Vieta žemėlapyje

Miestas šiaurės rytų Lietuvoje už 110 kilometrų į šiaurę nuo Vilniaus, 60 kilometrų į pietryčius nuo Panevėžio, 35 kilometrų į vakarus nuo Utenos. Įsikūręs prie Šventosios ir Anykštos upių santakos abipus Šventosios, centrinė miesto dalis – kairiajame Šventosios krante. Ribojasi su Anykščių vienkiemiais, Šeimyniškėlių, Jurzdiko, Pašventupio, Vėjeliškių, Šepetiškio, Ažupiečių, Gylių, Šlavėnų, Liudiškių, Keblonių kaimais.

Anykščiai yra rajono savivaldybės (nuo 1950 m.), seniūnijos (nuo 1995 m.) ir parapijos centras. Gyventojų skaičius – 11960 (2007 m.).

Anykščių vardas yra hidroniminės kilmės vietovardis, kilęs nuo upelio vardo Anykšta. Anykščių miesto vardas suteiktas gatvėms Panevėžyje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Ukmergėje ir Vilniuje, Balninkų (Molėtų r.), Kurklių, Troškūnų ir Viešintų miesteliuose.

Pirmą kartą raštuose Anykščiai kaip gyvenama vietovė minimi 1440 m. liepos 22 dienos rašte kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras. Tuo metu Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis (1427-1492) Anykščius davė valdyti pirmajam Lietuvos dvaro maršalkai Radvilai Astikaičiui (1384-1477), kurio politinės įtakos dėka Kazimieras Jogailaitis gavo sostą. Manoma, kad dvaras šioje vietoje tuo metu ir buvo įkurtas, 1442 m. jame lankėsi ir pats 15-metis Lietuvos didysis kunigaikštis. XV a. antrojoje pusėje jau minimas ir Anykščių miestelis, vėliau – valsčius.

XVI a. pradžioje, po Kazimiero Jogailaičio sūnaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro (1460-1506) mirties, Anykščių dvare buvo apgyvendinta jo našlė kunigaištienė Elena – Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III duktė, nuo to laiko iki šiol žinoma Anykščių stačiatikių bendruomenė.  XVI a. Anykščius dalijosi dvaras, kuriam priklausė didžioji dalis, ir klebonas, valdęs mažesniąją dalį, tos ribos buvo nustatytos 1507 m. 1516 m. dvaras su miesteliu įkeistas Radvilos Astikaičio anūkui Mikalojui Radvilai II (1470-1521). 1566 m. miestelis degė.

1792 m. sausio 17 d. paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatovksis (1732-1798) suteikė Anykščiams miesto teises (po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. jos buvo panaikintos) ir herbą. Herbe pavaizduotas savivaldos išvakarėse Anykščiuose pastatytas tiltas, papuoštas tiltų globėjo ir sergėtojo nuo vandens nelaimių Šv. Jono Nepomuko statula. 1970 m. bandyta atkurti Anykščių herbą, šventojo figūrą pakeičiant mergina, laikančia dešinėje rankoje leliją, kairėje – atverstą knygą (autorius – dailininkas Vytautas Kalinauskas). 1992 m. įteisintas istorinis Anykščių herbas (atkūrė dailininkė Laima Ramonienė).

XIX a. pirmojoje pusėje miestelis sparčiai augo, tuo metu susiformavo jo planinė struktūra, senamiestyje išlikusi iki šiol. Nuo 1993 m. Anykščių senamiestis yra valstybės saugomas urbanistikos paminklas.

Numalšinus 1831 m. sukilimą, miestelis priklausė Rusijos imperijos valstybės iždui. 1863 m. sukilimo metu čia veikė ginklų dirbtuvės.

1897-1899 m. pro Anykščius buvo nutiestas siaurasis (750 mm pločio vėžės) geležinkelis Panevėžys-Švenčionėliai, pastatytas geležinis tiltas per Šventąją, kiek vėliau – ir geležinkelio stotis. Siaurojo geležinkelio ūkinė veikla sumenko ir nutrūko XX a. pabaigoje, šiuo metu jis naudojamas vien turizmo ir pramogų veiklai.

1902 m. Anykščiuose buvo pastatyta užtvanka, 1910 m. įrengtas vandens malūnas, 1919 m. Jono Karvelio iniciatyva sumontuota ir iki XX a. 7-ojo dešimtmečio veikė hidroelektrinė. Senosios medinės užtvankos vietoje 1986 m. buvo pastatyta nauja betoninė Šventosios upės užtvanka.

1919-1947 m. Anykščiai buvo valsčiaus centras, priklausė Utenos apskričiai. 1938 m. Anykščiams buvo suteiktos miesto teisės bei pripažintas kurorto statusas (nuo 2007 m. – kurortinė vietovė). 1947-1950 m. Anykščiai trumpai buvo apskrities centras.

