Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2016-01-10   Antanas Drilinga: žaidimas, vardu literatūra
 
 

Dienraštyje „Lietuvos žinios“ 2015 m. spalio 31 d. buvo publikuotas šis žurnalisto Audriaus MUSTEIKIO interviu su rašytoju Antanu DRILINGA.

Rašytojas Antanas Drilinga. „Lietuvos žinių“ nuotr.

„Gal ir nieko neliks, bet nerašyti – neįmanoma“, – sudaręs ilgo literatūrinio darbo balansą ištaria Antanas Drilinga.

„Žiniasklaidai mano pavardė nieko nesako, jau du dešimtmečius“, – o šiuose žodžiuose ir ironija, ir kartėlis.

Poetas, prozininkas, libretų autorius ir vertėjas, žurnalistas, įpūtęs gyvybę „Moksleiviui“, „Nemuno“ kūrėjas ir vairininkas, „Literatūros ir meno“ vyriausiasis iki Atgimimo metų nepuola rezignuoti. „Nepastebi, tai nepastebi“, – moja jis ranka. Beje, pats savo kūrybą vertina negailestingai kritiškai. Neslepia, kad jaunesnės kartos laiko jį žmogumi iš vakar dienos, iš sovietinio literatūros „meinstrymo“. O dar funkcionieriškos pareigos LLKJS CK...

Šiandien susidaręs kitas „meinstrymas“, o atstūmimo, neįvertinimo, nereikalingumo jausmus išgyvena dažnas kūrėjas. Bet „pagrindinės srovės“ nublokštus ar plaukti su ja nepageidaujančius rašytojus, turinčius ką publikuoti, pritraukia ir savaip suburia „nekošerinės“, pasak A. Drilingos, leidyklos. Vienus – Viliaus Gužauskio „Homo liber“, kitus – Stasio Lipskio „Žuvėdra“. Ši išleido ir A. Drilingos dienoraštinius užrašus „Vieneri sugrįžimų metai“, prisiminimus ir pasvarstymus apie save ir kitus. Čia labai svarbus veikėjas – gimtasis Plikiškių kaimas Anykščių rajone. Į jį rašytojas nuolat važiuoja.

„Be Anykščių nebežinau kaip gyvenčiau, – sako jis. – Be gimtojo kaimo, kuriame parašyta ne viena knyga. Kadaise jis buvo nemažas, gal net 50 sodybų, dabar – grynas miškas, o laukymėje – mano lūšna. Graži, švari aplinka, gera aura, moderniai šnekant. Nuotaika visada ten gera. Noras dirbti ir fiziškai, ir kūrybiškai.“

Iš dvidešimtojo amžiaus

– „Vieneriuose sugrįžimų metuose“ kalbama apie literatūros klaną, kuris jiems nereikalingus nustumia ar ignoruoja. Tikrai jis yra?

– Argi pats nepastebėjote? Žodis „klanas“ gal dažnesnis mano herojų lūpose. Taip, laikas bėga, ateina kitos kartos, keičiasi įvairių dalykų funkcionavimo principai. Kūryba keičiasi. Mane tikrai galima vadinti iškasena. Aš dvidešimtojo amžiaus žmogus. Dvidešimt pirmajame pasikeitė požiūris į literatūrą ir jos kriterijai, daugybė dalykų. Po Atgimimo, galima sakyti, pasaulis apvirto aukštyn kojom. Aš visai kitame gyvenau.

– Sunku buvo surasti savo vietą?

– Manau, kad kažin ko ieškot nereikėjo. Žmogus yra toks, koks yra. Nepuoliau kaip nors pasikeisti. Ką visą gyvenimą dariau, iki šiol tebedarau. Kai kas ėmė vien tik labai neigiamai vertinti savo praeities laiką. Mano kartai teko tokios sąlygos, ir ne kitokios. Daugybė žmonių gyveno neturėdami dvasinių ir kitokių galimybių išreikšti save. Totalitarizmas – baisi, sudėtinga struktūra, kur jis, ten dvasia slopinama. Tą mano karta patyrė. Knygoje „Vieneri sugrįžimų metai“ apie tai ir kalbu. Apie savo kartos žmones, kurie stengėsi rasti gražių dalykų savo laike. Nematau reikalo smerkti savęs už tai, kas buvo. Kito gyvenimo neturėjau – tą vieną.

