Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2015-06-03   Raimondas Guobis. Tautinės piligrimystės keliu per Vyžuonų kraštą
 
 

Norėjau, labai norėjau kaip nors paminėti prieš 70 metų, 1945-ųjų pavasarį, Vilkabrukių kaime – jau Anykščių rajone, bet dar Vyžuonų parapijoje, kovoje už Lietuvos laisvę susidūrime su okupacinės sovietų Rusijos kariuomenės būriu žuvusius Vytauto apygardos vyrus.

Kartais tautinei piligrimystei bendrakeleivių būna sunku rasti, tad išėjau vienas tą darganotą rytą – su iš tamsių debesynų krentančiais ledukais ir viltingais pragiedruliais. Verta, artimų pašvenčių, tėviškės istorijos, senosios dvasios pajautos kupina buvo mano kelionė.

Šventojo gimsmo dienos piligrimystė

Laisvos nuo darbų muziejuje dienos ryte suvokiau, kad šiandien – ypatinga diena. Šią dieną tolimais 1920-aisiais buvo gimęs nuostabusis mūsų epochos žmogus – Šventasis Tėvas, Lietuvos bičiulis, demokratijos skleidėjas ir totalitarizmo naikintojas Jonas Paulius II, kuris kvietė nepasiduoti šiuolaikinės civilizacijos, beribio liberalizmo kuriamos mirties kultūros žavesiams. Dieviškas, išganingas sutapimas, kad ši diena dar pašvęsta muziejininkams. Tad pasitikėdamas šventojo popiežiaus globa ir pašaukimo kelio paviliotas išėjau partizanų takais.

Kelionė prasidėjo iš Šiaulių, nuo Saulės laukų, Baltų vienybei pašaukusių, atriedėjusiu autobusu. Netoli – tuoj už Butėnų iki Žaliosios kaimo.

Išlipęs patekau į ne visai šilto, bet tokio savo, mokyklinių metų gegužes menančio pavasarinio lietaus glėbį. Žalias žalias pasaulis, pažįstamas nuo pat vaikystės: čia ir numylėta mokyklėlė, ir Vaižganto tiltas, nors jau naujas, bet vis vien mielas (senasis gi šių laikų barbarų sunaikintas), ir Nepriklausomybės paminklas, uoliojo patrioto Juozapo Rimkaus dar 1928-aisiais, tik laisvės dešimtmečio sulaukus, padėkos ženklan pastatytas.

Smėliakelių poezija

Pačiu tikriausiu smėliakeliu nuo Šventosios tėkmės kaspino žengiu ūksmingo miško pasaulin. Nuo seno numylėtos senpušės ties Vaiginių gyvenimu, vis dar tokios pat, kaip prieš keturis dešimtmečius – dailininko teptuko vertos, ant kalvų pasistiebusios, rodosi, dangų remiančios, melsvąjį skliautą laikančios. O iš tenai tamsūs debesys, vėjo genami, kruopų ledinių gausiai paberia, ir tuoj tarsi aukštybių valdovai susigėsta – negi bus metlaikius sumaišę. Užtat ir švysteli saulė, jos šviesa su pakelės vyšnaičių žiedų šviesybe liejasi.

Kelias vingiuoja per aukštas kalvas, kadaise tamsūs miškai nepriklausomų medkirčių jau išskinti, tik pušys vienišos, lieknos kaip nendrės šen ten styro, savo grožiu dieviškuoju puikuojasi. Dar vienas kalnelis, drėgnas slėnis, apskritais šlaitais besileidžiantis versmynų link, vėl kalva. Žinančio akis senųjų kapinaičių kryžius paliečia, mintyse malda palydi. Tos laukymės erdvė visuomet širdį aukštybių link kelianti. saulėti platūs laukai vakaruosna driekias beveik iki horizonto.

Vilkabrukiai.

Ūksmė – senmedžių apsuptyje senojoje Vilkabrukių „ulyčioje“ glaudžiasi namai nameliai, senoje liepoje džiaugsmingai kalena gandras, tyliai snaudžia jau nebenaudojama pieno supirkimo punkto trobelė – kaime jau nebėra nė vienos karvės. Tik kelios ožkos...

Nežinomo kapo pasaka

Ona Niaurienė.Ji – mano moksladraugės iš tos pačios klasės Žaliojoje motina, Ona Niaurienė. Surandu troboje ir apie tą baisų praėjusį laiką prabylam. Pirmiausia apie jos poetiškąją motiną – Juzę Gudonienę. Jos darbštumą, jaukų gyvenimą nedidelėje Šaltinių pakaimės trobelėje, verpiamų siūlų plonumą, mistinį ir dieviškąjį pasaulį, gebėjimą išskaityti sapnų pranašystes, žavesį pasauliu, žmogiškomis linksmybėmis. Pasakojimai, eilės ir paslėpti išgyvenimai. Kuomet aplankė meilė, kuomet su mylimuoju Kazimieru nukeliavo į sostinę, fotografavosi Gedimino kalno fone, kuomet jau siaučiant karui gimė vaikai, kuomet sugrįžus rusams nusprendė slėptis nuo tarnystės svetimoje kariuomenėje.

