Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2017-09-18   Pagarbos kelionė pas mūsų valstybės aušros liudininkus
 
 

Anykščių krašto laikraštis „Anykšta“ 2017 m. rugsėjo 19-osios numeryje paskelbė šį Tautvydo KONTRIMAVIČIAUS pasakojimą apie Vilniaus anykštėnų sambūrio rudens sumanymą.

Praėjusį šeštadienį po Anykščių kraštą pasklido trispalvių žiedų puokštės, perjuostos tokių pačių spalvų kaspinu su įrašu aukso raidėmis: jos visos buvo skirtos Vilniaus konferencijos dalyviams anykštėnams.

Lygiai prieš šimtą metų iš Anykščių krašto kaimų, kaip iš kitų Lietuvos vietų, daugiau kaip du šimtai pakviestų visuomenės pasitikėjimą pelniusių žmonių keliavo į Vilnių ir ten susirinko į pirmąją gimstančios naujos valstybės – Lietuvos Respublikos – instituciją. Lietuvių konferencija, vykusi 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis, išrinko Lietuvos Tarybą, kuriai vasario 16-ąją bus lemta atkurti Lietuvos valstybę.

Vilniaus anykštėnų sambūrio vėliavą vėjas plaikstė S. Kairio gimtuosiuose Užunvėžiuose.Po šimtmečio į Anykščių kraštą keliavo dešimtys Vilniaus anykštėnų, kad atrastų įvairiose vietovėse ir vietos žmonių atmintyje ženklus, liudijančius apie anuomet čia gimusius ir užaugusius Vilniaus konferencijos dalyvius. Ir, kaip nuolat priminė ekspediciją surengusi Vilniaus anykštėnų sambūrio pirmininkė Regina Smetonaitė, pagarbiai padėkoti mūsų valstybės kūrėjams nors dabar, po šimto metų.

Kiek jų, tokios padėkos vertų? Anykščių kraštas, dabar rajono ribomis apjuostas, tuo metu į Vilnių pasiuntė 7 savo atstovus. Tačiau dar kita tiek anykštėnų, kilusių iš mūsų krašto, bet tuo metu jau gyvenusių kitur Lietuvoje, irgi skubėjo į Vilnių ir buvo tarp konferencijos dalyvių. Tad istorinės konferencijos vedėjas mokytojas Gintaras Ražanskas tą atminties šeštadienį įvardijo 14 anykštėnų, gimusių XIX a. antrojoje pusėje ir tapusių Lietuvos Respublikos aušros liudininkais.

Beje, visi jie – tik vyrai, kaip ir visi kiti šios konferencijos dalyviai. Moterų ten, kur kilo rizika patirti vokiečių valdžios represijas, išvis nebuvo kviečiama.

Iš ryto pirmiausia stabtelta Užunvėžiuose, ten, iš kur į pasaulį išėjo Steponas Kairys – ryškiausią pėdsaką valstybės kūrimo darbuose palikęs anykštėnas. Tai jis pirmininkavo aštuoniems iš dešimties konferencijos posėdžių, vėliau rašė svarbiausių dokumentų projektus. Pasak kartu su anykštėnais keliavusios istorikės dr. Vilmos Bukaitės, tai buvusi ypatinga asmenybė: jis galėjo ir sužlugdyti konferenciją, bet padarė viską, kad ji būtų rezultatyvi ir iki šiol liudytų susikalbėjimo pavyzdį.

Pasukus Debeikių link ir atradus Kalvelių senkapį, pagarbos gėlės papuošė vieną iš bevardžių kapų, kurį tik kartu keliavusi vilnietė Ona Staikūnaitė-Gritėnienė galėjo įvardinti kaip čia išlikusią istorinę Steikūnų giminės kapavietę. Kalveliuose palaidoti dviejų konferencijos dalyvių protėviai: Vilniuje prieš šimtmetį susitiko du bendravardžiai iš šio kaimo kilę Kazimierai Steikūnai: dėdė, atvykęs iš Balninkų (Molėtų r.) dvaro, ir sūnėnas, atstovavęs Jiezno (Prienų r.) kraštui.

Atminties stabtelėjimas prie Steikūnų giminės kapo Kalvelių senkapyje.

Debeikių senosiose kapinėse keliautojus pasitiko būrys vietos žmonių, apsupusių vieną seną, bet neseniai atnaujintą kapą. Akmens plokštė su įrašu nuo šiol liudys, kad 1936 m. čia palaidotas Juozas Žvirblis 1917 m. irgi buvo Vilniaus konferencijos dalyvis. Kapą sutvarkęs anūkas, irgi Juozas Žvirblis, į pagarbos renginį atvyko su savo anūku Aleksu, kuris drąsiai skaitė giminaičių surinktus prisiminimus apie savo proprosenelį.

Ekspedicijos dalyviai prie istorinio įvykio dalyvio debeikiečio Juozo Žvirblio (1863–1936) kapo senosiose Debeikių kapinėse.

„Tie žmonės išnešė Lietuvą į šiandieną“, – taip Vilniaus konferencijos dalyvių indėlį įvertino kitos kartos valstybininkas – Kovo 11-osios akto signataras rašytojas Stasys Kašauskas, kalbėdamas pagarbos renginyje Svėdasų miestelio aikštėje. Čia buvo prisiminti trys svėdasiškiai, trys Juozai, prieš šimtmetį keliavę į Vilnių: Baleišis, Mikuckis ir Sabalys. Jiems skirtos gėlės gulė paminklo kovotojams už laisvę papėdėje ir Svėdasų kapinėse, prie Sabalių giminės kapo.

