Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2014-12-16   Aldona Apanskaitė-Karkauskienė: „Tegu išlieka atminimas“
 
 

Iš Debeikių krašto kilusi ir šiuo metu Kauno pakraštyje gyvenanti mokytoja Aldona Apanskaitė-Karkauskienė po penkerių intensyvaus darbo metų jaučiasi atlikusi vieną svarbiausių gyvenimo misijų. Iš jos namų jau keliauja pirmieji jos knygos „GIMTINĖ : mirę kaimai ir žmonių likimai : Apanskų giminės istorija“ egzemplioriai. Keletą metų rengtas leidinys pasiekė skaitytojus, sulaukus ne tik viso pulko artimųjų, bet ir Lietuvos kultūros tarybos paramos.

Keletas įvadinių minčių, kuriomis šio leidinio autorė pristato savo knygą, padės įžvelgti šio sumanymo prasmę ir vertę.

A. Karkauskienės knyga„Trijų parapijų – Debeikių, Leliūnų ir Vyžuonų – sankirtoje kelis šimtmečius buvo kaimai su ūkininkų sodybomis, kuriose virė gyvenimas: su džiaugsmu ir skausmu, su šypsniu ir ašara, su kūdikio krykštavimu ir gedulingomis giesmėmis...

Prisiminimas to, kas buvo, kas dar išliko atmintyje ir širdyje, ir buvo ta paskata, privertusi mane imtis plunksnos ir nors popieriuje įamžinti tai, „kas buvo“, bet ko jau nebėra ir nebebus. Tegu išlieka šioks toks atminimas apie čia plušėjusius darbščius artojus, mokėjusius darbą suderinti su pramogomis, apie čia aidėjusį juoką, muziką, dainas, apie juos lydėjusius vargus vargelius ir liūdesį...

Išeities tašku paėmiau savo gimtąjį Stalėriškį. Paskui tarsi skriestuvu nubrėžiau apskritimą, įtraukdama trijose parapijose aplink mano Stalėriškį išsidėsčiusius sodžius, pažvelgdama ir į buvusias sodybas, ir į žmonių gyvenimus bei jų likimus. Mano minimų sodžių gyventojai daugiau ar mažiau tarpusavyje bendravo, ypač jaunimas, susitikdavęs kaimo vakaronėse. Vėliau dauguma kaimų priklausė tam pačiam kolūkiui, todėl bendras darbas daugelį dar labiau suartino.

Pasirinkau 21 sodžių ir 4 buvusius dvarelius. Tik buvusi kolūkio centrinė gyvenvietė – Aušros kaimas – gyvuoja, nors ir jis turi tik vieną kitą vietinį gyventoją – visi kiti atsikėlę iš kitur. Po 2–6 šeimas sutiksime Šileikių, Kilėviškių, Trumbatiškio sodžiuose, bet ir tai kai kurie, genami ilgesio, čia atvažiuoja tik pavasaroti. O visi dvarai ir likusieji kaimai mirę... Ir vargu ar beprisikels?!...

Surinkti žinias apie čia gyvenusius, o dabar po visą šalį išsibarsčiusius ūkininkus buvo sudėtinga. Tuo labiau, kad aš pati nuo 11 metų išvykau mokytis į miestus, į tėviškę sugrįždavau tik vasaromis. O vėliau visai nebesilankydavau. Todėl apie čionykščių žmonių gyvenimus, jų viltis ir sudužusias svajones ar neišsipildžiusius lūkesčius žinojau ne tiek jau daug. Kaip ir apskritai apie sodžiaus gyvenimą, kuris man dažnai buvo tolimas. Aš – jau miesto žmogus.

Mokytoja Aldona Karkauskienė.Tad kodėl ėmiausi šio darbo?

