Anykščių krašto vietovių žinynas - http://www.anykstenai.lt/vietoves
KAVARSKAS
2023-11-24

Vieta žemėlapyje

Miestas Anykščių rajone už 15 kilometrų į pietvakarius nuo Anykščių. Ribojasi su Dauginčių, Pumpučių, Kalnuočių kaimais, Kavarsko viensėdžiu, kitapus Šventosios – Vilkatėnų kaimas. Rytiniu pakraščiu miestas glaudžiasi prie dešiniojo Šventosios upės kranto, įsikūręs abipus krašto kelio Ukmergė–Anykščiai. Per miestą teka upeliai Pienia ir Šunykšta – dešinieji Šventosios intakai, mieste yra šių upių santakos.

Seniūnijos centras (nuo 1995 m.). Gyventojų skaičius – 707 (2007 m.), 666 (2011 m., 3-oji pagal dydį rajono gyvenamoji vietovė). Plotas 120 ha. Kavarsko mieste 2009 m. įsteigtos dvi seniūnaitijos – Kavarsko centrinė (P. Cvirkos, Tvenkinio, J. Biliūno, Sodų, Budrių, Sportininkų ir Šaltinio gatvės, Šaltinio skersgatvis ir Respublikos aikštė) ir Kavarsko-Paryžiaus (J. Tumo-Vaižganto, Šventosios, Pergalės, Paupio, Gegužės 1-osios, Janonių, Alyvų, Savanorių, Pienės ir P. Raudonikio gatvės).

Dabartinio Kavarsko vietoje XV a. buvo Mažųjų Pienionių dvaras. XV a. pabaigoje Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Mažųjų Pienionių dvarą perleido Stanislovui Kovarskiui, karaliaus iždininkui. Šiam mirus ir nepalikus įpėdinių, dvaras atiteko jo broliui Andriui Kovarskiui, Vilniaus katedros kanauninkui. Nuo jų pavardės Mažųjų Pienionių dvarą pradėta vadinti Kavarsku. Vietovės vardu dabar vadinama ir viena gatvė Kurkliuose (Anykščių r.).

Rašytiniuose šaltiniuose Kavarskas minimas 1538 m. kaip miestelis, kuriame jau yra bažnyčia. 1551 m. Kavarskas vadinamas miestu. XVI a. Kavarskas ir jo apylinkės priklausė dvarininkams Astikams, vėliau Oginskiams, Tiškevičiams, o nuo 1788 m. – Siesickams. 1842 m. Kavarskas degė, visiškai sudegė klebonija su ūkio pastatais, 20 gyvenamųjų namų. Miestelis buvo sudegintas ir sugriautas ir Pirmojo pasaulinio karo metais 1915 m. liepą, taip pat Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai jį 1944 m. liepą susprogdino atsitraukianti vokiečių kariuomenė.

Nuo XIX a. vidurio, 1861–1950 m. Kavarskas buvo Ukmergės apskrities (1947–1950 m. – Anykščių apskrities) Kavarsko valsčiaus centras. Po administracinio pertvarkymo 1950 m. birželio 20 d. 1950–1962 m. jis buvo Kavarsko rajono centras. 1956 m. Kavarskui buvo suteiktos miesto teisės. 1962–1995 m. Kavarskas buvo Anykščių rajono Kavarsko apylinkės centras, kol tapo seniūnijos centru. Kavarsko seniūniją sudaro vienas miestas, 112 kaimų ir 10 viensėdžių. Nuo 2009 m. seniūnijoje yra įsteigtos 9 seniūnaitijos. Seniūnijoje gyvena 3106 žmonės (2011 m.). Kavarsko seniūnais dirbo: 1995–2000 m. – Algis Guja, 2000–2003 m. – Elena Kalibatienė, 2003–2018 m. – Algirdas Gansiniauskas, 2018–2023 m. – Šarūnė Kalibataitė. Nuo 2023 m. lapkričio Kavarsko seniūno pareigas eina Aurelijus Radzevičius.

