Lapkričio 22-ąją, sekmadienį, pusšimtis jaunųjų Anykščių S. Dariaus ir S. Girėno kuopos šaulių, keletas uteniškių iš pulkininko Prano Saladžiaus rinktinės, Troškūnuose išvakarėse vykusio graikų-romėnų imtinių turnyro dalyvių ir šiaip bičiulių keliavo Palatavio vieškeliais iš legendinio Kiaušagalio kaimo į Troškūnus ir savo žygiu pagerbė prieš 95-erius metus, 1920 m. lapkričio 22-ąją, susidūrime su lenkų raiteliais žuvusius Troškūnų šaulius.

Baltas rytas...

Kiaušagalyje rytas išaušo žvarbokas, miglos pilkosios kilo nuo Latavos tėkmės, gruodo baltumu spindėjo platus, paslaptingas slėnis. Kaimo garsai: amtelėjo šuo, sumykė karvė – ir rodėsi žmonių daugybe kils kaimas naujai dienai, naujam gyvenimui. Žvalgiausi pro būstinei pasirinktos sodybos, šiokios tokios vadavietės, langą ir gėriau rytmečio kavą, gaivinausi po ilgo parengtinio vakarojimo kunigaikštiškoje draugijoje.

Keliolika minučių prieš devintą senojoje ūlyčioje po šimtametėmis liepomis pastebėjau judėjimą. Vienas automobilis, antras, pavymui ir geltonas autobusėlis, sušmėžavo žalios uniformos: šauliai renkas – žygis bus...

Atmintis nemarioji

Atminties valandėlė.  Žodis apie Latavą, Letuvą, Lietuvą, Laisvę, apie tai, kad čia buvusi ir Lietuvos pradžia, juk netoliese stūkso piliakalnis, valdovo Mindaugo karūnavimą menantis, krikščioniškos karalystės pradžių pradžia. Iš čia gi narsūs vyrai į didžius žygius išjodavo, Maskvos vartų daužyti ar Juodojoje jūroje žirgų girdyti, narsioji tauta, imperiją tikriausią sukūrusi. Bet ir sunkiausių prispaudimų metais sodiečiai savo vaikus kunigaikščių vardais krikštijo. Viltimi tie vardai spindėjo į laisvę ir teisingumą vedė.

Šypsojosi į ūsą susirinkusiųjų gretoje broliai Kęstutis ir Vytautas Kruopiai, o pats tikriausias Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pilietis, nūnai Kijeve gyvenantis ir dirbantis Virginijus Strolia apie istorinės atminties svarbą, teisingą suvokimą kalbėjo. Visi į jo rūpesčiu pastatytą paminklą – Marijos Sopulingosios stogastulpį – žvelgė.

Vilnius mūsų

Tų tolimų 1920-ųjų pasaulis, pasibaigęs Nepriklausomybės karas, sėkmingai pasirašyta taikos sutartis Suvalkuose. Lietuvai teisingai buvo paliktos etnografinės žemės: ir Lyda, ir Gardinas, ir Seinai, ir mylimoji sostinė Vilnius. Ir štai tada klastingieji kaimynai lenkai neva vyriausybės neklausančiais legionais, gausiomis pajėgomis, į kraštą įsiveržė net iki Giedraičių-Širvintų. Ten nuožmiuose mūšiuose iš tiesų sumanesni lietuviai juos sumušė, sustabdė.

Bet šalies gilumoje taip pat siautėjo prasiveržę lenkų raiteliai, tad jų sutramdyti Kiaušiagalio vyrai išėjo, tėvynės ir svajonių Vilniaus laisvės iškovoti. Nematę jie dar svajonių miesto buvo, bet jiems tarsi sostinė baltų mūru atspindžiais švietė barokinis Troškūnų dangus.

Maironio eilėraštį „Vilnius“ paskaitė seserys Ineta ir Rūta Kruopytės, o jų motina, vietinės bendruomenės pirmininkė, džiaugėsi, kad sėkmingo žygio palinkėjo.

Latavos kalvynų kelias

Voromis, pulkeliais smėliu gelsvuojančiu vieškeliuku, pro Pienagalio kapinaičių kalnelį su liūdinčios motinos skulptūra kilome į kalvas, Latavos upelio aukštupin, Latavėnų – buvusio legendinio karaliaus Mindaugo dvaro link.

Kai įkirtom į asfaltuoto kelio atkarpą, stabtelėjome prie didžiulio kryžiaus su Šv. Pranciškaus skulptūra, žyminčio buvusio pasaulio lietuvių vyskupo Pauliaus Antano Baltakio tėviškės sodybvietę, ir tą garsų pranciškoną bei jo giminę prisiminėme.

Gyvenvietę maršu perėjome, Lydžių kapeliuos stabtelėjome, į senutėlius kryžius pasižvalgėme, tolumoje plikais liepų kamienų eilėmis boluojantį Okuličiaus dvarą prisiminėme.