– Sovietmečiu irgi buvo literatūros klanas. Ar jautėtės jo dalimi?

– Būdamas jaunas poetas visiškai natūraliai bendravau su to meto vadinamaisiais klasikais. Leidau knygas. Taip, su privalomais dalykais, be kurių knygos neišleisi. Kiekvienas troško ir stengėsi parašyti ką nors geriau. Rašytojų sąjungoje, kurioje dabar kalbamės, vyko normalus žmogiškas dialogas, visų narių, įvairių kartų. Žinoma, tie didieji, patys garsieji turėjo daugiau privilegijų, daugiau uždirbo, gyveno geriau, šito nepaneigsi.

– Labai kritiškai vertinate savo kūrybą. Ar ne pernelyg?

– Jei kritika tyli, tai pats save kritikuoji. Juokauju, žinoma. Niekada savęs nelaikiau išrinktuoju, pašvęstuoju, kaip dabar kai kurie jauni kolegos daro. Tiesiog žmonės „virš kitų“! Tokių emocijų nei jausmų niekada nepatyriau, žiūrėjau, kaip parašyti geriau, o geriau man neišeidavo. Ne viskas, ką parašiau, turi vertę. Mano darbas gal tėra žaidimas, pavadintas literatūra, tačiau man reikalingas kaip šioks toks savo egzistencijos pateisinimas. Apskritai, žvelgiu taip: jeigu kada nors ir visa mano kūryba virs pelenais, nieko nenutiks. Tokių yra daug. Kita vertus, tokie kaip aš, rašantieji, suteikia galimybę iškilti didesniems talentams. Be talento nieko nenuveiksi. Duomenų turėjau, bet jie manęs netenkino.

– Svarstote, ar yra toks vienas kūrinys, kuris galėtų būti vizitine jūsų kortele. Yra romanas „Laimės kūdikio gyvenimas“ (1980), gerokai vėliau išleistas truputį redaguotas, jau kitu pavadinimu „Uogos kraujo spalvos“ (2009).

– Manau, kad naujas pavadinimas labiau atitinka turinį. Tai buvo mano pirmas romanas. Aš neketinau rašyti prozos. Daug metų buvau jaunas poetas. Pusę sąmoningo gyvenimo nugyvenau su poezija. Atsirado lyg ir poreikis pasakyti daugiau, svariau. Poezija – efemeriška, kilstelėta nuo žemės. O kas darosi ant žemės? Kaip tik mąstymai apie savo kartos likimą inspiravo tą knygą. Visi pripažino, kad tai tikrai kaip vizitinė kortelė. Parašyta ekstremaliomis sąlygomis, ligoninėje. Ten prasivoliojau keturis mėnesius, kol buvau pastatytas ant kojų. Prieš tai išgirdau: turėkite omenyje, kad bet kuriuo metu galite palikti šį pasaulį. Pamaniau, gal dar spėsiu ką nors nuveikti. Į namus parsivežiau pabaigtą kūrinį. Prisipažinsiu, pradėjęs nelabai tikėjau, kad kas nors išeis. Parodžiau leidyklai, paskaitė kritikai ir iškilmingai pareiškė: „Gerai“.

Apie muziką ir moterų akis

– Praėjo Kristijono Donelaičio jubiliejiniai metai, vyko daugybė renginių, buvo įvairių iniciatyvų. Jūsų romanas apie poetą „Jau saulelė“ antro leidimo nesulaukė. Ne dėl to, kad būtų pamirštas...