2005 m. patvirtintas miesto herbas (autorius – dailininkas Rolandas Rimkūnas), simbolizuojantis šaltinį. Išleistas Lietuvos pašto ženklas, vaizduojantis Kavarsko herbą (2012 m.). 2022 m. Kavarskas buvo mažoji (Utenos apskrities) Lietuvos kultūros sostinė.

Kavarske buvo 1546 gyventojai (1897 m.), 1041 gyventojas (1923 m.), 1287 gyventojai (1959 m.), 1256 gyventojai (1970 m.), 1100 gyventojų (1986 m.), 809 gyventojai (2001 m.).

Seniausia žinoma bažnyčia Kavarske buvo Oginskio pastatyta 1463 m. 1538 m. buvo įsteigta ir iki šiol veikia Kavarsko katalikų parapija. Iki 1636 m. pastatyta nauja bažnyčia (kitoje vietoje), 1656 m. į ją buvo atvežtas ir sumontuotas Alantos (Molėtų r.) bažnyčios didysis altorius, kai Alantoje per maro epidemiją išmirė visi kunigai. Kavarsko dvare 1636 m. pastatyta mūrinė koplyčia. 1697 m. bažnyčia perstatyta. Jai Mykolas Oginskis skyrė turto pačiai išsilaikyti.  Per miesto gaisrą 1842 m. sudegė klebonija su ūkiniais pastatais. 1853 m. vasarą Kavarsko parapiją vizitavo Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius.

1857 m. klebonas Aleksandras Jacevičius Kavarske pradėjo statyti dabartinę mūrinę vieno bokšto Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Išmūrijus sienas, dėl prasidėjusio sukilimo statyba buvo uždrausta. 1864 m. gautas leidimas tęsti statybą, bet bažnyčia Petro Legecko rūpesčiu buvo baigta statyti tik 1887 m., kai birželio 7 d. ją konsekravo Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis. Bažnyčios pastatas istoristinis eklektinis, dominuoja neobaroko ir neoklasicizmo elementai, su priestatėliais prie pagrindinio fasado. Vidus 3 navų, atskirtų pilioriais, dengtų cilindriniais skliautais. Šventoriuje stovi koplytėlė (XIX a. pabaiga) ir triaukštis ornamentuotas stogastulpis (1929 m.).

1909–1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos Kavarsko skyrius. Per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčia buvo apgadinta – 1915 m. vokiečiai susprogdino bokštą ir padegė maldos namus. Tuo metu sudegė visi altoriai ir žuvo didžiausia bažnyčios brangenybė – stebuklingas Švč. Mergelės Marijos paveikslas, žinomas nuo XVI amžiaus. 

Parapijiečių ir klebono Leono Špakevičiaus pastangomis bei iš Kavarsko parapijos kilusio JAV lietuvio Pranciškaus Kalibato lėšomis bažnyčia suremontuota: 1924 m. įrengti šoniniai, 1931 m. – didysis altorius, 1927 m. atstatytas bažnyčios bokštas, įkelti 3 varpai, iki tol buvę laikinoje medinėje varpinėje ("Adomas" – apie 850 kg, nulietas 1883 m. Valdajuje, Rusijoje, "Juozapas" – apie 120 kg, nulietas 1889 m. Valdajuje, ir Abrahamo Gottliebo liejyklos 1769 m. varpas, sveriantis per 100 kg). Bažnyčioje įrengtos dailininkės Helenos Charmanskaitės tapytos Kryžiaus kelio stotys.

1928 m. Čekoslovakijoje buvo įsigyti ir Kavarsko bažnyčioje sumontuoti dvejų manualų ir vienų pedalų 25 registrų vargonai – 320-asis Jano Tučeko vargonų dirbtuvių kūrinys. Jų originalus neobarokinis fasadas dekoruotas Šv. Cecilijos ir Šv. Dovydo skulptūromis. Tai vieni geriausių vargonų Anykščių krašte ir pirmieji vargonai Lietuvoje, kuriuose visi ženklai ir terminai įrašyti lietuvių kalba.