Nušovė labai greit – kažkur prie Adomynės. Kažkas įdavė, kareiviai apsupo prieglobsčiu tapusią sodybą. Jau aukšti buvo rugiai, vasaros gražumas, tad krito kulkų pakirstas duoną brandinančiame lauke. Mirė tą pat dieną, kurią ir buvo prieš 25-erius metus gimęs, liepos 16-ąją.

Palaidojo paslapčia, kapo nieks nepažymėjo, o jis sapnuose žmoną jau Atgimimo laikais ėmė prašyti į šventą kapinių žemę perkelti. Močiutė rūpinosi, dobilieną plačiausiai traktorius išrausė, bet palaikų neaptiko – taip ir pasiliko nežinomas kapas šventoje Lietuvos žemėje.

Senolės žinia

Janina Prievelienė.Rengiausi pas kaimynę – didžiausią šios apylinkės istorijos mokovę Janiną Prievelienę. O ji, tarsi mano mintis išskaičiusi, kur buvus, kur nebuvus, įžengia į Niaurų trobą.

Klausiu apie tais įsimintinais 1945-aisiais žuvusius. Primena, kad buvo pavasaris, kad tądien vežė mėšlą. Matyt, jau į bulvėms sodinti ruošiamą lauką. Prasidėjus šaudymui, visi, kas buvo namuose, į tvartą smuko, už aukštų akmeninių jo pamatų glaudėsi. Aidėjo trenksmu mirtinu visa apylinkė, nuo grandinės nusitraukęs šuo taip pat surado žmonių prieglobstį ir iki nurimo, drebėdamas kartu tūnojo.

Vietinių tuomet tarsi ir nežuvo – vieni nuo Svėdasų, kiti iš tolimesnių sodžių Vyžuonų pusėje. Ir jos tėtį tuomet pavarė į pastotę, bet tik kapitono ruso šen ten po apylinkes pavežioti. O Ciprą Kazicką ir dar kažką iš kaimynų – nukautųjų į Vyžuonas vežti. Numetė ten ant gatvės grindinio, išniekino laisvės karius, o vėliau pakapio smėliaduobėse užkasė.

Labai greit partizanai, užėmę miestelį, gatvėse kulkosvaidžius išsistatę, savuosius iškasė, sudėjo į karstus, malda ir priesaika kovos palydėję, palaidojo į vieną karžygių eilę parapijos kapinėse.

Moteris pasitaiso skarelę, atsidūsta – kad tik tokie laikai nesugrįžtų. Ir apskritai, jei ir Aukščiausias leistų, tai gyvenimo ji nebenorėtų pakartoti.

Paminklas ir dangus...

Paminklas žuvusiesiems Vilkabrukiuose.Didžiausias kaimo papuošalas – penkių kamienų milžinė liepa. Negrabiai nurėžtos gal dvi atšakos, beveik iki pusės, skausmingai sužalotas grožis. Rausvas keliutės smėlis, kryžkelė, rausvuojantis milžiniško kolchozinio tvarto sienų grožis. Ženklas – ne kur kitur, bet į kaimo turizmo sodybą, tarsi visą Lietuvos pasaulį užsimota paversti į turizmą. Kampinė sodyba: amerikietišku kruopštumu išskusta kiemo, sodelio žolė – čia jau Gabijos kruopštumo pėdsakas.

Dar kelios dešimtys žingsnių, jau Kunigiškių link. Pilkšvai juodas paminklo partizanams obeliskas, vėjyje linguojančios žolynų viršūnės ir iš padangių švystelėjanti saulė, palydėta baltų debesų laivų. Jausmas toks, tarsi kažkas iš dangaus žvelgtų.

Malda palydėdamas skaitau Lietuvos vardus: Jurgis Bernotas, Jonas Janulionis, Povilas Juzėnas, Bronius Kerpiškis, Bronius Neliubšis – visi Vytauto apygardos Gedimino kuopos kariai, 1945-ųjų balandžio 17-ąją Vilkabrukių laukuose žuvę.

Suvokimas, kiek neteisingas, nelaimingas buvo į sovietinę kariuomenę tuomet išėjusių žingsnis. Juk jie tarsi buvo su kitais, saugojo užnugarį tų, kurie čia Lietuvoje siautėjo, čia mūsų vyrus žudė. Apie pergalės džiaugsmus gi galima paskaityti ir vokiečių autorių literatūros, kad ir viduramžių barbarų dvasią atskleidžiantį pasakojimą „Moteris Berlyne“.

