Vienintelis Rytų Europoje jidiš kalba leidžiamas laikraštis "Lietuvos Jeruzalė" šių metų 5-6 numeryje perspausdino "Lietuvos ryte" (2007 m. rugpjūčio 10 d.) publikuotą šį Tautvydo Kontrimavičiaus straipsnį apie naujausią rašytojo Rimanto Vanago knygą "Žali žydų plaukai". Dalis šio laikraščio tiražo taip pat spausdinama bei visame pasaulyje išplatinama lietuvių, rusų ir anglų kalbomis.

"Į šitą knygą sudėjau visą savo protą ir širdį.  Jei kam atrodys, kad ko nors čia trūksta, – vadinasi, aš daugiau ir neturiu", – sakė rašytojas R. Vanagas, savo dokumentine proza atvėręs skaudžiausias tautų santykių temas. 

Tautos akistatų neišvengs

Septyniolika metų kaupęs istorinę medžiagą ir nuolat gretinęs tų pačių įvykių liudininkų atmintyje saugomas skirtingas versijas, anykštėnas rašytojas 58 metų Rimantas Vanagas ką tik išleido dokumentinės prozos knygą "Žali žydų plaukai".

Tai – šios kartos žmogaus, matančio neišardytas barikadas tarp Lietuvoje gyvenusių tautų ir nesiekusio pasirinkti kurią nors jų pusę, apmąstymai iš šalies, nuolat galvojant apie ateitį ir lietuvių tautinės tolerancijos problemą.

R. Vanagas buvo pirmasis lietuvių rašytojas, dar prieš 12 metų išleidęs žydų ir lietuvių santykius bandžiusią apžvelgti publicistikos knygą "Nenusigręžk nuo savęs". Vėliau šia tema išėjo keletas monografinių leidinių, skirtų daugiau specialistų ratui.

"Požiūris į kitataučius Lietuvoje yra labai svarbus mūsų krašto rytdienos dalykas, nes kuo toliau, tuo dažniau mums teks spręsti, kaip elgtis su kitų tautų atstovais, kuriems Lietuva irgi bus savas, gal net gimtasis kraštas", – sakė rašytojas, akcentuodamas šiandieninį žydų ir lietuvių santykių temos aktualumą.

Pasak R. Vanago, itin netolerantiškiems lietuviams gali labai brangiai kainuoti dabartinis nusiteikimas, kad tik lietuviai Lietuvoje yra patys geriausi ir protingiausi, o Lietuva yra vien tik jų neliečiama nuosavybė, į kurią niekas kitas neturi teisės net pretenduoti.

Abipusis kultūrinis poveikis

Rašytojo maniera analizuodamas lietuvių ir žydų santykių istoriją, iliustruodamas ją tikromis istorijomis, literatūros ir folkloro pavyzdžiais, R. Vanagas aptiko iki šiol Lietuvos kultūroje ir istorijoje žiojinčią spragą:  žydų tautos kultūrinis palikimas tarsi išmetamas iš Lietuvos konteksto.

Žydai šimtmečius puodelėjo Vilnių kaip vieną iš savo kultūros pasaulinių centrų, vadino jį antrąja Jeruzale. Tačiau lietuviai šio fakto nei pripažįsta, nei laiko jį svarbiu, laikydamiesi kategoriškos nuostatos, kad Vilnius – tik lietuvių miestas.

"Kol mes kartu, lietuviai ir žydai, nepradėsime analizuoti, ką žydai davė Lietuvai ir ką Lietuva suteikė pasaulinei žydų kultūrai, tol šių tautų santykiai liks su abipuse skola ir nuoskaudomis", – sakė R. Vanagas.

"Gyvaisiais tiltais" jis vadina žmones, kurie mėgina suartinti
skirtingas tautas.  Rašytojui apmaudu, kai tokių "tiltų" jis kur kas daugiau sutinka tarp žydų, nei tarp lietuvių.

Pro stereotipų džiungles

Rinkdamas medžiagą tokiai knygai, R. Vanagas turėjo nuolat peržiūrėti ir įvertinti stereotipus, kurie, kaip paaiškėjo, nėra vien lietuvių sugalvoti ir vien tik mūsų sąmonėje įsitvirtinę.

"Lietuviai šaudė žydus", "žydai raudonarmiečiai žudė ir trėmė lietuvius", "žydai grobė vaikus ir jų kraują naudojo apeigoms" – tai tik pagrindiniai ir labiausiai visame pasaulyje dabar žinomi teiginiai, tarp skirtingų tautų iškasantys giliausias nesantaikos duobes.

Tyrinėdamas, kiek tokiuose teiginiuose istorinės tiesos, ieškodamas tokių stereotipų kilmės priežasčių, R. Vanagas aptiko, kad tokios žinios visada iškildavo į viešumą tada, kai kam nors dėl įvairių priežasčių rūpėdavo susidoroti su kitataučiais.

"Ar kas nors gali nuginčyti, kad žydai – protinga ir gudri tauta? Tai nejaugi tokia tauta, tūkstantmetį neturėjusi savo žemės, bet išsaugojusi kultūrą, gali tyčia sau kasti duobę, kad joje pražūtų?"  – sakė rašytojas.

Pasak R. Vanago, gandas apie žydų žudomus vaikus ir net liudininkai, patys susidūrę su tokiomis istorijomis, atsirasdavo būtent tada, kai teisėtos priemonės nukonkuruoti bet kurioje srityje dirbusį žydą nepadėdavo.

