Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2013-10-28   Pro memoria. Redaktorius leidėjas Bronislovas Kurkulis
 
 

Naktį iš spalio 25-osios į 26-ąją Vilniaus Santariškių ligoninėje po ilgos ir sunkios ligos mirė muziejininkas, lietuviškų enciklopedijų leidėjas, redaktorius, grožinės ir mokslinės literatūros vertėjas Bronislovas KURKULIS (1934–2013).

Į Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnaziją susirenkančių senųjų klasės draugų bus dar mažiau...

Mat 1952 metų laidos abiturientai puoselėja labai gražią ir prasmingą tradiciją: laikas nuo laiko savojoje mokykloje susirenka buvę klasės draugai, prisimena vaikystės ir jaunystės dienas, pagerbia Amžinybėn išėjusius savo bendraklasius ir mokytojus. Kai 2012-ųjų vasarą buvo organizuotas 1952-ųjų metų laidos abiturientų susitikimas, 60 metams prabėgus po gimnazijos baigimo, iš 29 buvusių abiturientų susirinko tiktai... šešiese. Trylikos bendraklasių šviesų atminimą susirinkusieji tegalėjo pagerbti tylos minute...

Ir kai artimiausiu metu vėl į brangią širdžiai savąją mokyklą vėl susirinks klasiokai Danutė Kindurytė-Peželienė, Milda Gudonytė-Čepienė, Gvidas Kazlauskas ir kiti nuolatiniai tokių sambūrių organizatoriai ir dalyviai, ištikimi susitikimų tradicijų puoselėtojai, tarp jų jau nebebus Broniaus Kurkulio.
Šio gerai šalyje žinomo žmogaus išėjimas Anapilin – tai didelė netektis
kiekvienam, kas velionį pažinojo, kas su juo bendravo, kartu mokėsi, darbavosi.

Bronius Kurkulis buvo gimęs 1934 metų kovo 25 dieną Kupiškio krašte, Margėse. Kaip pats rašė prisiminimuose, "mano tėviškė – Margių vienkiemis dabartinio Kupiškio rajono (buv. Panevėžio apskrities) Šimonių valsčiuje, kadaise užpelkėjusio, vėliau nusausinto, dabar žmogaus ūgio piktžolėmis užžėlusio Šetekšnos-Jaros upelės slėnio vakariniame šlaite..." Užbaigęs Punkiškių pradžios mokyklą, toliau mokėsi Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje. Po jos baigimo pasirinko studijas Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete.

Su aukštosios mokyklos baigimo diplomu jis nuvyko į Bijotus tuometiniame Skaudvilės rajone (dabar Šilalės r.) ir 1957–1959 metais darbavosi Dionizo Poškos memorialinio muziejaus direktoriumi, kartu dėstė lietuvių ir vokiečių kalbas vietos suaugusiųjų vidurinėje mokykloje. Nuo 1959-ųjų pabaigos B. Kurkulis jau gyveno Vilniuje, įsidarbino Kraštotyros muziejuje. Čia parengė ne vieną labai palankiai įvertintą ekspoziciją, tame tarpe ir Žalgirio mūšio 550-ųjų metinių progai skirtą ekspoziciją Gedimino pilies bokšte.

Vėliau, nuo 1961-ųjų metų, jis daugiau kaip tris dešimtmečius paskyrė darbui lietuviškų enciklopedijų redakcijose: dirbo Mažosios lietuviškos tarybinės enciklopedijos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, Vyriausiosios enciklopedijų redakcijos atsakinguoju sekretoriumi ir kitose pareigose.

Kad ir sovietiniais laikais galėjome turėti įvairių enciklopedijų, žinynų, žodynų ir naudotis gausia informacija, tai didelis ir mūsų kraštiečio B. Kurkulio nuopelnas. Na, o skeptikams, kurie bando mesti kaltinimus to meto mokslinės literatūros rengėjams ir leidėjams. labai tinka prisiminimuose B. Kurkulio išsakytos mintys:

"Nors ir tarybinė (kokia dar tada galėjo būti?), bet juk lietuviška", –  tada galvojome ne vienas. Ir enciklopedijų redakcijoje (vėliau vadinosi leidykla) aš įstrigau ilgam – trisdešimčiai su viršum metų, ten ne tik "pribrendau", bet ir "perbrendau". Išleidom enciklopedijų ir žodynų visokiais viršeliais: raudonais, žaliais, rudais. Daugumos jų vidus, žinoma, raudonas – juk tarybinės. Bet dėl jų informacinės vertės, atsižvelgiant į to meto sąlygas, o ypač dėl lietuvių kalbos, dar ir šiandien man nėra ko labai gėdintis..."

Jau Nepriklausomoje Lietuvoje dar septyniolika metų jis darbavosi leidykloje "Alma littera", kol galutinai užbaigė savo darbinę veiklą ir galėjo mėgautis užtarnautu poilsiu.

Kūrybinėje B. Kurkulio biografijoje deramą vietą užima ir grožinės bei mokslinės literatūros vertimai. Didelę paramą jis suteikė kraštiečiams kupiškėnams, leidžiantiems Kupiškio krašto enciklopediją. Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus, o taip pat Svėdasų J. Tumo-Vaižganto gimnazijos muziejus ne kartą pasipildė B. Kurkulio dovanotomis knygomis.

Beje, nemažas jo nuopelnas, kad kolūkmečiu buvo išsaugotas istorinis paminklas – buvusi Kunigiškių pradžios mokykla, kurioje po restauravimo įsteigtas Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus. Dirbdamas atsakingose pareigose Enciklopedijų leidykloje, turėdamas didžiulį autoritetą, jis to meto valdžios institucijoms pareiškimais, o spaudoje rašiniais įtikinėjo, kad būtina išsaugoti senosios mokyklos pastatą ateinančioms kartoms... Šio ir kitų kraštiečių pastangomis  istorijos paminklas buvo išsaugotas, restauruotas ir štai jau arti trijų dešimtmečių čia veikia muziejus.

B. Kurkuliui 1983 metais buvo suteiktas Nusipelniusio kultūros veikėjo vardas, 1986-aisiais jis apdovanotas Valstybine premija.

Jau sunkiai sirgdamas nepagydoma liga, jausdamas artėjantį savo gyvenimo saulėlydį, Bronius Kurkulis nepasidavė nevilčiai, pesimistinei nuotaikai, bet parengė didelės apimties Svėdasų J. Tumo-Vaižganto gimnazijos 1952 metų laidos dešimties abiturientų prisiminimų knygą "Iš kur ištrepsėta ir kur nutrepsėta...", kurią šiemet išleido UAB "BMK leidykla". Šioje beveik 200 puslapių knygoje savo prisiminimus apie mokslo metus Svėdasų gimnazijoje, moksladraugius, sutiktus mokytojus, matytus šiurpius Lietuvos partizanų išniekinimo Svėdasuose vaizdus pateikė ir pats knygos sudarytojas B. Kurkulis.

Pats jau to nebegalėdamas padaryti, savo klasės draugų jis paprašė pora šių knygų perduoti ir Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejui.   

Velionio kūnas buvo kremuotas. Artimieji kviečia atsisveikinti su velioniu šį trečiadienį, spalio 30 dieną, nuo 11 iki 16 val. Vilniuje, Olandų gatvėje, esančiuose laidotuvių namuose. Dar sprendžiama, kur mirusįjį laidoti. Gali taip būti, kad amžinajam poilsiui B. Kurkulio palaikai atguls Adomynės (Kupiškio r. Šimonių sen.) kapinėse.

Vytautas BAGDONAS

 
 
    Atgal...