Garsią bajorų giminę, titulus ir valdas savo kovingumu pelniusią. Jos herbe – kovos kirvis „Okša“. Prisiminėme ir kovotoją už Lietuvos laisvę ir kultūrą Kazimierą Okuličių, jo sūnų Joną, šaulių būrio narį, barzdotą lietuviškos savimonės vyrą, taip mėgusį dainuoti: „Kur lygūs laukai...“. Apie šio tetulę Feliciją Bortkevičienę, liaudininkę, varpininkę, „Lietuvos ūkininko“, „Lietuvos žinių“ redaktorę, retos išminties moterį, ir prezidente tarnauti galėjusią...

Ritmas ir stabtelėjimas Samarakėliuose

Tarsi žemyn, nors ir ne kiek kilpuodamas, kelias bėga, pasilieka toli nedidukė „baltojo“ burtininko Juozo Tuskenio trobelė, nors didžiulis, bet  grakštus ąžuolas. Prie Mediniškių aštria alkūne vieškelis į pietus pasuko, veikiai ir buvusį Samarakėlių kaimą pasiekėme, ten gimusį muziką, tarpukariu Panevėžio šaulių choro vadovą Mykolą Karką prisiminėme.

Tolumose stūksojo istorinių kaimų – Gurskų, Stukonių sodybos, tiltas per Nevėžio baseino Latavos upelio atšaką. Geležinkelio linija, kelio duobės, mažyčiai krateriai, prilieti vandens, bet visi, net patys mažiausi, kaip vienuolikametė Monikutė, kantriai žingsniuoja ir nedejuoja. Gal ir nuovargis smelkiasi kur į kulną ar padus jautriu skausmeliu, bet pirmyn, pirmyn...

Kareivišku maršu – į istorinį miestą

Kareiviškai į gretas po tris sustoję, priekyje švytint šaulių bei valstybinei vėliavoms, greitai greitai Troškūnų miesto pakraštį pasiekėme. Tuoj už mokyklos kairėn sukome, kelią patrumpinę, parko pakraščiu judėjome. Iškilmingai savo gretas išrikiavę prie šaulius menančių kryželių, garbės sargybiniams sustojus, pagerbėme žuvusius šaulius ir pokario partizanus kapinių panteone.

Tada dalijamės į dvi voras ir iškilmingai Vytauto Didžiojo bei Vilniaus gatvėmis į aikštę, bandydami darniai „Augo girioj ąžuolėlis“ dainuoti, įžengėme į Troškūnų miestą. Sankirtos aikštelės kryžius, žymintis Troškūnų parapijos 300 metų jubiliejų, buvusios kapavietės ir šaulių sodelio vieta, paminklas Algimanto apygardos partizanams ir žygio vainikavimas Vilniaus ąžuolo ūksmėje, prie senosios gimnazijos, kur memorialinė lenta šaulių žygdarbį žymi.

Valio Lietuvai ir jos gynėjams

Tarp garbiųjų Trispalvės ir tautinių organizacijų vėliavų aukso spalva bei karinguoju didilčiu šernu besipuikuojanti spindėjo Troškūnų miesto vėliava.

Pasigedome šiek tiek partizaniško laiško bei laiko ženklų nesupratusių andrioniškėnų, traupiečių bei anykštėnų, jų miestų vėliavų – juk visos tos vietovės minimu šaulių žygdarbiu tuomet buvo į nemirštančią legendą sujungtos. Nuo Traupio lenkai atjojo, jei ne mūšis Troškūnuose, būtų jie Anykščius nusiaubę, o trys žuvusieji palaidoti Andrioniškyje.

Garbingoje rimtyje prisimename 1920-ųjų rudenį, viltingą taiką, sutartį, pasirašytą Suvalkuose, ir netikėtą generolo Želigovskio vadovaujamos lenkų kariaunos įsiveržimą. Apie kelis kavaleristų eskadronus, siautėjusius krašto gilumoje, ir tik ties Troškūnais rimtą pasipriešinimą sutikusius. Kodėl tie vyrai – lietuvių šauliai nusprendė gausybei raitelių kelią pastoti, kodėl, atrodytų, „išmintingai“ nepasislėpė. Gyvybę būtų išsaugoję.

Tik jiems laisvė, garbė buvo brangiau negu gyvybė, ir taip jie pagarbos ir atminties  amžinybės vainiką pelnė. Jų vardai – Petras Liktoras iš Gudelių, Petras Tunkevičius iš Stukonių ir trys Kiaušagalio kaimo vyrai: Jonas Budrevičius, Antanas Žarskus ir Antanas Miškeliūnas.

„Malmažos“ giesmininkai dainavo taip pažįstamą „Tu neverk, motušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios tėvynės... Jiems dangaus angelai vainiką iš diemantų pina“. Politkalinių vardu kalbėjo Prima Petrylienė, jaunųjų šaulių – Vaidas Molis, troškūniečių – Meilė Giraitienė, anykštėnų – Sergejus Jovaiša. Tikri, nuoširdūs žodžiai į rudens liūdesį gėrėsi viltimi, viltimi plazdėjo ir žvakelių liepsnos, ir saulė pro debesys palaimingai švytėjo. Valio šaukėme nepriklausomai Lietuvai ir visiems čia vardan tėvynės ir jos gynėjų susirinkusiems.

Autoriaus nuotraukos