Kad tai – ne išimtis, o taisyklė, liudija net žydų folkloras, jų pačių pasakojami anekdotai apie tokį likimą:  žydas vis vien liks kaltas, nes kiti šalia jo, laikydami save pranašesniais, būtinai ras, kaip pasiteisinti.

Vis dar sunku atsiprašyti

Kaltės motyvas, R. Vanago nuomone, yra neišvengiamas, kai tik kalba pakrypsta apie Lietuvos žydus.

Rašytojo duomenimis, apie 600 metų Lietuvoje gyvenę ir mūsų krašto dabartį kartu su lietuviais kūrę žydai XX a. viduryje per trumpą laiką buvo tiesiog nušluoti.

"Mes negalime judėti tolyn, nepripažinę savo kaltės dėl tokio žydų likimo. Tas išsisukinėjimo ar nutylėjimo kelias niekur neveda – lietuviai vis dar linkę kažką išvedžioti, supinti, bet ne analizuoti ir pripažinti", – įsitikinęs R. Vanagas.

Knygoje jis paliečia ir atsiprašymo temą, akcentuodamas išskirtinį lietuvių tautos nepasirengimą pripažinti tai, kas buvo akivaizdu net ir katalikų bažnyčios vadovui Jonui Pauliui II.

Prieš 12 metų vienintelis tuometinis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas išdrįso tarti viešą atsiprašymo žodį. Tačiau jo mėginimas sušildyti lietuvių ir žydų santykius liko ne tik be tęsinio, bet ir ne kartą pašieptas.

Ant kapo žėlė žalia žolė

Šią vasarą pasirodžius naujajai jo knygai, rašytojas kaskart klausiamas: na, kur gi tu matei žydus žaliais plaukais?

Ir jam tenka aiškinti, kad iš tiesų matė tokį vaizdą.

Šalia Anykščių esančios Liudiškių kalvos viršūnėje ilsisi rašytojo Jono Biliūno palaikai ir virš medžių kyšo visiems žinomas paminklinis "Laimės žiburys". O anapus jo, tos pačios kalvos papėdėje bendrame kape yra palaidota apie 2 tūkstančiai Anykščių žydų – holokausto aukų.

Vaikystėje, kai po Antrojo pasaulinio karo Anykščiuose nebuvo likę nė vieno žydo, bet anykštėnų atmintyje ir kalbose jie vis dar sukosi, šią vietą suradęs R.Vanagas sužinojo, kad visi Anykščių žydai – čia, po žeme.

"Ten nieko nebuvo, tik žalia žolytė žėlė – viskas, kas liko iš tautos. Bet ta žolytė man taip įstrigo – tarsi koks žydų gyvybės simbolis, lyg gyvenimo pasikartojimas", – prisiminė rašytojas.

Žydų turtas – ištirpęs

Žydų turto tema – viena iš tų, skaudžiųjų, kurias rašytojas ėmėsi analizuoti, remdamasis dokumentais.

Kurkliuose (Anykščių r.) buvo išsaugotas ir rašytoją pasiekė sąrašas žydų daiktų, kurie šiame miestelyje buvo surinkti ir išparduodami ne tik po masinių žudynių, bet ir prieš jas.

"Trumpesnio ir žiauresnio apsakymo apie žmogaus gyvenimo vertę neįmanoma sukurti, kaip tas sąrašas.  Jame išvardintos visos smulkmenos, tik nebėra paties svarbiausio – žmogaus", – sakė R. Vanagas.

Rašytojo nuomone, šiurpiausia šioje temoje yra tai, jog niekas iš nužudytųjų daiktų neišgabenta į Ameriką ar kitur – tik pasklido aplinkui tarp vietinių gyventojų.

Kai Anykščių muziejininkai prieš keletą metų kreipėsi į vietos žmones, prašydami nors paskolinti ką nors iš senųjų žydų daiktų ekspozicijai, neatsiliepė niekas.

"Baimė būti apkaltintiems iki šiol persekioja ir niekuo dėtus lietuvius, liudydama, kad tauta vis dar nėra laisva nuo jai tekusios kaltės ir atsakomybės naštos", – sakė R. Vanagas.

Vaikšto protėvių takais

"Tautų skirtumai yra ir išliks neišvengiamas dalykas.

Nei žydai, nei kuri kita tauta nėra ir nebus pati protingiausia pasaulyje. Tačiau tik žydai šitaip, labiau net už auksą, vertina profesionalumą, gerbia protą ir sėkmę, padeda tiems, kas turi gabumų ir gali daugiau pasiekti.

Lietuviai gi, matydami, kaip kažkam sekasi, jam verčiau pavydi, apkalba ar stengiasi pašalinti iš kelio", – dalijosi pastebėjimais rašytojas.

Rinkdamas medžiagą knygai, jis stebėjosi žydų noru pažinti savo kilmę, branginti seniai mirusių protėvių atmintį. Atvažiavę į Lietuvą, jauni žydai čia ieško net savo prosenelių gyvenamų vietų, kai lietuviams dažnai net ir sava gimtinė nerūpi.

"Mums dar mokytis ir mokytis iš šios tautos", – pripažino R. Vanagas.

T. Kontrimavičiaus nuotr.