m.) Lietuvos nusipelnęs inžinierius Jonas Makštelė, vėliau įmonės vadovais dirbo Marius Gudauskas (2005–2008 m.), Violeta Labutienė (2008–2011 m.). Įmonė gamina alkoholinius gėrimus, perdirba vaisių ir uogų žaliavą (direktorius Audrius Zuzevičius, nuo 2012 m.). Nuo 2016 m. įmonė pertvarkyta į bendrovę "MV Group Production".

Nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio, kai šalia Anykščių buvo aptikti vieninteliai Lietuvoje kvarcinio smėlio ištekliai, Anykščiuose plėtojama šios žaliavos gavybos ir apdorojimo pramonės šaka. 1967 m. vakariniame Anykščių pakraštyje buvo pastatytas Anykščių statybinių medžiagų kombinato "Kvarco" cechas, ruošiantis kvarcinį smėlį stiklo pramonei. Ilgiausiai Anykščių statybinių medžiagų kombinatui vadovavo (1979–2003 m.) Gintautas Vladas Vertelka. Pertvarkytos įmonės veiklą tęsianti akcinė bendrovė "Anykščių kvarcas" išplėtė kvarcinio smėlio asortimentą ir 2006–2008 m. įgyvendino gamybos modernizavimo investicinį projektą, iš pagrindų atnaujindama technologijas (generalinis direktorius Eugenijus Andriejauskas, nuo 2003 m.).

1947 m. pavasarį iš Utenos į Anykščius buvo perkelta Elektromechaninė dirbtuvė, išaugusi į stambiausią Rytų Aukštaitijoje specializuotą energetikos statybos įmonę uždarąją akcinę bendrovę "Anykščių energetinė statyba". Įmonei vadovavo: 1947–1955 m. – Henrikas Juknevičius, 1956–1977 m. – Teodoras Bitinas, 1977–2015 m. – Alvydas Bitinas, nuo 2015 m. generaliniu direktoriumi dirba Teodoras Bitinas.

Nuo 1993 m. Anykščiuose veikia vienintelė Baltijos šalyse suvirinimo elektrodų gamybos įmonė – uždaroji akcinė bendrovė "Anykščių varis" (direktorius Vladas Gavėnas, nuo 2011 m.). 1991–2012 m. čia įvairiašakį verslą plėtojo "Jaros" įmonių grupė (direktorius Valentas Puodžiukas). Anykščių rajono infrastruktūrą palaiko uždarosios akcinės bendrovės "Anykščių komunalinis ūkis" (direktorius Kazys Šapoka, nuo 2005 m.), "Anykščių vandenys" (direktorius Arvydas Katuoka, nuo 2010 m.) ir "Anykščių šiluma" (direktorius Virgilijus Vaičiulis, nuo 2003 m.).

1960 m. pabaigoje Anykščių pietiniame pakraštyje buvo įsteigta profesinių sąjungų Anykščių turistinė bazė, 1962 m. pertvarkyta į poilsio namus "Šilelis". Iki 1969 m. jie išaugo iki šešių korpusų 410 vietų komplekso su kultūros namais ir valgykla, nuo 1993 m. juose įrengtas ir 1993–2008 m. veikė sanatorinės reabilitacijos skyrius. Poilsio namams vadovavo: 1960–1978 m. – Virginija Pulkauninkienė, 1978–2006 m. – Henrikas Stankevičius. 2006 m. profsąjungoms pardavus savo turtą, 2007 m. dauguma poilsio namų komplekso pastatų buvo nuversti, poilsio namų veikla nutrūko. Senųjų pastatų vietoje bendrovė "Anšilas" (valdybos pirmininkas Valdas Trinkūnas, generalinė direktorė Ieva Trinkūnaitė, nuo 2014 m.) 2012–2014 m. pastatė ir eksploatuoja naują "SPA Vilnius Anykščiai" sveikatingumo kompleksą: 120 vietų keturių žvaigždučių viešbutį su SPA paslaugų ir maitinimo infrastruktūra. Šis centras eksploatuoja ir Šilelio mineralinio vandens vandenvietę – išgauna iki 50 kub. m vandens per parą iš 269 m gylyje esančio telkinio, šis vanduo yra natrio chloridinės sudėties, aukštos mineralizacijos – apie 21390–22695 mg/l, turintis geležies, amonio ir boro priemaišų.