Nuo 1950 m. iki šiol Anykščiai yra rajono centras. Dabartinė rajono teritorija buvo suformuota 1959-1962 m., panaikinus gretimus Troškūnų ir Kavarsko rajonus ir prijungus jų teritorijas, jos dydis – 1764,881 kvadratinio kilometro. Nuo 1995 m. Anykščių rajonas priklauso atkurtai Utenos apskričiai.

Nuo 1990 m. Anykščių rajone dirba 6-osios kadencijos savivaldybės taryba. Anykščių rajono vadovais dirbo: 1990-1995 m. – Tarybos pirmininkas Antanas Gražys ir rajono valdytojas Algimantas Dačiulis, 1995-1997 ir 1997-2000 m. – meras Saulius Nefas, 2000-2001 m. – meras Leonas Alesionka, 2001-2003 ir 2003-2004 m. – meras Darius Gudelis, 2004-2007 m. – meras Alvydas Gervinskas. Šios kadencijos Anykščių rajono savivaldybės taryba iš 25 narių išrinkta 2007-2011 metų kadencijai, meras Sigutis Obelevičius, jo pavaduotojas Donatas Krikštaponis, administracijos direktorius Vilius Juodelis. 

Anykščiai yra Anykščių regioninio parko, užimančio 16,3 tūkst. hektarų plotą, centras (nuo 1992 m.), čia veikia regioninio parko direkcija (direktorius – Kęstutis Šerepka).

Anykščių miesto ribos paskutinį kartą buvo išplėstos 2006 m., prie miesto prijungus aplinkinių kaimų teritorijas.

Apie 1442-1452 m. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kazimiero iniciatyva buvo įsteigta Anykščių katalikų parapija ir pastatyta pirmoji medinė Anykščių bažnyčia. XVI a. viduryje Anykščių bažnyčia buvo viena turtingiausių Vilniaus vyskupijoje – jos klebonijai priklausė apie 100 sodybų. 1566 m. gaisras sunaikino bažnyčios pastatą, bet jis netrukus buvo atstatytas. 1671 m. Anykščių bažnyčia dar kartą sudegė, bet buvo atstatyta iki 1677 m.

Anykščių klebonijai 1673 m. be jurisdikos miestelyje priklausė Elmininkų palivarkas, Kalvelių, Liudiškių, Medžiuolių, Migonių, Miliūnų, Papiškių kaimai. XVII a. paskutiniajame dešimtmetyje Anykščių klebonas buvo bajoras Boguslavas Korvinas Gosievskis.

1757-1768 m. kunigų Jono Dominyko Lopacinskio (1708-1788, nuo 1762 m. buvo Žemaičių vyskupas) ir Tado Milašiaus rūpesčiu bei pirmą kartą ne didikų, o parapijiečių lėšomis Anykščiuose buvo pastatyta vieno bokšto mūrinė vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčia. Ji buvo kryžiaus plano, turėjo 5 altorius ir dvi koplyčias, o vietoj bokštų keturis jos frontonus puošė kryžiai. 1823 m. šalia buvo pastatyta ir balta mūrinė keturių aukštų klasicistinė varpinė.

Anykščių parapijoje 1858-1862 m. buvo ypač propaguojama blaivybė. Už tai prekybininkai ir smuklininkai kleboną Ferdinandą Stulginskį dažnai skundė caro valdžiai. 1863 m. pabaigoje iš F. Stulginskio už tai buvo atimtas kunigo titulas, dvarininko luomas, konfiskuotas jo turtas, o jis pats 8 metams išsiųstas į katorgą. Kunigas J. Kelpša 1864 m. iš Anykščių taip pat buvo ištremtas į Sibirą.

XIX a. pabaigoje bažnyčia nebesutalpino tikinčiųjų. Klebono Ferdinando Ūselio, vėliau klebono Juozapo Vembrės ir parapijiečių rūpesčiu bei lėšomis 1899-1909 m. Anykščiuose buvo pastatyta nauja mūrinė neogotikinė dviejų 84 metrų aukščio bokštų stačiakampio bazilikinio plano 64 metrų ilgio ir 36 metrų pločio trijų navų Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia (architektas Nikolajus Andrejevas). Ruošiant aikštelę statybai, senoji bažnyčia nugriauta 1895-1896 m., varpinė – pastačius naują bažnyčią. Kol bažnyčia buvo statoma, anykštėnai meldėsi 1858 m. statytoje kapinių koplyčioje ar tiesiog atvirame ore. 1914 m. gruodžio 8 d. bažnyčią konsekravo Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius (1861-1945).