– Bet jis ir yra niekam nebežinomas. Nesulaukė, nes yra savo meto ideologijos išraiška. Ten, kur kalbu apie dvidešimtąjį amžių. Mano bandymai susieti K. Donelaičio laikų ir dabarties žmogų nublanksta prieš tuomete ideologija grįstą romano dalį. Tačiau nemanau, kad meniniu požiūriu „Jau saulelė“ būtų kuo nors prastesnė už „Laimės kūdikio gyvenimą“. Kai parašiau, atrodė netgi geresnis. Kai kuriuos akcentus, šiandien atrodančius akibrokštais, man buvo paprasčiausiai patarta sudėlioti. Dabartinei kartai sunku suprasti: mes darėm tai, ką galėjom, o ne ką norėjom.

– Algimanto Bražinsko opera „Kristijonas“ pagal jūsų libretą – be ideologijos, todėl šiandien turbūt teikia jums vien tik malonumą.

– Be abejo. Iki šiol ji kasmet transliuojama per televiziją – Operos ir baleto teatro spektaklio 1985-ųjų metų įrašas. Matyt, šio to vertas veikalas. Libretu pavirto romano „Jau saulelė“ Donelaičio linija. Su A. Bražinsku siūlėme teatrui vėl pastatyti šią operą – jubiliejiniams metams. Bet kas mes jiems? Jokios reakcijos. A. Bražinsko ir mano miuziklas „Pagramančio šnekučiai“ ir dabar rodomas Klaipėdoje. „Lietuvos“ ansamblis prieš penketą metų taip pat jį pastatė, pavadintą „Žemės paukščiais“. Beje, nuostabiai išradingai.

– Kokios muzika jums, armonikininkui, patinka?

– Armonika – liaudies instrumentas, kuriuo nesunku išmokti groti. Taip, jaunas užplėšdavau kaip reikiant. Muzika man visada buvo svarbi – klasikinė. Kaip ir klasikinė literatūra, klasikinė poezija. Esu jau sakęs: jei galėčiau į aną pasaulį pasiimti meną, tai XIX amžiaus man užtektų visai amžinybei.

– Visada turėjot tarnybą. Bet sovietmečiu visi, kas norėjo, dar rasdavo laiko ir bohemai.

– Kai išgerdavom, atsirasdavo ir laiko. (Juokiasi.) Nesakau, kad visi girtavo be prošvaisčių, taip nieko nesukursi, bet piktnaudžiavimo būta. Alkoholio vartojimas buvo populiarus, ypač tarp meno žmonių. Štai genialus tapytojas Augustinas Savickas – bohemos asmenybė. Daugybė talentų gerdavo: gal norėdami atsipalaiduoti, priblukinti aplinką, kurioje gyventa, gal dėl kitų priežasčių.

– Viename naujųjų eilėraščių kalbate apie padūmavusias nuo geismo moterų akis. Būdamas išvaizdus vyras turbūt daug tokių akių matėte. Ir širdį gal ne vieną sudaužėte.

– Į tas akis žiūrėjau, bet nenaudingai. Moterų akys visada žavėjo vyrus. Bet žavėtis – viena. Visą gyvenimą nugyvenau su ta pačia moterimi, neturėjau jų aibės.

Svieste kepti upėtakiai

– Su žmona Janina užauginote vaikaitį Luką, nuo kūdikystės.

– Mano dukra ir žentas kurtieji, nebūtų įstengę jo auginti. Dabar Lukas jau Vilniaus universiteto pirmakursis, studijuoja istoriją.

– Anksčiau gyvenot Mildos gatvėj, dabar Lazdynuose. Kodėl palikote Antakalnį?

– Todėl, kad pasikeitė laikai. Mildos gatvėje turėjome apartamentus. Pasidarė sunku išlaikyti. Dabar praktiškiau.

– Rankraščius patikėjot Lietuvos literatūros ir meno archyvui. Yra nespausdintų dalykų?