Kalitos kalno šlaite, Anykštos upelio kairiajame krante miesto prieigose, nuo XXI a. pradžios atidarytas ir plečiamas Kalitos kalno sporto centras (vadovas – Ramūnas Blazarėnas, nuo 2016 m.), kuriame žiemos sezono metu veikia kalnų slidinėjimo trasos ir penki keltuvai. Nuo 2009 m. rudens jame veikia pirmoji Lietuvoje vasaros rogučių trasa, nuo 2013 m. – snieglenčių parkas, plečiamas ir atrakcionų parkas, pastatytos tarnybinės ir laisvalaikio patalpos.

Mieste stovi paminklai Antanui Baranauskui (biustas prie klėtelės, skulptorius Arūnas Kynas, 1985 m., ir paminklinė kompozicija Vyskupo skvere, skulptorius Arūnas Sakalauskas ir architektas Ričardas Krištapavičius, 1993 m.) ir Antanui Vienuoliui (skulptorius Petras Aleksandravičius ir architektas Vytautas Gabriūnas, 1982 m.), Liudiškių kalvos viršūnėje pietiniame priemiestyje – Jono Biliūno kapas su antkapiniu paminklu (architektas Vytautas Gabriūnas, 1958 m.), miesto parko prieigose – dekoratyvinė skulptūra "Žiburys" (skulptorius Alfonsas Ambraziūnas, 1984 m.). Anykščių bendruomenės iniciatyva centrinėje A. Baranausko aikštėje pastatytas paminklas Laisvei (skulptorius Vladas Vildžiūnas, architektas Henrikas Šilgalis, 2002 m.), o skvere šalia Anykščių kultūros centro – Galinos ir Vytauto Germanavičių memorialinis paminklas – skulptūrinė kompozicija "Atminties suolelis" su centre augančia obelimi (autoriai – skulptorius Klaudijus Pūdymas ir architektas Kęstutis Indriūnas, 2016 m.).

Anykščiuose gimė:

1828 m. – savivaldos organizatorius, tremtinys Jonas Baranauskas,

1835 m. – poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas,

1859 m. – knygnešys Jonas Levandavičius,

1888 m. – savivaldos organizatorius Jonas Puodžiūnas,  

1891 m. – kunigas Jonas Andriejauskas,

1894 m. – kariškis Antanas Avižienis, laisvės gynėjas Pranas Sabeskas,

1907 m. – vaistininkas Nochimas Dimontas, dailininkė Monika Lapinskaitė-Bitlieriuvienė,

1910 m. – kunigas Bronislavas Šateika,

1911 m. – žemėtvarkininkas Juozas Pavilonis,

1913 m. – kariškis Napoleonas Jonušas, pedagogė Domicelė Kazlauskaitė-Kunčinienė, gydytoja odontologė Rozalija Kuliešaitė-Lukoševičienė, laisvės gynėjas Balys Puodžiūnas,

1914 m. – inžinierius hidrotechnikas Jonas Velička,

1915 m. – pedagogė Bronė Pavilonytė-Kazokaitienė, literatas ir visuomenininkas Juozas Šiaučiulis,

1916 m. – muzikantas ir pedagogas Liudas Survila,

1922 m. – vaistininkė Ona Petraitytė-Kasparavičienė,

1923 m. – kunigas Bronius Strazdas,

1924 m. – kompozitorius ir rašytojas Antanas Paulavičius

1926 m. – vaistininkė ir laisvės gynėja Eleonora Gliaudelytė-Martinkėnienė, dailininkas Bronius Pajarskas,

1927 m. – pedagogė Ona Dapkevičiūtė-Dundulienė,

1930 m. – žurnalistas Aleksandras Kezys, pianistė Gražina Ručytė-Landsbergienė, kunigas ir visuomenininkas Vytas A. Memėnas, sportininkas ir sporto organizatorius Simas Žekonis,

1931 m. – revoliucionierius Antanas Ubagevičius,

1932 m. – inžinierius ir visuomenininkas Raimundas Šlenys,

1933 m. – geologė Danutė Čižikienė, inžinierius Henrikas Karvelis, inžinierius ir verslininkas Liudvikas Kęstutis Šlenys,

1935 m. – tautodailininkas Stanislovas Petraška,

1936 m. – pedagogas sporto organizatorius Povilas Kūgys, kunigas ir tautodailininkas Jonas Staškevičius,

1937 m. – kunigas Vytautas Kazimieras Pesliakas, mokslininkas chemikas ir vaistininkas Algirdas Puodžiūnas,

1938 m. – mokslininkas pedagogas Jonas Petras Jankauskas,

1939 m. – ekonomistas Vytautas Steponas Buterlevičius, mokslininkas biologas Juozas Virbickas