Kunigo Aniceto Barakausko rūpesčiu ir P. Kalibatui remiant, 1935 m. šalia bažnyčios buvo pastatyta parapijos salė, Kavarske sumontuota ir paleista pirmoji elektrinė, leidusi apšviesti parapijos pastatus, ją suko Kavarsko šaltinių tėkmė.

Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo parapija jau kelis šimtus metų priklauso Kauno arkivyskupijos Ukmergės dekanatui. Svarbiausia parapijos šventė yra Šv. Jono Krikštytojo atlaidai, švenčiami birželio 24 d. arba artimiausią sekmadienį. Kiti atlaidai: Šv. Juozapo kovo 19 d. ir Švč. Mergelės Marijos Gimimo rugsėjo 8 d. Kavarsko parapijos žinios skelbiamos Kauno arkivyskupijos Kavarsko, Kurklių ir Užunvėžių parapijų bendroje interneto svetainėje www.kavarskobaznycia.lt.

Kavarsko parapiją administravo kunigai: apie 1538 m. – Nikalojus Vaitkus, apie 1636–1642 m. – Martynas Dževickis, apie 1674 m. – Stanislovas Karolis Januškevičius, apie 1700–1708 m. – Vladislavas Juozas Zdanavičius, 1727–1754 m. – Stanislavas Kazimieras Nekrošius, 1761–1798 m. – Mykolas Aloyzas Liubartas Kolyška (mirė Kavarske), 1798–1818 m. – Simonas Kulieša (mirė Kavarske), 1819–1823 m. – Martinijonas Lapinskas, 1823–1824 m. laikinai – Kazimieras Tarulevičius (mirė Kavarske), 1824–1842 m. – Dionizas Antonevičius (Dionizy Antoniewicz, 1779–1842, mirė Kavarske), 1842 m. pavasarį laikinai – Valerijonas Sologubas, 1842–1846 m. – Mykolas Petrusevičius (mirė Kavarske), 1846–1853 m. – Juozapas Volskis, 1853–1879 m. – Aleksandras Jacevičius, 1879–1883 m. – Pranciškus Idzelis, 1883–1915 m. – Petras Legeckas, 1916–1918 m. – Juozapas Kvietkauskas, 1918–1930 m. – Leonas Špakevičius, 1930–1947 m. – Anicetas Barakauskas, 1947–1975 m. – Valerijonas Kekys, 1975–1983 m. – Albertas Perminas, 1983–1990 m. – Jonas Babonas, 1990–1998 m. – Izidorius Butkus, 1998–2000 m. – Alfonsas Svarinskas, 2000–2002 m. – Algimantas Keina, 2002–2016 m. – Norbertas Martinkus, nuo 2016 m. gegužės iki šiol Kavarsko parapijos klebonas yra Nerijus Vyšniauskas.

Kavarsko kapinės, įrengtos šiauriniame miesto pakraštyje, veikia ir nuolat plečiamos, išplėstos XXI a. pradžioje. Jose yra XIX a. vidurio ir ankstesnių palaidojimų. Kavarsko kapinėse stovi liaudiškos architektūros ir klasicizmo formų koplyčia, statyta XIX a. pirmojoje pusėje. Virš mūrinių kapinių vartų, statytų XIX a. pabaigoje, yra trys ornamentuoti metaliniai kryžiai – dailės paminklas (DV745). Kapinėse yra paminklas 1945 m. sausio 15 ir 1952 m. balandžio 9 d. žuvusiems penkiems Vyčio apygardos partizanams: Jonui Banioniui-Kurmiui (1902–1945), Aloyzui Banioniui-Balandžiui (1930–1952), Simonui Misoniui-Žalvariui (1921–1952), Ignui Strelčiūnui-Husarui (1917–1952) ir vienam nežinomam, kuris pastatytas 1989 m. liepos 9 d. perlaidotų laisvės gynėjų palaikų vietoje (1991 m.).

Kavarsko miestelio centre, P. Raudonikio gatvėje, iki XX a. vidurio buvo apleistos žydų kapinės, vėliau išvis sunykusios.