Per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 m. liepos 28 d. vokiečiai susprogdino bokštų viršutines dalis, kunigo Jono Šurnos rūpesčiu bokštai buvo uždengti laikinais stogeliais. 1917 m. buvo atstatyti laikini mediniai bokštai. 1928 m. kovo 5 d. kilus gaisrui, sudegė didysis altorius ir parapijos archyvo dalis. Klebono Juozapo Norvilos iniciatyva 1928-1929 m. bažnyčia suremontuota ir mūriniai bokštai atstatyti, bet paprastesni ir 3 metrais žemesni, todėl iki šiol yra 79 metrų aukščio. Anykščių bažnyčia yra aukščiausia Lietuvoje tarp dvibokščių kulto pastatų. 1929 m. viename bokšte buvo įtaisyti trys nauji plieniniai varpai: Šv. Matas, Šv. Juozapas ir Šv. Jonas. 1934 m. kunigo J. Norvilos rūpesčiu bažnyčioje buvo sumontuoti šešių registrų šešių balsų vargonai (autorius – Otas Kratokvilas), kurie nuo 2000 m. naudojami kaip papildomi. 1956 m. birželio 10 d. degė kairysis bažnyčios bokštas, 1957 m. jis buvo atstatytas. Irstanti dešiniojo bokšto viršūnė atstatyta 2002 m. 

Vienas žymiausių XX a. Anykščių klebonų buvo filosofijos mokslų daktaras Juozapas Čepėnas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jis suremontavo kleboniją. Kanauninko Petro Raudos iniciatyva ir rašytojui Antanui Vienuoliui parėmus, 1957 m. Anykščių bažnyčioje buvo pastatytas poeto ir dvasininko Antano Baranausko biustas (autorius – skulptorius Henrikas Rudzinskas).

Klebono Alberto Talačkos pastangomis Anykščių bažnyčia XX a. 8-9 dešimtmečiais buvo papildyta didelės meninės vertės profesionalaus meno kūriniais: vitražu virš paradinių durų "Šv. Matas evangelistas" (autorė – Marija Anortė Mackėlaitė, meistras Zigmas Laurinaitis, pirmasis Lietuvos bažnyčiose blokinis-luitinis stiklo vitražas, 1971 m.), 15 vitražų centrinės navos languose (autorė – Marija Anortė Mackėlaitė, meistras Zigmas Laurinaitis, 1971-1988 m.), paveikslais "Šv. Kazimieras" ir "Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis" (autorius – dailininkas Vaidotas Žukas, 1987 m.), Konstantino Sirvydo biustu (autorius – skulptorius Jonas Meškelevičius, 1982 m.) ir Klemenso Kairio bareljefu (autoriai – skulptorius Leonas Žuklys ir tautodailininkas Liudas Tarabilda, 1982 m.). 

Anykščių bažnyčios šventorių juosia akmenų mūro tvora. Joje A. Talačkos iniciatyva 1982-1988 m. buvo yra įtaisytos Kryžiaus kelio stočių koplytėlės (autorius – tautodailininkas Rimas Idzelis). Šventoriuje yra Anykščių klebonų Ferdinando Ūselio, kan. Juozapo Norvilos, Jono Uoginto, Jurgio Žitkevičiaus, Antano Vaškevičiaus ir iš Anykščių parapijos kilusio kunigo Alfonso Gražio kapai. 1986 m. šventoriuje už bažnyčios buvo pastatytas skulptūrinis paminklas žymiųjų anykštėnų tėvams atminti (autorius – skulptorius Antanas Kmieliauskas), 1987 m. priešais bažnyčią iškilo Misijų kryžius (autorius – tautodailininkas Kazimieras Nemanis), 1988 m. – Tremtinių kryžius (autorius – tautodailininkas Alvydas Seibutis).

1998 m. Anykščių bažnyčioje klebono Stanislovo Krumpliausko iniciatyva buvo sumontuoti trijų manualų 45 balsų vargonai, pagaminti dar 1887 m. ir atgabenti iš Sauthemptono (Didžioji Britanija). Minint bažnyčios statybos 100-metį, iš šventoriuje užaugusios ir nudžiūvusios apie 400 metų amžiaus guobos kamieno medžio drožėjas Jonas Tvardauskas sukūrė jubiliejinį paminklą (2009 m.).

Dabar Anykščių parapija yra Panevėžio vyskupijos Anykščių dekanato centras. Svarbiausia parapijos šventė yra Šv. Onos atlaidai liepos 26 d., švenčiami paskutinį liepos sekmadienį. Kitos šventės: Šv. apaštalo evangelisto Mato atlaidai rugsėjo 21 d. ir Šv. Kazimiero atlaidai kovo 4 d., Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventė gruodžio 8 d. Parapiją administruoja kun. kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas (nuo 1995 m.), jam talkina vikaras Mangirdas Maasas (nuo 2008 m.). Bažnyčioje dirba vargonininkas ir chorvedys Rimvydas Griauzdė (nuo 1989 m.).

