Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2016-07-24   Garbės piliečio Vaciaus Bražėno žodis anykštėnams
 
 

Liepos 22-osios vakarą Anykščių miesto šventės atidarymo ceremonijoje pagerbtas naujasis Anykščių rajono garbės pilietis mokytojas Vacius Bražėnas dėl sveikatos šioje ceremonijoje nedalyvavo, bet perdavė anykštėnams savo padėkos žodį. Šventinėje ceremonijoje jį perskaitė Jono Biliūno gimnazijos mokytojas Andrius Vitkūnas.

Mokytojas Vacius Bražėnas. 2007-ieji.Miestai, kaip ir žmonės, gali būti prijaukinami. Aš, uteniškis, Anykščius jaukinausi daugiau kaip pusšimtį metų.

Man visada atrodė, kad žmonės, čia gimdantys savo vaikus ir pagarbiai laidojantys išeinančiuosius, gyvena truputėlį slaptingą gyvenimą, ypatingais ryšiais susietą su žemės, dangaus ir vandens galiomis.

Jautei, kad čia vis dar sklando pagoniškos šilelio dvasios, saugančios jų gyvenimus, o Šventosios vandenys šniokščia ir liūliuoja, migdydami pailsusius. Bet tereikia šiais vandenimis nusiplauti dienos dulkes, ir jų širdys vėl ritmingai plaka ir varinėja kraują gyslomis.

Čia dar kalbina žmogų didžiųjų krašto rašytojų balsai, kalbina ir pasakoja, kad šita žemė, paveldėta iš tėvų ir protėvių, yra pilna paslėptų galių ir nepažintų paslapčių...

Reikėjo nemažai laiko, kol prisijaukinau šį pasaulį ir įėjau kaip savas; kol po studijų metų Vilniuje ir čia atradau šviesą ir žmones, žinančius kelius į tą šviesą. Ėmiau suvokti, kad ir čia verda įtampos pilnas gyvenimas, gal kiek lėtesnis negu sostinėje, bet dėl to ne mažiau įdomus.

Pirmiausia į akis krito tie žmonės, kurie kuo nors išsiskyrė iš bendro fono: elgesiu, gyvenimo būdu arba dvasine aura. Pažinau labai originalių asmenybių – gydytojų, mokytojų, meno žmonių, įstaigų vadovų. Visi jie skirtingais būdais, bet ištikimai tarnavo savo Anykščiams. Kiekvienas iš jų kažką davė – vieni gerumo pamoką, kiti išminties krislą, grožio pajautą, − kad iš viso to pamažu sąmonėje dėliojosi margaspalvė Anykščių krašto mozaika. Ir netrukus patyriau, kaip palengva ima vertis durys į jų gyvenimus, persmelktus anykštietiškos dvasios, kurios traukai negalėjau nė pats atsispirti. Ne tiek protu, kiek širdimi pajutau unikalumą žmonių, kurių sielos neišsitenka po sunkiais buities klodais, suplėšo juos ir, žiūrėk, išsilieja tai japoniškais haiku, tai paveikslais, nutapytais neregėta trinto akmens technika. Žavėjausi tais, kurie atiduoda savo asmeninį gyvenimą Anykščių kultūrai, kaip Teresė Mikeliūnaitė, arba iki paskutinės gyvenimo akimirkos sudarinėja lietuvių-indėnų kalbų žodyną, nelabai rūpindamiesi, nei kam, nei kodėl to reikia – kaip mokytojas Jonas Juknevičius. Todėl nestebino, kad būtent čia kūrėsi giminės ir gentys, kurių protėviai savo ainiams perduodavo kūrybos kibirkštėlę, kaip kad Baranauskai – Žukauskams, o pastarieji – plačiai Šaltenių giminei.

Perfrazuojant Baranauską, būtų galima sušukti: palaiminta toj žemė, tiek talentų davus...

Visiems teko matyti, kaip pro storą asfalto dangą prasimuša į saulę gležnas pienės daigelis, ir gali tik stebėtis beveik bauginančia gyvybės galia. Dabar man dingojasi, kad tokia kūrybos galia apdovanoti visi šio krašto žmonės.

Jeigu tokių požymių nematyti, tai reiškia tik tiek, kad jie – tik ateiviai, ne anykštėnai. Nors ir prijaukinti – kaip aš...

Pirmasis žmogus, kuris man ištiesė ranką šioje žemėje, buvo Alfonsas Ulčinas, J. Biliūno mokyklos direktoriaus pavaduotojas. Mane nustebino jo tarsi netyčia mestelėta frazė: „Mokytojas arba atiduoda save visą mokyklai, arba jai iš viso nereikalingas“. Man tada neatrodė, kad tokia auka, maksimalizmas būtinas – juk tai tik tarnyba. Bet taip atsitiko ir man. Mokykla ir jos žmonės tapo kasdienės prasmės ir džiaugsmo šaltiniu, gyvenimo alfa ir omega. Viename iš internetinių komentarų buvo parašyta, kad esu tik mokytojas. Gryna teisybė – buvau ir esu tik mokytojas, mokęs ne vieną anykštėnų kartą. Ne man spręsti, ko vertos mano pastangos. Tačiau prisipažįstu, kad nežinau nieko garbingesnio, kaip mokytojo vardas.

Nebent – Anykščių garbės piliečio vardas.

Ačiū anykštėnams už tai.

Vacius BRAŽĖNAS

 
 
    Atgal...