Svėdasuose, kur prisimenami trys konferencijos dalyviai.

Ekspedicijos dalyviams pasiekus Griežionėles, trispalviais žiedais nusidažė gimtoji Vytauto Didžiulio vaikystę menanti sodyba. Tai vienintelė Anykščių krašte išlikusi konferencijos dalyvio gimtinės vieta – dabar muziejus. V. Didžiulio atminimas pagerbtas ir prie jo kapo Padvarninkų kapeliuose.

Didžiulių šeimos sodyboje-muziejuje Griežionėlėse ekspedicijos dalyviai užtruko ilgiau, nei ketinę. Įklimpus autobusui, teko svarstyti, kas gi apylinkėse dar turi tokią techniką, kuri galėtų tokį sunkiasvorį išvilkti ant kelio, paskui prašyti viešintiškio ūkininko Gintauto Pranskevičiaus, kad gražią rudens dieną mestų darbus ir važiuotų į Griežionėles ekspedicijos sėkmės gelbėti, – ačiū jam tądien sakė visas būrys išgelbėtųjų Vilniaus anykštėnų.

Viešnagė Vytauto Didžiulio gimtosiose Griežionėlėse.

Todėl prisiminti konferencijos organizatorių ir dalyvį Kazimierą Okuličių dar labiau įmirkusiuose Latavėnuose, prie senojoje sodyboje giminės iniciatyva pastatyto kryžiaus, susirinko kiek mažesnis keliautojų būrelis. Asmeniniais prisiminimais apie Okuličių tėvoniją, šios giminės lietuviškąją dvasią, kitus šių vietų žmones čia dalijosi ir Anykščių meras Kęstutis Tubis.

Anykščiuose pirmiausiai stabtelta prie bažnyčios, kur gėlės, padėtos prie altoriaus, buvo skirtos prieš šimtmetį čia tarnavusio klebono ir konferencijos dalyvio Jono Šurnos atminimui. Renginio išvakarėse prie šio dvasininko kapo Deltuvos (Ukmergės r.) šventoriuje užsukęs Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininkas Tomas Ladiga puokštę paliko ir ten. Apie tokį dėmesį senų laikų dvasininkui išgirdęs dabartinis Anykščių klebonas Petras Baniulis nusistebėjo: tiek pagarbos kunigai dabar itin retai sulaukia.

Anykščių kapinėse, vorele sekdami paskui vilnietę mokslininkę Dalią Ireną Adomaitienę, ekspedicijos dalyviai paskutinę trispalvę puokštę atnešė ant jos senelio verslininko Juozapo Pavilonio, rašytojo Antano Vienuolio svainio, kapo. Vėliau, kalbėdama Anykščių menų inkubatoriuje surengtoje istorinėje konferencijoje, konferencijos dalyvio anūkė svarstys, iš kur gi tas jos senelio patriotizmas: gal jį išaugino tie aštuoneri metai, praleisti uždarbiaujant emigracijoje, toli nuo gimtinės, Pietų Afrikoje?..

Senelį Juozapą Pavilonį prisimena jo anūkė Dalia Irena Adomaitienė.

Pagarbos ekspedicijos ir istorinės konferencijos idėją pasiūlęs ir Vilniaus anykštėnus į kelionę paviliojęs prof. habil. dr. Antanas Tyla šįkart Anykščiuose atskleidė 1917-ųjų lietuvių konferencijos turinį ir reikšmę. Mokslininkas kartu tyliai pratarė: Anykščių krašte pirmąkart tiktai po šimto metų taip iškilmingai buvo prisiminti vyrai, atlikę tokią reikšmingą misiją mūsų valstybei.

Liko neaplankytų kaimų, kuriuose užaugo kiti Vilniaus konferencijos dalyviai: Trakiniai prie Kurklių – būsimojo vyskupo Juozapo Kuktos gimtinė, Stanislavava prie Debeikių – kunigo Mykolo Karoso gimtinė, dar Skiemonių seniūnijos Remeikių kaimas, kur augo būsimasis Tauragnų dvarininkas Antanas Gineitis. Tik ar atsirastų vietų, kur padėta gėlių puokštė šiandien liudytų pagarbą iš ten kilusiems valstybės kūrėjams?..

Anykštėnų idėja, skirta artėjančiam valstybės šimtmečiui, tądien į vieną būrį surinko ir savivaldos žmones, ir valstybės kūrėjų gimines, ir mėgstančius keliauti smalsuolius. Ne vienas ekspedicijos dalyvis tą šeštadienį prasitarė: mintis suburti žmones ne iškilmingam minėjimui, o kelionei po šimtametę Lietuvos Respubliką ir valstybingumo ženklų paieškai, tikėtina, paplis ir kituose rajonuose.

Į istorinę konferencijoje atvykę Vilniaus anykštėnų sambūrio tarybos nariai Irma Randakevičienė, Janina Baublienė bei Antanas Stackevičius džiaugėsi Anykščiuose sutikę Aantaną Žemaitį: Irma – kaip buvusį savo mokyklos direktorių, o Janina – mielą buvusį mokytoją.

 
 
    Atgal...