Anykščiuose 1922 m. buvo įsteigtas ir iki 1938 m. veikė Šv. Kryžiaus seserų kongregacijos skyrius, pastatytas vienuolynas (fundatorės – Zosė Jokūbauskaitė ir Zosė Viesčiauskaitė). Vienuolyne įrengta koplyčia, veikė pradinė mokykla.

Pirmosios Anykščių miesto kapinės, naudotos XIX a.-XX a. pradžioje, buvo likviduotos, jų vietoje išlikusi tik Anykščių koplyčia, statyta 1858 m., rekonstruota ir iš dalies pridengta gaubtu 1985 m. pagal architekto Gedimino Baravyko projektą. Ji naudojama viešiesiems kameriniams renginiams, aplink išlikęs nedidelis senų medžių parkas.

Pagrindinės XX a. Anykščių kapinės (dabar – senosios Anykščių kapinės) yra pietiniame miesto pakraštyje, jose toliau laidojama šeimų kapuose. XX a. pabaigoje į pietus už miesto, Jurzdiko kaimo teritorijoje, buvo įrengtos naujosios Anykščių kapinės.

Šalia pagrindinių miesto kapinių yra Antrojo pasaulinio karo metais žuvusių karių kapai, kuriuose palaidota apie 370 žuvusiųjų, yra standartinis paminklas ir antkapiai. Kapinės sutvarkytos ir atnaujintos Rusijos ambasados Lietuvoje iniciatyva ir lėšomis 2006 m.

XVI a. pradžioje Anykščiuose buvo pastatyta pirmoji stačiatikių cerkvė, vėliau apleista ir nugriauta. Nauja mūrinė Šv. Palaimintojo Aleksandro Neviškio cerkvė, pastatyta 1873 m., naudojama iki šiol, atnaujinta ir suremontuota XXI a. pradžioje. Šiaurrytiniame Anykščių pakraštyje yra rusų stačiatikių ir sentikių kapinės, jose laidojama.

Daugiau kaip 90 proc. Anykščių miesto gyventojų dabar yra lietuviai. Nuo XIX a. pradžios iki XX a. vidurio žymią miesto gyventojų dalį sudarė žydai, Anykščiuose buvo šešios jų sinagogos. XIX a. pabaigoje apie 70 proc. miestelio gyventojų buvo žydai. 1910 m. Anykščiuose buvo atidaryta žydų pradinė mokykla. 1921 m. čia gyveno apie 1800 žydų.
 
Prieš Antrąjį pasaulinį karą mieste gyveno apie 4000 žmonių, tarp jų beveik pusė buvo žydai. 1941 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais vokiečiai ir jiems talkinę keli lietuviai sunaikino apie 1500-2000 Anykščių žydų. Šios tautos istorinę praeitį Anykščiuose mena trys išlikę sinagogų pastatai, žydų kapinės pietinėje miesto dalyje ir holokausto aukų kapų memorialas Liudiškių kalvos papėdėje.

Pirmoji Anykščių mokykla minima 1777 m. Po 1831 m. sukilimo parapijos mokykla buvo uždaryta, atkurta 1846 m. Šiauriniame Anykščių pakraštyje, dešiniajame Anykštos upelio krante 1883 m. buvo pastatyti ir iki šiol išliko mediniai Anykščių pradžios mokyklos pastatai, kuriuose XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje mokėsi anykštėnai. Nuo 1921 m. šiuose pastatuose veikė Anykščių pradžios mokykla Nr. 1, vėliau čia įsteigta vidurinė mokykla, 1935 m. pertvarkyta į progimnaziją.

1944 m. Anykščių gimnazija išleido pirmąją abiturientų laidą, 1949 m. ji pertvarkyta į Anykščių vidurinę mokyklą. 1953 m. mokyklai buvo suteiktas Jono Biliūno vardas. 1965 m. pastačius jai naujas patalpas, mokykla įsikūrė pietrytiniame Anykščių pakraštyje. 1971-2001 m. mokyklai vadovavo direktorius Vacius Bražėnas, suformavęs lituanistines šios švietimo įstaigos tradicijas. Nuo 1996 m. vidurinė mokykla pertvarkyta į Anykščių Jono Biliūno gimnaziją. Mokosi apie 900 mokinių, direktorė Regina Drūsienė (nuo 2005 m.).