1777 ir 1782 m. minima Kavarsko parapinė mokykla, kurioje nuolat mokėsi 12 vaikų, tačiau XIX a. pradžioje mokyklos nebeliko, 1808 m. minima, kad vaikus klebonijoje seserys vienuolės moko skaityti ir rašyti. Nuo 1810 m. parapinė mokykla vėl veikė, mokėsi 28 vaikai.

Valstybės išlaikoma Kavarsko trijų klasių rusiška pradinė mokykla buvo atidaryta 1865 m. lapkričio 17 d. ir nuolat veikė 1865–1915 m. Joje dirbo mokytojai: 1865 m. – Nikolajus Šalamovas, 1872–1877 m. – Fiodoras Solovjovas, 1877–1881 m. – Sergejus Smirnovas, 1881–1886 m. – Vasilijus Varencovas, 1886–1890 m. – Mitrofanas Reido, 1890–1892 m. – Piotras Šematurovas, 1892–1907 m. – Vasilijus Lebedevas, 1907–1915 m. – Antanas Žilinskas, 1907–1908 m. – Aleksandra Ordynskaja, 1909 m. – padėjėja Anastasija Boričevskaja-Gavrilova, 1910–1914 m. – Jelena Neusypova, 1911 m. – Liudvika Skorulskaja, 1914–1915 m. – Francas Isakas. Priartėjus Pirmojo pasaulinio karo frontui, valdinė mokykla Kavarske 1915 m. buvo uždaryta.

Senųjų kavarskiečių liudijimu, 1905–1915 m. čia buvo ir keturių klasių pradžios mokykla, kurioje buvo mokoma lietuviškai. 1925–1930 m. Kavarske veikė atskira žydų mokykla, jos vedėju iki 1930 m. dirbo Chaimas Grina, vėliau jos mokiniai prisijungė prie lietuviškos pradžios mokyklos, nors iki 1940 m. pirmuosius keturis skyrius žydų šeimų vaikai lankė atskirai.

1936–1939 m. Lietuvos valstybės ir valsčiaus savivaldybės lėšomis Kavarske buvo pastatytas naujas tipinis 6 skyrių pradžios mokyklos pastatas. Tuo metu mokykloje dirbo 6 mokytojai, mokėsi apie 80 mokinių. Mokyklai jos statybų ir įsikūrimo naujame pastate metu vadovavo Petras Beišys, 1941–1944 m. vedėju dirbo Jonas Blažaitis. 1944–1949 m. veikė Kavarsko progimnazija, 1949–1951 m. – septynmetė mokykla, jos direktoriais dirbo: 1947–1949 m. – Petras Martusevičius, 1949–1950 m. – Povilas Didžiariekis, 1950–1951 m. – Stasys Kapočius.

1951–2014 m. veikė Kavarsko vidurinė mokykla. 1966 m. buvo pastatytas jos priestatas, sporto salė, 1984 m. pastatytas dar vienas priestatas ir aktų salė, įrengta valgykla, 2012 m. mokykla renovuota. Vidurinei mokyklai vadovavo direktoriai: 1951–1955 m. – Povilas Didžiariekis, 1955–1958 m. – Valentinas Eugenijus Sikorskis, 1958–1962 m. – Vincas Rasimavičius, 1962–1970 m. – Antanas Šleikus, 1970–1980 m. – Vytautas Plukas, 1980–1990 m. – Elena Sakavičienė, 1990–2014 m. – Genė Leitienė.

Po reorganizacijos nuo 2014 m. veikia Anykščių r. Kavarsko pagrindinė mokykla – daugiafunkcis centras, kuriame mokosi 1–10 klasių mokiniai, yra 10 klasių komplektų, mokosi 141 mokinys (2018 m. rugsėjo duomenys), 120 mokinių (2021 m. kovo duomenys). Mokyklai 2014–2016 m. vadovavo Genė Leitienė, nuo 2016 m. gegužės iki rugsėjo šias pareigas ėjo Rima Tubienė. Nuo 2016 m. rugsėjo Kavarsko pagrindinės mokyklos – daugiafunkcio centro direktorė yra Loreta Daugėlienė. 11–12 klasių mokiniams Kavarske nuo 2014 m. rudens atidarytas Anykščių Jono Biliūno gimnazijos vidurinio ugdymo skyrius, jame yra 2 klasių komplektai, mokosi 23 mokiniai (2018 m. rugsėjo duomenys), 24 mokiniai (2021 m. kovo duomenys).