Turėtų tie veteranai tautinio solidarumo, tai neitų vergiškai medaliais apsikarstę pergalės dienos minėti, mestų tas grandines, susivoktų, kol dar žemiškas laikas tai padaryti duotas.

Aukštas dangus virš Vilkabrukių.

Vyžuonosna

Keliukas leidžiasi į slėnį, vėjo šiaušiama Šventosios link rausvo dugno nuskaidrinta srove alma Nasvė. Kažkur paupely ir pakely kadaise buvusi smuklė – gausiems pakeleiviams vilioti, ypač rudens darganose jaukiai sušilti, degtinėle gaivinti. Sako, kad ponui Kušeliauskui nuo Debeikių priklausiusi. Nebėra nei užeigos, nebėra nei žmonių, apie ją menančių.

Stasiškių sodybos jaukumas ir atmintis apie močiutę Eleną Stasiškienę, uolią partizanų ryšininkę, vardan tėvynės gražiausius jaunystės metus sovietinėje koncentracijos stovykloje aukojusią. Pušys, kažkur paupeliuose, šiluose – Kunigiškių kaimo gryčios, žvėryno aptvaras ir dviejų dešimčių būreliu nušmėžuojantys, numarguojantys danieliai. Šventosios pakrantė, bekylančios statybvietės kontūrų surausyta, kur tik įmanoma, net nuo upės tėkmės, susmaigstyti kuolai su lentelėmis –užrašai, įspėjantys apie valdos privatumą, apie teisėtą ar neteisėtą draudimą čia vaikščioti. Nejaugi „romieji paveldės žemę“?..
 
Tiltas, tarpukario inžinierių poetiniu polėkiu išsilenkdamas, pakilęs per vidurį, jungia Šventosios krantus. Žmonės tebekalba, kad jį čia pastatyti pasirūpinęs garsus inžinierius iš netolimo Gargažinių vienkiemio Leonas Tuskenis. Tvirti metaliniai turėklai, kulkos palikta apskrita skylutė – ir čia šaudyta ne kartą. Kaip ir tuomet, kai stribų pasalūnės kulkos nukirto Romo Matulionio-Sklandytuvo gyvybę.

Šventoji srauni, matau malūnininko Vilūno sodybos trobesius, matau, kad jau meldai pačiame srovės viduryje gausiu mišku viršūnes iškišę. Vasarą jie tiesiog džiunglėmis užtvers upę.

Panteonas ir šventovė

Vyžuonų bažnyčia.Platus slėnis, matyt, kadaise ežeru bangavęs, dabar gi kapinėms juodžemiu turtingas. Upeliuko vandenys užtvankomis pertvertos, tamsus ir eglynais turtingas Vyžuonų miškas, kurio pakraštyje, taip pat medžiais šimtamečiais apkaišytos, snaudžia Vyžuonų kapinės.

Randu tądien Vilkabrukiuose žuvusiųjų ir kitų jų likimo brolių kapus. Jie tarsi vienoje vietoje, brolybėje su dar 1944 m. gegužę kautynėse su Armija Krajova ties Ašmena žuvusiais. Ąžuolinis stogatstulpis, susimąstęs Rūpintojėlio veidas, keltas įvairiausių kryžių, kurie taip gražiai trispalvėmis juostelėmis perjuosti. Sako, kad paprotys taip gerbti ne lietuviškas, bet taip tinkamas. Sparnais suplazdena paukštė, vėjas pušų, eglių viršūnėmis nušlama, nušnara. Ir vėl pamaldi šilo tyla.

Ta gatvelė nedidukė, siaura, ir namai kuklūs, o bažnyčios baltumas. Pasak legendų, ji dar iš tų laikų kai Vytautas Didis narsiai viešpatavo. Žalčio Vyžo galva pagoniškai akmeninė – sienoje įmūryta. Idant nebijotume ir anos didžiosios Lietuvos  dvasios nepamirštume.

Šv. Jurgis Vyžuonų bažnyčioje.Šventovės erdvės ramybė, skliautų didybė ir užrašai, kurie taip šiandienos dvasiai tinka: „Per kančias į garbę“, „Kankinių kraujas – krikščionių sėkla“.

Sidabro drabužiais pagerbtos Motinos Marijos atvaizdas – gegužinių pamaldų vieta, Marijos Magdalenos gydančios sielas meilės pavyzdys, Motina sopulingoji ir didžiajame altoriuje plieniniais šarvais spindintis Lietuvos globėjas Šv. Jurgis.

Slibinu alsuojančias piktąsias jėgas nugalėjęs – jo ietis sminga tiesiog į pravertus pabaisos nasrus.

Malda už Tėvynę – už jos laisvę ir mūsų gyvenimą, kad tos laisvės per krikščionišką meilę ir teisingumą verti per amžius būtume.

 
 
    Atgal...