Pirmiausia tarsi dūris į širdį buvo pirmoji po poros dešimtmečių kelionė į gimtinę, kai neberadau ne tik savo namų, bet ir nė vienos kaimynų sodybos, net kelelio, vedančio namo. Klaidžiojau, nei ko pasiklausti, nei su kuo pabendrauti – aplinkui vien tik šabakštynai ir nė lašelio buvusio gimtųjų vietų grožio... Paskatino ir brolis Stasys, kolūkių laikais su traktoriumi išvagojęs šių sodžių laukus, pasižymėjęs pastabumu ir puikia atmintimi. Apie ankstesnius laikus turiningai ir vaizdingai pasakojo sesuo Bronislava. Visa tai ir pastūmėjo šiam įdomiam, bet nelengvam darbui. O paskui vieną telefono skambutį keitė kitas, kiekvienas pašnekintas ne tik ką nors papasakodavo, bet suteikdavo vis daugiau adresų. Pasitarnavo vaikai ir vaikaičiai, padėję ne kartą apsilankyti gimtinėje. O dar neišsemiamas internetas!

Ir taip lašas po lašo – ir jau apie pora šimtų pašnekintų kraštiečių, kurie kaip bitės medų į mano knygos puslapius sunešė praėjusio laiko atsiminimų trupinius, kol susiklostė šiokia tokia XX amžiaus Stalėriškio ir aplinkinių sodžių gyvenimo mozaika. Stebiuosi daugelio buvusių man visai nepažįstamų žmonių supratingumu, geranoriškumu, nuoširdumu ne tik perteikiant vertingas žinias, bet ir leidžiant pažvelgti į asmeninį nuotraukų archyvą ir nuotraukas panaudoti knygoje.

Knygą praturtino subtilaus fotografo, gamtos poeto Algio Pranckevičiaus tėviškės vaizdų nuotraukos; Leonoros Apanskienės nupiešta tiek Apanskų, tiek aplinkinių sodžių gyvenimo panorama; kilėviškėno dr. Algirdo Banio išleistos knygos apie Kilėviškių sodžių ir Banių giminę; partizano dukters Aldonos Daugilytės pateikti skausmingi išgyvenimai; mokslininko Aloyzo Girgždžio šiltai apmąstyta jo paties šeimos istorija; Juliaus Guobužo, Laimos Guobužaitės-Paulauskienės, Linos Lisauskaitės-Petronienės ir Genovaitės Paulavičiūtės-Vasiliauskienės nuoširdžiai papasakotas atskirų Apanskų giminės šeimų gyvenimas ir likimas; Kęstučio Juozapo Jankausko atvirai apmąstyta jo, politkalinio sūnaus, dalia; architekto Giedručio Lauciaus užrašyti autentiški išgyvenimai tremtyje; Antano Magylos įtikinamai atskleistos kolūkiečių gyvenimo problemos; Vidos Puodžiūnaitės-Kontrimavičienės vaizdžiai nupieštas ir nuotraukomis iliustruotas giminės gyvenimas ir likimas; Juozo Pretkelio su meile perteikta man mažiau pažįstamo Trumbatiškio sodžiaus panorama; Danutės Sklėriūtės vaizdingai pateikta jos šeimos gyvenimo kronika; menininkės Bronės Elenos Rimonytės-Misiūnienės atskleistos šeimos peripetijos bei pateiktos posmų pynės; poetės ir kraštotyrininkės Lenės Marijonos Tumaitės-Sriubienės apmąstymai atsiminimais paremtose knygose; partizano Juozo Tylos atskleisti tiek jo paties išgyvenimai, tiek visos šeimos tragedija... Galėčiau vardinti ir vardinti. Visi šie užimti, bet savo kraštą mylintys žmonės surado ir noro, ir laiko man padėti. Tad visiems dar kartą tariu: AČIŪ!

Laikausi nuostatos, kad kiekvienas žmogus yra ir įdomus, ir svarbus, todėl stengiausi, kiek man leido galimybės, nė pro vieną sodietį nepraeiti pro šalį. Bet, iš kitos pusės, iš mūsų kaimų, iš šiaudinės pastogės išėjo tiek gražių žmonių! Kiekviename sodžiuje radau ne vieną iškilią asmenybę, reikšmingą visai mūsų šaliai: mokslininką, menininką, politiką, verslininką, racionalizatorių, išradėją, puikų savo srities, kurioje jis bedirbtų, profesionalą... Todėl knygoje rodžiau šiems žmonėms ypatingą pagarbą, įvesdama kiekvienam kaimui skirtame skyriuje rubriką: „Sodžiaus šviesuoliai“. Būtent jie, tie šviesuoliai, kaip žvaigždutės spindi mano gimtinės panoramoje.