1940 m. – žurnalistas Vladas Butėnas, inžinierius ekonomistas Rimantas Stanislovas Butkevičius,

1941 m. – mokslininkas chemikas Rolandas Kazlauskas

1942 m. – kalbininkė Laimutė Alfonsa Šulniūtė-Kitkauskienė, ekonomistė Danutė Janina Vanagaitė-Žemaitienė, pedagogas ir sporto organizatorius Pranciškus Vitkūnas,

1943 m. – mokslininkas fizikas Stasys Vygantas Augutis, mokslininkė ekonomistė finansininkė Irena Čepienė, sporto organizatorius Rimantas Simonavičius, gydytojas Romualdas Staškevičius,  

1944 m. – gydytoja Rita Lukoševičiūtė-Tubelienė,

1945 m. – socialinės veiklos organizatorė Alvyda Miškinienė, chemikas technologas Bronius Pajarskas, mokslininkė ekonomistė Ona Gražina Bielinytė-Rakauskienė,

1948 m. – pedagogas Eduardas Gasparaitis, gydytoja visuomenininkė Ledina Kaušpėdaitė-Kaladienė, sporto organizatorius Valdas Veršulis,

1949 m. – pedagogė literatė Regina Biržinytė, istorikė muziejininkė Regina Juškevičiūtė-Lopienė,

1950 m. – dailininkas Romualdas Inčirauskas, chorvedė Zita Kavaliūnaitė-Kariniauskienė, mokslininkas teisininkas Saulius Katuoka, dailininkė tekstilininkė Valerija Purlytė, aklųjų pedagogė Vida Vanagaitė-Strazdienė

1951 m. – inžinierius verslininkas Valdemaras Zakarauskas,

1952 m. – sporto organizatorius Vytautas Leščius,

1953 m. – verslininkas Vytautas Kiaušas, sporto ir kultūros organizatorius Romas Kutka,

1954 m. – inžinierius verslininkas Alfredas Gališanka, sportininkas Sergejus Jovaiša,  

1955 m. – dailininkė ir dailės pedagogė Danguolė Baublytė-Jokubaitienė, kunigas Robertas Pukenis, sporto organizatorius Artūras Šajevičius, inžinierius ir sportininkas Arvydas Vingrys,

1956 m. – hidrometeorologė Vida Šimkutė-Augulienė, verslininkas Juozas Mačys, dailininkas Raimundas Padleckas

1957 m. –  teisininkė Nijolė Vinciūnaitė-Čekanauskienė, inžinierė ekologė Dalia Janeliauskienė, inžinierius Virgilijus Vaičiulis, inžinierius ir sportininkas Romualdas Vitkus,

1958 m. – muzikos pedagogas ir pianistas Stanislovas Aglinskas, verslininkė Audronė Dailidėnienė, politikas ir verslininkas Vytautas Galvonas, istorikas ir teisininkas Arūnas Liogė, verslininkas Valentinas Narkevičius, inžinierius ir savivaldos organizatorius Eugenijus Pajarskas, verslininkas Albertas Pipiras,

1959 m. – teisininkas Arūnas Šarka, verslininkas Sigitas Žukauskas,

1960 m. – ekonomistė vadovė Rita Žalaitė-Kripaitienė, teatro režisierius Nerijus Petrokas, kultūros organizatorė Judita Bulotaitė-Skačkauskienė,

1961 m. – verslininkas Vytautas Duknauskas, sporto organizatorius Evaldas Malelė, muzikos pedagogė Irena Bagdonaitė-Meldaikienė, inžinierius vadovas Tautgirdas Narbutas, veterinarijos gydytojas, visuomenininkas Alfredas Puodžiūnas,  

1962 m. – teisininkas Raimondas Dilys, socialinės veiklos organizatorius, vadovas Arūnas Kiaušas, muzikos pedagogas ir dainininkas Tomas Ladiga, rašytojas ir publicistas Valdas Papievis, kultūros organizatorė Dijana Petrokaitė, mokslininkas gydytojas Algirdas Utkus, visuomenininkas Audrius Vingrys,  

1963 m. – ekonomistė Irena Pakalnytė, sporto organizatorius Raimundas Šimkus, dailėtyrininkė Jolanta Zabulytė

1964 m. – sportininkas Pavelas Fedorenka, muzikantė smuikininkė Audronė Jurkonytė, sportininkai ir sporto organizatoriai Sigitas Nečiūnas ir Romas Pačinskas, dailininkė Skaidrė Račkaitytė, teisininkas Viktoras Roščenkovas

