Kaimas Troškūnų seniūnijoje už 16 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Troškūnų. Ribojasi su Žudžgalio, Vilkatupės, Mitošiūnų, Pajuodžių ir Žukauskų kaimais.

Yra 1 sodyba – 4 gyventojai (2001 m.), kaimas likęs negyvenamas (2011 m. gyventojų surašymo duomenimis), dabar jame nuolat gyvenama. Priklauso Mitošiūnų seniūnaitijai (nuo 2009 m.).

1900 m. iš Palėvenės dvaro (Kupiškio r.) savininkės našlės Marijos Komarienės Anioliškio vienkiemį nusipirko čia XIX a. pabaigoje jau gyvenęs Jurgis Skrebė (1858–1930). Šiame vienkiemyje jis su žmona Salomėja Juzulėnaite-Skrebiene (1875–1960) sulaukė 15 vaikų, iš kurių 12 užaugino: Marijona, Juozapas, Jonas (1897–1958), Paulina (mirė vaikystėje), Emilija, Fabijonas (1903–1990), Tomas (1904–1990), Petras (1906–2000), Anelė (mirė vaikystėje), Ona (1908–1981), Michalina (1909–1981), Elžbieta (mirė vaikystėje), Alfonsas (1912–1952), Bronislava (1914–1990) ir Boleslovas (1916–1988). Du Jurgio ir Salomėjos Skrebių vaikai šeimų nesukūrė, o likusieji 10 sulaukė 42 vaikų.

Nuo XX a. pradžios iki šiol kaime gyvena šios šeimos palikuonys. Pagal J. Skrebės testamentą kaime šalia įsikūrė jo sūnų Petro ir Fabijono šeimos. XX a. Anioliškio kaime gyvenusi Petro (1906–2000) ir Bronės Poviliūnaitės (1906–2002) Skrebių šeima čia užaugino keturis vaikus: dukteris Aldoną, Reginą ir Vidą bei sūnų Pranciškų, o Fabijono (1903–1990) ir Augustinos Gaidytės (1901–1976) Skrebių šeima – irgi keturis vaikus: dukteris Eugeniją, Genovaitę ir Janiną bei sūnų Antaną.

Po Antrojo pasaulinio karo iš Anioliškio į Sibirą buvo ištremta viena 6 asmenų šeima – 1947 m. gruodžio 29 d. į Tomsko sritį (Rusija) prievarta išvežti Petras Skrebė (1906–2000), jo žmona Bronė Skrebienė (1906–2002) ir jų vaikai Aldona (1936–2006), Pranciškus (g. 1938 m.), Regina (g. 1942 m.) ir Vida (g. 1944 m.). Tremtyje jie laikyti iki 1957 metų.

XX a. viduryje kaimas priklausė Surdegio apylinkei. 1988 m. birželio 22 d. ją panaikinus, jis perduotas Troškūnų apylinkei, nuo 1995 m. – Troškūnų seniūnijai.

1949 m. kaimas buvo įjungtas į Žviliūnų kolūkį, vėliau priklausė Mičiurino vardo, Žviliūnų, Surdegio kolūkiams, kol 1991 m. ūkis iširo.

Kaimas XIX a. priklausė Subačiaus (Kupiškio r.) parapijai. XX a. pradžioje, po Pirmojo pasaulinio karo, įsteigus naują parapiją, nuo to laiko iki šiol jis priklauso Surdegio parapijai. Kapinių nebuvo.