Laikausi ir kitos nuostatos, kad kiekvienas žmogus privalo žinoti savo šaknis, nes kitaip pilnai nesuvoksime ir pačios tautos šaknų. Todėl stengiausi įsigilinti į tėvų, senelių, prosenelių, proprosenelių gyvenimus, suvokti visos Apanskų giminės gyvenimo istoriją – iš kur jie? kada ir kaip jie gyveno? kokios jų gyvenimiškos nuostatos ir tikslai? kokios charakterio, būdo savybės? kokiais gabumais ar net talentais buvo apdovanoti? ką iš jų aš pati paveldėjau ir ką pasiėmė mano vaikai ir vaikaičiai? Gilinausi į archyvus, užrašinėjau vyresniųjų giminaičių atsiminimus. Kadangi mano seneliai ir proseneliai 200 metų gyveno tik Debeikių valsčiuje ir Vyžuonų parapijoje, kadangi 200 metų Apanskų visoje likusioje Lietuvos dalyje apskritai nebuvo, surinkau ir užrašiau žinias apie visus šią pavardę turinčius kraštiečius, nes manau, kad jie vienaip ar kitaip tarpusavyje susiję giminystės ryšiais, nors dėl dokumentų stokos (XVII amžiaus dokumentų Lietuvos Valstybės istorijos archyve apskritai nėra, o XVIII–XIX amžių dokumentų dalis susidėvėję arba tyrinėjimo metu buvo restauruojami) to negaliu įrodyti.

Šį savo darbą pirmiausia dedikuoju Stalėriškio ir gretimų sodžių ūkininkams, kurių prakaitu permirkę dar alsuoja dirvonai... Skiriu jų vaikams ir vaikaičiams, savo gražiu gyvenimu ir kilniais darbais garsinantiems ne tik gimtinę, bet ir visą šalį.

Šią knygą dedikuoju savo tėvams Jonui ir Marijonai, seneliams Kazimierui ir Domicelei, proseneliams Andriui ir Veronikai, proproseneliams Simonui ir Onai, šviesaus atminimo broliams Jonui ir Stasiui, seserims Bronislavai, Valerijai ir Stasei Danutei – visiems, kurių pėdos mindžiojo mano gimtojo Stalėriškio žemę, joje palikdamos ryškius pėdsakus.

Šią knygą dedikuoju visiems kada nors šiame krašte gyvenusiems ar gyvenantiems Apanskams, visiems tiems, kurių šaknys glūdi šioje giminėje.

Šią knygą dedikuoju ir tiems Apanskams, kurie, likimo nublokšti, sau namus rado šaltajame Sibire ar kurie savo gyvenimus kūrė ir kuria visame pasaulyje.

Sakoma, kad žmonės gyvi, kol gyvas apie juos atminimas. Noriu tikėti, kad, vartydami šių memuarų puslapius, neleisime užkloti užmaršties dulkėms tų, kuriuos pažinojome, bet kurie išsisklaidė visame dideliame pasaulyje arba kurie į mus jau žvelgia iš aukštybių.

Tikiu, kad susimąstysime ir apie tuos, kurių nepažinojome, bet kurie mums davė pradžių pradžią. Prisiminimas ir pagarba tebūnie tvaresni už mirtį!

Suvokiu, kad Tėvynės meilė prasideda nuo meilės gimtinei. Todėl džiaugiuosi, kad nemažai kraštiečių dažniau ar rečiau apsilanko gimtosiose vietose. Tegu niekados neužželia takeliai į tėviškę, nors mintimis į ją sugrįžkime...

Aldona Apanskaitė-Karkauskienė
2009–2014 m.

 
 
    Atgal...