Iš 1922 m. Anykščiuose atidarytos ir iki 1940 m. dirbusios Šv. Kryžiaus kongregacijos vienuolyno pradžios mokyklos išaugo 1949-1961 m. veikusi Anykščių 1-oji septynmetė mokykla, kuri 1961-1967 m. veikė jau kaip aštuonmetė. Į senąjį J. Biliūno vidurinės mokyklos pastatą 1965 m. įsikėlusi Anykščių aštuonmetė mokykla 1967 m. buvo pertvarkyta į Anykščių 2-ąją vidurinę. Šiai mokyklai 1982 m. buvo suteiktas Antano Vienuolio vardas, nuo 1997 m. – Anykščių Antano Vienuolio gimnazija. Mokosi apie 1000 mokinių, direktorė Irena Andrukaitienė (nuo 2005 m.).

1980 m. pastačius Anykščiuose naują mokyklos pastatą, jame pradėjo dirbti 3-oji vidurinė mokykla, nuo 1992 m. vadinama Antano Baranausko vardu. Mokosi apie 950 mokinių, direktorė Ona Repečkienė (nuo 1994 m.).

1985 m. pietvakariniame Anykščių pakraštyje, Ažupiečių kaimo teritorijoje, buvo pastatytas profesinio mokymo įstaigos miestelis, į kurį persikėlė iki tol Troškūnuose veikusi profesinė technikos mokykla. 1989 m. ji buvo pertvarkyta į Anykščių žemės ūkio mokyklą, nuo 2006 m. – Anykščių technologijos mokykla. Joje mokoma technikos prižiūrėtojo, vairuotojo-ekspeditoriaus, staliaus, virėjo-padavėjo ir kitų specialybių, mokosi apie 200 mokinių, direktorius Ramūnas Zlatkus (nuo 1992 m.).

Pirmąjį vaikų darželį Anykščiuose 1930 m. atidarė ir jį išlaikė Šv. Kryžiaus kongregacijos vienuolynas, jį lankydavo apie 50 vaikų. Po Antrojo pasaulinio karo Anykščiuose 1947 m. buvo atidarytas valstybinis vaikų darželis. Dabar mieste veikia keturios ikimokyklinio ugdymo įstaigos:  vaikų darželiai "Žiogelis", "Eglutė", "Žilvitis" ir "Spindulėlis".

Nuo 1960 m. Anykščiuose veikia Muzikos mokykla (buvusi Vaikų muzikos mokykla, mokosi apie 300 mokinių, direktorė Kristina Vičinienė, nuo 1998 m.), nuo 1963 m. – Kūno kultūros ir sporto centras (iki 2001 m. – Anykščių Vaikų-jaunių sporto mokykla, direktorius Kęstutis Čepulis, nuo 2001 m.), nuo 1982 m. – Kūrybos ir dailės mokykla (buvęs Tarpmokyklinis gamybinio mokymo kombinatas, direktorius Arūnas Vilkončius, nuo 1982 m.).

Viešoji kultūrinė veikla Anykščiuose nuo XX a. pradžios buvo plėtojama vargonininko ir fotografo Juozo Survilos namuose, Vyks. A. Baranausko parapijos salėje ir šaulių namuose, nuo 1948 m. veikė Anykščių kultūros namai, įrengti nacionalizuotoje parapijos salėje. 1976 m. mieste buvo pastatyti nauji kultūros rūmai (architektas Rimvydas Šileika, konstruktorius Gracijus Povydis), kuriuose dabar dirba Anykščių kultūros centras (direktorė Dijana Petrokaitė, nuo 1994 m.). 2008 m. pradėta kultūros centro pastato rekonstrukcija.

Privačios viešosios bibliotekos Anykščiuose pradėjo veikti 1907 m., kai kunigai Juozapas Vembrė ir Keraitis atidarė knygynėlius. 1923 m. savo bibliotekėlę Anykščiuose įsirengė šauliai. 1937 m. kovo 15 d. Anykščiuose buvo įsteigta viešoji biblioteka, XX a. antrojoje pusėje veikusi kaip rajoninė (1951-1975 m.) bei centrinė (1975-apie 2000 m.) biblioteka. 1955-1995 m. biblioteka veikė seniausiame Anykščių mieste mūriniame pastate – Okuličiūtės dvarelyje ant Šventosios kranto, nuo 1995 m. iki šiol ten veikia keli bibliotekos padaliniai, o centrinė jos būstinė įrengta pertvarkytame XX a. antrosios pusės gyvenamajame name. 2007 m. Anykščių rajono savivaldybės viešajai bibliotekai suteiktas Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių vardas, 2008 m. pradėta naujo Anykščių bibliotekos pastato statyba Vyskupo skvere. Anykščių bibliotekos vadovais dirbo Rozalija Klimašauskaitė (1951-1961 m.), Angelė Čepienė (1961-1964 m.), Bronė Staikūnienė (1965-1973 m.), Birutė Zosė Bulotienė (1984-2004 m.), Romas Kutka (2004-2010 m.). Nuo 2010 m. bibliotekai laikinai vadovauja Audronė Šidlauskienė.