XX a. pradžioje Kavarske veikė 25 krautuvės (1913 m.), 1914 m. buvo įrengta lentpjūvė, veikė malūnas. 1905 m. spaudoje minima arbatinė ir skaitykla Kavarske, o apie 1906–1907 m. Kavarsko parapijos vikaras Antanas Keraitis atidarė savo asmeninį knygynėlį. Nuo 1912 m. kūrėsi įvairios draugijos, turėjusios savo knygynėlius.

XX a. antrojoje pusėje Kavarske veikė Anykščių duonos kombinato kepykla, buitinių paslaugų paviljonas. 1938 m. statytame pastate nuo 1948 m. buvo atidaryta 100 vietų ligoninė, veikusi iki 1995 m., taip pat buvo 25 vietų tuberkuliozinė ligoninė, yra vaistinė. 1940 m. buvo atidaryti Kavarsko kultūros namai, dabar – Anykščių kultūros centro skyrius, jame buriasi liaudiškos muzikos kapela "Šaltinėlis", folkloro kolektyvas, vokalinis moterų ansamblis ir vaikų dramos studija. 1937 m. Kavarske buvo atidaryta ir iki šiol veikia biblioteka – Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos padalinys.

Kavarske nuo 1951 m. sausio 12 d. iki 1962 m. balandžio 3 d. buvo leidžiamas Kavarsko rajono laikraštis "Stalino vėliava" (1951 – 1961 m. lapkričio 18 d.), "Komunizmo vėliava" (1961–1962 m.). 1951 m. jis buvo savaitraštis, vėliau leistas dukart per savaitę, tiražas augo nuo 1000 egz. (1951 m.) iki 3850 egz. (1962 m.). Laikraščio redaktoriais dirbo: 1951–1953 m. – J. Balakauskas, 1953–1954 m. – Stasys Kapočius, 1954–1960 m. – B. Bubliauskas, 1960–1962 m. – Leonas Imbrasas. Išformavus Kavarsko rajoną, laikraščio leidyba nutrūko.

1961–1963 m. pastačius Šventosios užtvanką šiauriniame Kavarsko pakraštyje, buvusioje Kalnuočių kaimo teritorijoje buvo įrengta ir iki 2000 m. veikė vandens kėlimo stotis – keturi 450 kilovatų galios siurbliai. Dalis Šventosios vandens buvo pakeliama daugiau nei 20 metrų ir jam leidžiama tekėti 12 kilometrų ilgio kanalu iki Traupio, kur jis įsiliedavo į Nevėžį. Dėl per didelių elektros energijos sąnaudų šio unikalaus projekto XXI a. pradžioje buvo atsisakyta.

Ta pati užtvanka buvo išnuomota ir panaudota vienai moderniausių Lietuvoje mažajai Kavarsko hidroelektrinei įrengti. Nuo 2002 m. veikianti koncerno "Achemos grupė" bendrovės "Renerga" 1 MW galios hidroelektrinė kasmet pagamina iki 6,5 mln. kilovatvalandžių elektros energijos. Prie elektrinės veikia žuvitakis, atvėręs kelią neršti plaukiančioms lašišinėms žuvims į Šventosios aukštupį.

Kavarske nuo XX a. pabaigos veikė bendrovės "Degsta" degalinė. Ją modernizavus, nuo 2023 m. toje pačioje vietoje veikia bendrovės "Narjanta" įrengta franšizinė "Circle K" degalinė.

