Eidamas 82-uosius metus, 2018 m.  vasario 23 d. Anykščiuose mirė pedagogas lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, ilgametis Anykščių Jono Biliūno vidurinės mokyklos direktorius ir pirmasis po reorganizavimo Jono Biliūno gimnazijos direktorius Vacius BRAŽĖNAS (1937–2018).

Anykščių rajono Garbės piliečiui, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiaus kavalieriui V. Bražėnui Lietuvos Respublikos 100-mečio dieną, vasario 16-ąją, sukako 81-eri.

Apie V. Bražėną:

Mokytojas užpūtė 70 žvakučių.

Garbės piliečio Vaciaus Bražėno žodis anykštėnams.

Atsisveikinimas su velioniu –  šeštadienį, vasario 24 d., nuo 16 val., Anykščių parapijos salėje. Šv. Mišios Anykščių Šv. Mato bažnyčioje bus aukojamos pirmadienį, vasario 26 d., 11 val. Karstas išnešamas 12 val. Velionis amžinojo poilsio atguls Anykščių naujosiose kapinėse šeimos  kape.

-anykstenai.lt

Mokytojos Onos JAKIMAVIČIENĖS atsisveikinimo kalba, vasario 26-ąją palydint V. Bražėną

Kelionėn, iš kurios nebegrįžtama, šiandien išlydime mylimą ir gerbiamą kolegą, ilgametį Jono Biliūno gimnazijos direktorių, Anykščių garbės pilietį Vaclovą Bražėną. Jo išėjimas nėra netikėtas, bet toks skaudžiai geliantis, kad nebežinome, kas arčiau puola, žnaibo kiekvieną kūno ląstelę, smelkia sąnarius ir puola širdis – šaltam šerkšnoto speigo vidurdienį susigūžusi gamta ar jo, Vaclovo, netektis...

Tokie sutrikę, išsigandę, galime tik žvelgti į atsivėrusią tuštumą ir gręžtis į jį, į jo asmenybės, jo gyvenimo paliktą šviesą ir šilumą. Jo ramiame ir sukauptame žvilgsnyje visada slypėjo žinojimas, kad gyvenimas yra dovana – kaip neprašant duodama, taip neklausiant ir paimama, todėl kiekvieną dieną siekė nugyventi prasmingai, būti ne dėl savęs – būti dėl kitų ir kitiems, o tai – toks aukštas principas, kad jeigu žmogaus, gebančio taip gyventi nesutiktum – nepatikėtum. Bet mes Jį sutikom, mes Jį matėm ir mes Jį liudijam. Iš Jo – mokytojo, gimnazijos vadovo, laikysenos ir elgsenos dvelkė didi vidinė inteligencija, prakilnus dvasingumas ir orumas.

Direktorius Vaclovas niekada neparodė esąs svarbesnis už kitus, niekada nieko – net didžiausio oponento, neįžeidinėjo ir nežemino. Šalia Jo kiekvienas pasijusdavo ypatingas ir nejučia stiebdavosi į viršų matuodamas savo vidinį ūgį. Kaip mokytojas – sąžiningas ir principingas, kaip auklėtojas – išleido tik tą vieną vienintelę auklėtinių laidą, tačiau kokią – turbūt pačią garsiausią per visą mokyklos – gimnazijos istoriją. Kaip vadovas – direktorius – visą save atidavė mokyklai: kūrė, lipdė, modeliavo jos dabartį ir ateitį – Jo rūpesčiu čia atsidarė gimnazijos muziejus, gimė teatras, dailės galerija, vyko parodos, knygų pristatymai, poezijos skaitymai, mezgėsi ryšiai su šalies ir užsienio ugdymo įstaigomis. Jis, velionis Direktorius, tiesiog gyveno mokykla, sirgo nepagydoma nuolatinio rūpinimosi ja liga. Dažnai į savo kabinetą grįždavo naktį – sakydavo, kad tada, visam miestui miegant, lengviau įžvelgti darbų perspektyvą. Vadovaudamas gausiam ir margam, didžiąja dalimi moteriškam kolektyvui, gebėjo suburti visus dalykiškam, preciziškam darbui, neprisileidžiant asmeniškumų, intrigavimo, tuščio plakimo liežuviais.

Plukdydamas mokyklos, gimnazijos laivą per verpetingus sovietmečio, vėliau – nepriklausomos Lietuvos vandenis, niekada neišdavė garbingo ir doro žmogaus principų – nemelavo, nepataikavo, nekeliaklupsčiavo – Jam svetimas buvo naudos – nesvarbu, sau ar mokyklai – siekimas tokiais metodais, o Jo dvasios stiprybė, proto jėga, kūrybinė energija traukė aplinkinius. Itin juntamas buvo Vaclovo – menininko talentas: žavėjomės subtiliais ekslibriais, karpiniais, žodžio darbais – straipsniais, publikacijomis, recenzijomis, apybraižomis.

Be galo mylėjo grožį, išsiskyrė nepaprasta estetine nuovoka: jo sukurti, suprojektuoti gimnazijos gėlynai traukia akį, jo sodintuose augaluose, medžiuose plevena šio žmogaus graži dvasia.

Šiandien, atlydėję Jus iki ten, kur sustoja gyvųjų laikas, iki Vėlių vartelių – tų gėlėmis viduržiemį pražydusių žalio vario vartelių, apie kuriuos dainuojama Jūsų mėgtose liaudies dainose, paskutinį kartą dėkojame Jums ir sakome:

Mums labai trūks Jūsų – Mokytojo, išmintingo Vadovo, Žmogaus, mokiusio skaityti ir suprasti didžiąją gyvenimo knygą. Žinome, kad visada į Jus lygiuosimės, kad deja, niekada neįstengsime ir nepajėgsime Jūsų pralenkti, nes buvote ir esate kaip Didžiojo Išminčiaus, Kūrėjo paleista strėlė, skatinanti ieškoti Tiesos ir Prasmės.

Sudie, – tariame šią trapią dabarties akimirką, – ir iki pasimatymo Amžinybėje.

Ilsėkitės ramybėje – Jūs nusipelnėte amžinos šviesos ir palaimos.