– Yra. Bet jie pasenę. Kita dalis teko Anykščių bibliotekai. Su Anykščiais mano santykiai šiemet ypač pagyvėjo. Anksčiau – sūpuoklių principu: tai gerai aš vertinamas, tai prastai. Tai mane laiko kažkokiu komunizmo reliktu, tai iškelia į viršūnes. Šiemet labai gražiai ten pristatyta mano knyga. Gavau aukščiausią Anykščių apdovanojimą – garbės piliečio vardą, aukščiau nėra kur kopti.

– Esat praktiškas žmogus. Mokat iškepti kumpį ir upėtakį, sutaisyti baravykų padažą...

– Daryk ir padarysi, kokia čia bėda. Truputėlį reikia galvoti, o svarbiausia norėti. Prieš penkerius metus anūkui pastačiau naują namą. Projektas – mano, apdaila – mano. Fizinio darbo – devyni mėnesiai. Padovanojau jam. Netoli savo gimtųjų namų. Ir tėvų namus sutvarkiau pats. Nuo vaikystės man patiko medis – drožinėti, ką nors iš jo daryti. Iki šiol likę randeliai ant rankų. Romane „Jau saulelė“ Kristijonas prieš mirtį Anos Reginos paprašo: „Atnešk man pauostyti medžio drožlių.“ Medis yra gražu.

– Naujausioje knygoje kalbate apie ne vieną tikrai užmirštą rašytoją. Na, Raimondas Kašauskas tai nesakyčiau, kad toks. Bet, pavyzdžiui, Bronius Mackevičius, Albinas Bernotas...

– B. Mackevičius ilgainiui užsisklendė, atsiribojo. Kokius 30 pastarųjų metų. Išvažiavo į kaimą. Ir niekas nebekreipė į jį dėmesio. A. Bernotą irgi mažai kas beprisimena. Jo knyga „Kaustytos žąsys“ – stebuklas, būtinai paskaitykit. Gyvenimas daro savo: vienus palieka, kitus pasiima. Normalus reiškinys, kad žmonės išeina ir yra užmirštami. Pasak A. Bernoto, jei kas ir išliks, tai menas. Visa kita – pelenai.

– Visą gyvenimą mielai bendravote su daugybe žmonių. Dabar nesijaučiate vienišas?

– Nesijaučiu, nes turiu ką veikti. Nesėdžiu šiaip sau ir nežiūriu į lubas. Palengvėle dirbu. Tempas – nebe tas, nors šiaip rašydavau sparčiai, romaną – per keturis mėnesius: neatitrūkdavau, nes atitrūkęs gali ir nutrūkti. Po Atgimimo išleidau dvylika knygų, ir ne savo lėšomis – ne taip ir blogai. Kol rodosi knygos, jautiesi gyvas. Gyvenimas praėjo, vienintelė atspara – darbas

. . . .

Paukščiai kažko ieško, visi ko nors ieško, o ko dar ieškau aš? Ko dar ieškau aš, jei jau, galimas daiktas, viskas atrasta, nors tas viskas – tik smulkūs trupiniai nuo gyvenimo stalo? Ko man dar ieškoti? Pamesto eilėraščio? Prarastos, neparašytos knygos? Tobulumo? Visą gyvenimą su įniršiu ieškojau ir ieškojau, o ką radau? Beprasmybė! Absurdas! Dabar šiokia tokia prasmė – šitie namai, kuriuose šilta ne tik fiziškai (atvažiavęs juos pakūrenau), bet, svarbiausia, šilta nuo buvimo juose, nuo pojūčio, kad tai vienintelė pasaulyje vieta, kur randa prieglobstį mano dvasia. Ir ji, dvasia, tarytum apsivalo nuo apnašų, kurios kaupėsi ir kaupėsi visą gyvenimą, slopindamos šio pasaulio spindėjimą.

A. Drilinga. Vieneri sugrįžimų metai. 2015

 
 
    Atgal...