Sulaukęs 99-erių metų, 2007 m. spalio 12 dieną Utenoje mirė mokytojas ir rašytojas, Antano Žukausko-Vienuolio sūnėnas Rapolas ŠALTENIS (1908-2007).

Saulėlydis ilgas ir šviesus

Jis niekada ir niekur neskubėjo – net pirmąją savo knygą išleido tik sulaukęs 74-erių metų. Po to sekė dar dvidešimt produktyvių rašytojo darbo metų: memuarai, literatūros istorijos tyrinėjimai, vertimai iš vokiečių kalbos.

Tik šiais metais išleisti jo prisiminimai "Aš – mokytojas", rankraščiuose liko iki mirties rašomąja mašinėle rašytas "Pensininko dienoraštis".

"Mano kartos żmonių, kurie dar ką nors rašytų, jau nebeliko", – prieš ketverius metus man prisipažino tuomet dar tik 95-erių sulaukęs R. Šaltenis.

Jis visada buvo kategoriškas tvirtindamas, kad nėra rašytojas. Jis – tik žurnalistas, nes nieko nefantazuojąs, rašąs tik tai, ką pats buvo matęs, išgyvenęs, ką iš tiesų žino.

Bet garbės būti pavadintam žymios rašytojų giminės atstovu jis niekada nesikratė. R. Šaltenio motina Emilija Šaltenienė buvo Žukauskaitė – rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio sesuo ir poeto Antano Baranausko dukterėčia.

Ne atsitiktinai ir vienas paskutiniųjų jo susitikimų, kurio proga R. Šaltenis rado jėgų pakilti iš lovos ir pasirišti gražiausią kaklaraištį, buvo su šios giminės ženklu. Tik prieš mėnesį jį aplankė Los Andžele gyvenanti pusseserė, A. Vienuolio dukra Laima Ruigienė.

Jau dabar Baranauskų-Žukauskų-Šaltenių giminė – pati garsiausia ir ilgiausia rašytojų giminė lietuvių literatūros istorijoje.  Ir ji nesibaigia ties R. Šalteniu, nes tarp šių dienų rašytojų labiau nei tėvas jau žinomas vienas iš penkių jo išaugintų vaikų – Saulius Šaltenis.

Tie, kam teko garbė pažinti R. Šaltenį jo gilioje senatvėje, labiau pavydėdavo ne jo garsių giminaičių, o neįprastos jo solidžiam amžiui atminties. Jis iki šių dienų galėdavo papasakoti, kokius jausmus išgyveno 1926 metais, kai pamatė laikraštyje "Panevėžio balsas" pirmąjį savo straipsnelį su pavarde apačioje.

Jei ne dėdė Antanas Vienuolis, su kuriuo jam teko artimai bendrauti daugiau nei tris dešimtmečius, R. Šaltenis gal būtų paklusęs mamos ir senelės norui – tapęs kunigu.  Tačiau rašytojas pastūmė savo sūnėną į humanitarines studijas, skatino rašyti. 

"Mūsų Basanavičius" – taip išdidžiai vadindavo į svečius užsukusį R. Šaltenį A. Vienuolis.

"Kai studijuodamas Kauno Vytauto Didżiojo universitete germanistiką susirgau džiova, aš save dažniau išdidżiai lygindavau su Vincu Kudirka", – iš savo jaunystės polėkių kartais pasišaipydavo R. Šaltenis.

Ta liga, anksti nuvariusi į kapus tris jo brolius, vos neparklupdė ir paties Rapolo Šaltenio.

Jis pasakojo, kad kartą sirgdamas jau buvo pasiryžęs net savižudybei, bet laiku atsikratė tos minties tik gailėdamas savo motinos.  Ir stebuklas – po kelerių metų džiovą jam pavyko įveikti! Po to R. Šaltenį užplūdęs didžiulis noras gyventi ir dirbti, neišsekęs iki šių dienų.

Paskutiniais metais iš savo namų jis benukeliaudavo tik šimtą metrų iki Utenos bažnyčios.

"Senatvėje aš supratau, kad laimingas gali būti tik tikintis żmogus, nors visas pasaulis dabar gyvena pagal Faustą - laimę vien tik su turtu besieja", – ne kartą yra sakęs R. Šaltenis, klausinėjamas apie savo ilgo gyvenimo paslaptis.

Jis sakydavo, kad tikėjimas užpildo sielos tuštumą ir taip padaro žmogų ramesnį.  "Dievą pažinusiam todėl ir duota ilgiau už bedievį pagyventi", – kartodavo, kaskart nušvisdamas santūria šypsena.

 Tautvydas Kontrimavičius