Istoriniame Anykščių Vysk. A. Baranausko parapijos salės pastate, kuris pastatytas 1930 m., veikia nauja Anykščių kultūros įstaiga – Sakralinio meno centras. 2009 m. vasarą jis buvo atidarytas kaip Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios biliotekos padalinys, o 2010 m. pradžioje pertvarkytas į Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus filialą(vedėja Rita Babelienė, nuo 2009 m.).

Anykščiuose nuo 1927 m. yra plėtojamos muziejinės tradicijos, kai buvo įkurtas Antano Baranausko memorialinis muziejus-klėtelė, nuo 1962 m. veikia A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus (direktorius Antanas Verbickas, nuo 1991 m.) bei mieste esantys jo filialai: Bronės Buivydaitės namas-muziejus (nuo 1990 m.), Siaurojo geležinkelio muziejinė ekspozicija (nuo 1999 m.) ir Sakralinio meno centras (nuo 2010 m.).

2002 m. atidarytas sporto ir pramogų centras "Mindaugo karūna", kuriame nuo 2007 m. verslo ir laisvalaikio centro veiklą tęsia bendrovė "Keturi kalnai" (direktorius Vytautas Kiaušas).

Nuo XIX a. pabaigos Anykščiuose nuolat gyveno ir dirbo privatūs gydytojai, XX a. viduryje veikė Anykščių ambulatorija. Nuo 1952 m. veikia Anykščių ligoninė, teikianti stacionarias gydymo paslaugas. 1997 m. ji buvo reorganizuota į dvi viešąsias įstaigas – Anykščių rajono savivaldybės ligoninę ir Anykščių rajono savivaldybės pirminės sveikatos priežiūros centrą. Nuo 2005 m. Anykščių rajono savivaldybės ligoninė veikia naujame ligoninės pastate, kuris buvo pradėtas statyti pietrytiniame miesto pakraštyje 1992 m. (vyriausiasis gydytojas Dalis Vaiginas, nuo 1997 m.). Pirminės sveikatos priežiūros centras įsikūręs 1985 m. statytame poliklinikos pastate (direktorė Zita Neniškienė, nuo 1997 m.).

Anykščių miesto ūkis remiasi XX a. pradžioje susiformavusiomis tradicijomis bei XX a. pabaigoje įsivyravusia tendencija skatinti turizmo ir paslaugų sektoriaus plėtrą.

1922 m. Anykščiuose buvo atidaryta vilnų karšimo ir verpimo dirbtuvė, kurios veiklą vėliau tęsė "Vailoko" artelė (nuo 1940 m.), o XX a. antrojoje pusėje – vėlimo fabrikas "Spartakas", bendrovė "Velteksa" ir Raimondo Biliūno įmonė "Fetras", veikianti iki šiol.

Nuo 1926 m., kai Balys Karazija Anykščiuose pradėjo gaminti vaisių vyną, šiame mieste tęsiamos vyno pramonės tradicijos, veikia akcinė bendrovė "Anykščių vynas". Ilgiausiai šiai įmonei vadovavo  (1963-1986 1995-2001 m.) Lietuvos nusipelnęs inžinierius Jonas Makštelė. Įmonė gamina alkoholinius gėrimus, perdirba vaisių ir uogų žaliavą (direktorė Violeta Labutienė, nuo 2008 m.).

Nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio, kai šalia Anykščių buvo aptikti vieninteliai Lietuvoje kvarcinio smėlio ištekliai, Anykščiuose plėtojama šios žaliavos gavybos ir apdorojimo pramonės šaka. 1967 m. vakariniame Anykščių pakraštyje buvo pastatytas Anykščių statybinių medžiagų kombinato "Kvarco" cechas, ruošiantis kvarcinį smėlį stiklo pramonei. Ilgiausiai Anykščių statybinių medžiagų kombinatui vadovavo (1979-2003 m.) Gintautas Vladas Vertelka. Pertvarkytos įmonės veiklą tęsianti akcinė bendrovė "Anykščių kvarcas" išplėtė kvarcinio smėlio asortimentą ir 2006-2008 m. įgyvendino gamybos modernizavimo investicinį projektą, iš pagrindų atnaujindama technologijas (direktorius Eugenijus Andriejauskas, nuo 2003 m.).

Nuo 1993 m. Anykščiuose veikia vienintelė Baltijos šalyse suvirinimo elektrodų gamybos įmonė – uždaroji akcinė bendrovė "Anykščių varis" (generalinis direktorius Vladas Visminas). Nuo 1991 m. čia įvairiašakį verslą plečia "Jaros" įmonių grupė (direktorius Valentas Puodžiukas).