1965 m. – kariškis Gediminas Grina, verslininkas Dalius Rutkauskas, mokslininkė Loreta Šližytė-Stonienė

1966 m. – gydytojas Irmantas Juknevičius, verslininkas Žilvinas Pipiras, verslininkas ir sportininkas Arūnas Strumskis,

1967 m. – gydytojas Vygintas Kaikaris, ekonomistas verslininkas Rolandas Tuskenis,

1968 m. – fotografė Loreta Kazlauskienė, kariškis Almantas Leika, dailininkė keramikė Ramūnė Pranckevičiūtė, teisininkas Saulius Zajarskas,

1969 m. – kultūros organizatorė ir chorvedė Rita Vitkevičiūtė-Urniežienė, gydytoja neurologė  Vaineta Verseckaitė-Valeikienė,

1970 m. – verslininkas ir politikas Aidas Gilys, verslininkas Ričardas Jovaiša, kariškis Vidas Šilaika,

1971 m. – bibliografė Ramunė Petuchovaitė, gydytojas ir politikas Rolandas Jurkėnas,

1972 m. – aktorius ir verslininkas Dangis Cholinas, sportininkas krepšininkas Egidijus Kavoliūnas, sporto organizatorius Rimantas Kirtiklis,

1973 m. – choreografas Kęstutis Bernatavičius, kalbininkė Vida Pabarškaitė-Gražienė, teisininkė Irma Girniukaitytė-Randakevičienė, pedagogas ir sporto organizatorius Eugenijus Šilaika, sporto organizatorius Linas Tubelis,  

1974 m. – dailininkė Inga Dargužytė, dainininkė Vaida Genytė, verslininkas ir politikas Darius Gudelis, ekonomistė Sigita Kučinskaitė-Kantautienė, kraštotyrininkė ir sportininkė šachmatininkė Skaivė Semėnaitė-Meškauskienė, turizmo organizatorė Lina Šemetulskytė, aktorius Sigitas Šidlauskas,  

1975 m. – pedagogė vadovė Jurgita Steniulytė-Banienė, dailininkė keramikė Normantė Lučiūnaitė-Naruševičienė,

1976 m. – choreografė Neringa Kaulakytė-Charitonovienė-Untulienė, sportininkas ir sporto organizatorius Kęstutis Keblys, teisininkas Nedas Šilaika, mokslininkas teisininkas Ramūnas Vanagas,  

1977 m. – vargonininkė Nora Grikštaitė-Nkemka, dailininkė Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, kariškis ir sportininkas Vaidotas Šidlauskas, dailininkė grafikė Loreta Uzdraitė,

1978 m. – mokslininkas fizikas Audrius Alkauskas ir mokslininkas matematikas Giedrius Alkauskas, valstybės tarnautojas, muitinės pareigūnas Audrius Šenavičius,  

1979 m. – pedagogas sportininkas Eugenijus Šilaika, gamtininkas Tomas Tukačiauskas,

1980 m. – inžinierius sportininkas Tomas Lukoševičius, pedagogas ir socialinės veiklos organizatorius Vaidas Niaura,

1981 m. – kultūros organizatorė Jurgita Bugailiškienė, muzikantas gitaristas Donatas Ferensas, choreografas ir šokėjas Mindaugas Lekauskas, dainininkas solistas ir kultūros organizatorius Tomas Tuskenis,

1982 m. – valstybės tarnautoja Agnė Razmislavičiūtė-Palionienė, ekonomistė ir vertėja Kristina Kežutytė,

1983 m. – verslininkas turizmo organizatorius Deividas Dilys, savivaldos organizatorė Veneta Veršulytė,  

1984 m. – dizainerė Ieva Juodelytė, ekonomistė Daiva Lutcaitė, aktorė Toma Razmislavičiūtė-Juodė,

1985 m. – ekonomistas ir politikas Lukas Pakeltis,

1987 m. – aktorius Jonas Čepulis, choreografas ir šokėjas Deividas Meškauskas, istorikas ir visuomenininkas Mindaugas Nefas, aktorė Raminta Šniaukštaitė,

1988 m. – ekonomistas verslininkas Andrius Kontrimavičius, verslininkas informatikas ir savivaldos organizatorius Mindaugas Sargūnas,

1989 m. – sportininkas plaukikas Giedrius Titenis,

1990 m. – muzikantė pianistė Paulina Dūmanaitė,

1992 m. – sportininkas slidininkas Vytautas Strolia.