Kavarske, Šventosios slėnio šlaite, yra hidrogeologinis paminklas – trykšta Kavarsko tufų (suakmenėjusių klinčių) šaltiniai, dar nuo XIX a. vidurio vadinami Šv. Jono Krikštytojo šaltiniu, yra atviras baseinas šaltinio vandeniui rinktis, įrengtas XX a. pradžioje. Ši versmė vaizduojama ir miesto herbe. Šaltinis sutvarkytas 1991 m., prie jo tuomet pastatytas Šv. Jono Krikštytojo koplytstulpis (autorius – medžio drožėjas Algirdas Jurkėnas, restauruotas 2022 m.). Šaltinio aplinka rekonstruota 2012 m., panaudojus Europos Sąjungos paramą.

Klebono A. Barakausko iniciatyva 1936 m. vakariniame Kavarsko pakraštyje prie kelio į Ukmergę pastatytas 20 metrų aukščio – didžiausias Lietuvoje – gelžbetoninis kryžius, stovintis iki šiol. Vikaro Jono Vizgirdos iniciatyva ir kavarskiečių pavasarininkų lėšomis rytiniame miesto pakraštyje ant Šventosios dešiniojo kranto skardžio tuo metu pastatyti trys kryžiai 1933–1935 m. šventųjų metų atminimui, išlikę iki šiol. Kavarsko pakraštyje šalia Šv. Jono šaltinio, Šventosios pakrantėje, žuvusių Algimanto apygardos partizanų palaikų užkasimo vietoje įrengtas memorialas – pastatytas 21 betoninis kryžius su įrašais (įamžinimo iniciatorius Jonas Kadžionis, idėjos autorius Eligijus Smetona). Šalia šio memorialo patatytas trijų skirtingų kryžių ansamblis žuvusiems partizanams su įrašu akmeniniame postamente "Aloyzui Banioniui / Balandžiui ir / visiems partizanams / žuvusiems / už Lietuvos laisvę / 1945–1953 m." (1992 m.) ir masyvus ornamentuotas kryžius (autorius – Pranas Kaziūnas, 2005 m.).

Kavarske gimė:

1891 m. – pedagogas ir revoliucionierius Edvardas Makštys

1905 m. – pedagogė kalbininkė Genovaitė Kuzmaitė-Andrašiūnienė,

1908 m. – rašytojas ir vertėjas Eliezeris Heimanas, muzikas vargonininkas Liudvikas Žvikas,

1912 m. – mokslininkas fizikas ir chemikas Vytautas Kaikaris ir gydytoja odontologė Genė Vanagaitė-Stapulionienė,  

1925 m. – žurnalistas Leonas Keblas,

1926 m. – pedagogė ir laisvės gynėja Irena Jakševičiūtė-Sabūnienė,

1926 m. – mokslininkė chemikė technologė Beatričė Mikolajūnaitė-Girčienė,

1928 m. – pedagogė ir visuomenininkė Birutė Aleksandra Linkevičiūtė-Daniusevičiūtė-Vindašienė, pedagogė ir kraštotyrininkė Birutė Vanagaitė-Jankauskienė,

1929 m. – kunigas Jonas Šakalys – brolis Rafaelis,

1935 m. – sporto organizatorius lengvosios atletikos treneris Vytautas Jonas Burakauskas,

1937 m. – mokslininkė agronomė sodininkė Albina Birutė Sličiūtė-Rašinskienė,

1943 m. – inžinierė geologė Gražina Gurevičienė, pedagogė Paulina Zukaitė,

1953 m. – teisininkė ir literatė Nijolė Vaitavičienė,

1956 m. – dailės pedagogas Rimantas Kisielius,

1957 m. – istorikas Rimvydas Urbonavičius,

1962 m. – vertėja Daiva Dmuchauskaitė-Daugirdienė,

1968 m. – pedagogė Jolita Vaitonytė-Abraškevičienė,

1972 m. – dailininkas skulptorius restauratorius Saulius Milašius,

1976 m. – dainininkas solistas Andrejus Kalinovas,

1983 m. – savivaldos organizatorė Šarūnė Kalibataitė.