1960 m. Anykščių pietiniame pakraštyje buvo atidaryti poilsio namai "Šilelis", nuo 1993 m. juose įrengtas ir 1993-2008 m. veikė sanatorinės reabilitacijos skyrius. 2007 m. dauguma poilsio namų komplekso pastatų buvo nuversti, poilsio namų veikla nutrūko, o senųjų pastatų vietoje bendrovė "Anšilas" (valdybos pirmininkas – Valdas Trinkūnas) suprojektavo ir ruošiasi statyti naują SPA kompleksą. Kalitos kalno šlaite, Anykštos upelio kairiajame krante miesto prieigose, plečiamas Kalitos kalno žiemos sporto centras, nuo 2009 m. rudens jame veikia pirmoji Lietuvoje vasaros rogučių trasa.

Mieste stovi paminklai Antanui Baranauskui (1993 m.) ir Antanui Vienuoliui (1982 m.), Liudiškių kalvos viršūnėje pietiniame priemiestyje – Jono Biliūno kapas su antkapiniu paminklu (1957 m.). Miesto centre bendruomenės iniciatyva pastatytas paminklas Laisvei (skulptorius Vladas Vildžiūnas, 2002 m.).

Anykščiuose gimė:

1828 m. – savivaldos organizatorius, tremtinys Jonas Baranauskas,

1835 m. – poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas,

apie 1850 m. – knygnešys Jonas Levandavičius,

1877 m. – verslininkas Jonas Karvelis,

1888 m. – savivaldos organizatorius Jonas Puodžiūnas,  

1894 m. – kariškis Antanas Avižienis, laisvės gynėjas Pranas Sabeskas,

1900 m. – inžinierius Petras Steikūnas,

1907 m. – vaistininkas Nochimas Dimontas, dailininkė Monika Lapinskaitė-Bitlieriuvienė,

1913 m. – pedagogė Domicelė Kunčinienė, gydytoja odontologė Rozalija Kuliešaitė-Lukoševičienė,

1915 m. – literatas ir visuomenininkas Juozas Šiaučiulis,

1916 m. – muzikantas ir pedagogas Liudas Survila,

1923 m. – kunigas Bronius Strazdas,

1924 m. – kompozitorius ir rašytojas Antanas Paulavičius, 

1926 m. – dailininkas Bronius Pajarskas,

1927 m. – pedagogė Ona Dapkevičiūtė-Dundulienė,

1929 m. – inžinierius kelininkas Henrikas Jackevičius,

1930 m. – žurnalistas Aleksandras Kezys, pianistė Gražina Ručytė-Landsbergienė, kunigas ir visuomenininkas Vytas A. Memėnas,

1932 m. – inžinierius ir visuomenininkas Raimundas Šlenys,

1933 m. – geologė Danutė Čižikienė, inžinierius Henrikas Karvelis, inžinierius ir verslininkas Liudvikas Kęstutis Šlenys,

1935 m. – tautodailininkas Stanislovas Petraška,

1936 m. – pedagogas sporto organizatorius Povilas Kūgys, kunigas ir tautodailininkas Jonas Staškevičius,

1937 m. – mokslininkas chemikas ir vaistininkas Algirdas Puodžiūnas,

1938 m. – mokslininkas pedagogas Jonas Petras Jankauskas,

1939 m. – ekonomistas Vytautas Steponas Buterlevičius, mokslininkas biologas Juozas Virbickas, 

1940 m. – žurnalistas Vladas Butėnas, inžinierius ekonomistas Rimantas Stanislovas Butkevičius,

1941 m. – mokslininkas chemikas Rolandas Kazlauskas, 

1942 m. – kalbininkė Laimutė Alfonsa Šulniūtė-Kitkauskienė, fotografas ir žurnalistas Ričardas Šaknys,

1943 m. – mokslininkas fizikas Stasys Vygantas Augutis, mokslininkė ekonomistė finansininkė Irena Čepienė, sporto organizatorius Rimantas Simonavičius, gydytojas Romualdas Staškevičius,  

1944 m. – gydytoja Rita Lukoševičiūtė-Tubelienė,

1945 m. – valstybės tarnautoja Alvyda Miškinienė, chemikas technologas Bronius Pajarskas, mokslininkė ekonomistė Ona Gražina Bielinytė-Rakauskienė,

1948 m. – pedagogas Eduardas Gasparaitis, gydytoja visuomenininkė Ledina Kaušpėdaitė-Kaladienė, sporto organizatorius Valdas Veršulis,

1949 m. – pedagogė literatė Regina Biržinytė, istorikė muziejininkė Regina Juškevičiūtė-Lopienė,

1950 m. – dailininkas Romualdas Inčirauskas, chorvedė Zita Kavaliūnaitė-Kariniauskienė, mokslininkas teisininkas Saulius Katuoka, dailininkė tekstilininkė Valerija Purlytė, aklųjų pedagogė Vida Vanagaitė-Strazdienė, 

1951 m. – inžinierius verslininkas Valdemaras Zakarauskas,

1953 m. – verslininkas Vytautas Kiaušas, sporto ir kultūros organizatorius Romas Kutka,

1954 m. – inžinierius verslininkas Alfredas Gališanka, sportininkas Sergejus Jovaiša,  

1955 m. – ekonomistė Violeta Steponėnaitė-Labutienė, kunigas Robertas Pukenis, inžinierius ir sportininkas Arvydas Vingrys,

1956 m. – hidrometeorologė Vida Šimkutė-Augulienė, verslininkas Juozas Mačys, dailininkas Raimundas Padleckas, 

1957 m. –  teisininkė Nijolė Vinciūnaitė-Čekanauskienė, inžinierė ekologė Dalia Janeliauskienė, inžinierius Virgilijus Vaičiulis, inžinierius ir sportininkas Romualdas Vitkus,

1958 m. – verslininkė Audronė Dailidėnienė, politikas ir verslininkas Vytautas Galvonas, istorikas ir teisininkas Arūnas Liogė, verslininkas Valentinas Narkevičius, verslininkas Albertas Pipiras,

1959 m. – verslininkas Sigitas Žukauskas,

1960 m. – ekonomistė vadovė Rita Žalaitė-Kripaitienė, teatro režisierius Nerijus Petrokas,

1961 m. – verslininkas Vytautas Duknauskas, sporto organizatorius Evaldas Malelė, veterinaras Alfredas Puodžiūnas,  

1962 m. – teisininkas Raimondas Dilys, socialinis darbuotojas, vadovas Arūnas Kiaušas, dainininkas Tomas Ladiga, rašytojas ir publicistas Valdas Papievis, kultūros organizatorė Dijana Petrokaitė, visuomenininkas Audrius Vingrys,  

1963 m. – sporto organizatorius Raimundas Šimkus, dailėtyrininkė Jolanta Zabulytė, 

1964 m. – sportininkas Pavelas Fedorenka, muzikantė smuikininkė Audronė Jurkonytė, dailininkė Skaidrė Račkaitytė, teisininkas Viktoras Roščenkovas, 

1965 m. – kariškis Gediminas Grina, verslininkas Dalius Rutkauskas, mokslininkė Loreta Šližytė-Stonienė, 

1966 m. – gydytojas Irmantas Juknevičius, verslininkas Žilvinas Pipiras, verslininkas ir sportininkas Arūnas Strumskis,

1967 m. – gydytojas Vygintas Kaikaris,

1968 m. – fotografė Loreta Kazlauskienė, kariškis Almantas Leika,

1970 m. – verslininkas ir politikas Aidas Gilys, kariškis Vidas Šilaika,

1971 m. – bibliografė Ramunė Petuchovaitė, gydytojas ir politikas Rolandas Jurkėnas,

1973 m. – choreografas Kęstutis Bernatavičius, kalbininkė Vida Pabarškaitė-Gražienė, teisininkė Irma Girniukaitytė-Randakevičienė, pedagogas ir sporto organizatorius Eugenijus Šilaika, sporto organizatorius Linas Tubelis,  

1974 m. – dailininkė Inga Dargužytė, verslininkas ir politikas Darius Gudelis, ekonomistė Sigita Kučinskaitė-Kantautienė, turizmo organizatorė Lina Šemetulskytė, aktorius Sigitas Šidlauskas,  

1975 m. – dailininkė keramikė Normantė Lučiūnaitė-Naruševičienė,

1976 m. – choreografė Neringa Kaulakytė-Charitonovienė,

1977 m. – vargonininkė Nora Grikštaitė-Nkemka, dailininkė Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, kariškis ir sportininkas Vaidotas Šidlauskas, dailininkė grafikė Loreta Uzdraitė,

1978 m. – mokslininkas fizikas Audrius Alkauskas ir mokslininkas matematikas Giedrius Alkauskas,

1979 m. – pedagogas sportininkas Eugenijus Šilaika, gamtininkas Tomas Tukačiauskas,

1981 m. – muzikantas gitaristas Donatas Ferensas,

1982 m. – valstybės tarnautoja Agnė Razmislavičiūtė-Palionienė,

1984 m. – ekonomistė Daiva Lutcaitė ir aktorė Toma Razmislavičiūtė,

1987 m. – choreografas ir šokėjas Deividas Meškauskas, istorikas ir visuomenininkas Mindaugas Nefas,

1989 m. – sportininkas plaukikas Giedrius Titenis,

1990 m. – muzikantė pianistė Paulina Dūmanaitė.