Laikraštis „Šiaulių kraštas“ ir jo interneto svetainė www.skrastas.lt 2019 m. sausio 25 d. paskelbė Živilės KAVALIAUSKAITĖS interviu su prof. Skirmantu VALENTU, išleidusiu studiją apie anykštėną Klemensą KAIRĮ.

Šiauliečio profesoriaus, humanitarinių mokslų daktaro Skirmanto Valento knygą „Net jeigu ir Angelas...“ sudaro Klemenso Kairio poezijos ir tremties tekstai. Knygoje pirmą kartą publikuojami trys K. Kairio eilėraščių pavidalai: faksimilės, jų iššifravimas ir transpozicija į bendrinę lietuvių kalbą. Giedriaus BARANAUSKO nuotrauka.

Šiaulietis profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Skirmantas Valentas išleido knygą apie poetą, kunigą Klemensą Kairį „Net jeigu ir Angelas... Klemensas Kairys: poezijos ir tremties tekstai“.

„Kai pasiūliau knygą Šiaulių universitetui, buvo pasakyta: nereikalingas toks tyrinėjimas, nes labai „mažai pinigo“ atneš...“ – sako S. Valentas ir akcentuoja, kad „mes turime tiek mažai, kad viskas mums turi rūpėti“.

Antra knyga

Prie K. Kairio temos S. Valentas grįžo po dviejų dešimtmečių: 1999 metais buvo išleista jo nedidelė knyga „Klemensas Kairys. Dingę poezijos garsai“.

Prieš pokalbį apie naująją knygą S. Valentas nusako K. Kairio sąsajų su Šiauliais: Vaclovas Biržiška ir Algirdas Julius Greimas Šiauliuose leistame žurnale „Varpai“ 1944 metais įdeda dviejų K. Kairio eilėraščių mokslinę publikaciją (atidžiai fiksuojami tarmės, rašybos bruožai), palydi ją dideliu įvadiniu straipsniu. Dabar rankraščiai dingę, tik iš „Varpų“ žinome tuos du kūrinius.

„Kokį ženklą ateities kartoms siuntė Biržiška ir Greimas griaudžiant rytuose frontui? Nepalūžti bet kuriomis aplinkybėmis? Išlikti lietuviu kalėjime ar/ir tremtyje? Mūsų dienomis į tai jau kitaip žiūrima. Kai pasiūliau knygą Šiaulių universitetui, buvo pasakyta: nereikalingas toks tyrinėjimas, nes labai „mažai pinigo“ atneš... Į mūsų universiteto karstą vinis sukalė šokiai Tailande, visaip teisinami plagiatai, o labiausiai – panieka tautos kultūrai. Šiandien generalgubernatorius Muravjovas būtų patenkintas: Sukilėlių kalnelyje Šiauliuose 2012 metais vagių išniekintas obeliskas niekam neberūpi...“ – sako S. Valentas.

K. Kairio biografija trumpa. Gimė (pagal naująjį kalendorių) 1836 metų vasario 15 dieną. Mokėsi Ukmergės bajorų mokykloje, studijavo Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijoje Varniuose (Telšių r.). Sankt Peterburge baigė teologijos magistro studijas.

1861 metais įšventintas kunigu, dirbo Rokiškio parapijos vikaru, Kauno gimnazijos kapelionu ir tikybos mokytoju, buvusios Kauno Bernardinų bažnyčios vedėju.

K. Kairys parašė keletą romantinio pobūdžio eilėraščių lietuvių ir lenkų kalba, komponavo melodijas savo eilėms, domėjosi lietuvių bendrinės kalbos kūrimu.

Yra išlikęs K. Kairio lietuviškų, lenkiškų ir lotyniškų eilėraščių rinkinys „Zbiorek rymów i poezyj“ („Eilių ir poezijos rinkinėlis“, 1857 m.). Išliko ir eilėraštis, skirtas Antano Baranausko varduvėms „Dienelė brėkšta“, vėliau virtęs daina. Liūdnas sutapimas: pirmasis kunigo ir poeto K. Kairio tardymas vyko per Antano vardines, 1863 m. birželio 13 dieną.

K. Kairys buvo ištremtas, mirė nuo karštinės – vidurių šiltinės – 1864 metų gegužės 16 dieną (pagal naująjį kalendorių – gegužės 28 dieną) Verchoturėje (Sverdlovsko sritis, Rusija).

S. Valentas knygoje „Net jeigu ir Angelas...“ pateikia tekstus, apimančius aštuonerių metų – Varnių, Sankt Peterburgo ir Vilniaus – laikotarpį. Knygoje pirmą kartą publikuojami trys K. Kairio eilėraščių pavidalai: faksimilės, jų iššifravimas ir transpozicija į bendrinę lietuvių kalbą.

K. Kairio bylos medžiaga apima laikotarpį nuo 1863 metų birželio pradžios iki liepos pabaigos, kada jis buvo išsiųstas iš Vilniaus į tremtį.

„Net jeigu ir Angelas...“

– Kaip gimė knyga?

– Mane labai skatino Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, galėjau dirbti Lietuvos valstybės istorijos archyve su originalais, ant kurių – Muravjovo parašai...

Originalus buvo galima kopijuoti, turėti elektronines versijas. Iškilo klausimas: kas iššifruos? Medžiagą iššifravo Marija Zavjalova iš Rusijos Mokslų akademijos Slavistikos instituto, labai gerai mokanti lietuviškai.

Knygoje pateikiu K. Kairio bylos medžiagą abiem kalbomis. Rengiant šią kultūros studiją teko labai daug konsultuotis – su VU, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, LLTI rankraštynų darbuotojais, Lietuvos istorijos instituto mokslininkais. Rūpėjo, kur K. Kairys kalintas (pastatas prie Vilnelės išlikęs), kokios buvo jo pareigos Kauno Bernardinų bažnyčioje.

Knygoje K. Kairį dalijame į dvi dalis. Viena dalis – poezijos tekstai. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tų tekstų nedaug, iš viso susidaro per 300 eilučių – kaip ir garsusis jau ir Ispaniją vertimu pasiekęs „Anykščių šilelis“. V. Biržiška du rankraščius yra karo metais kažkur pradanginęs. Reikia tikėtis, atsiras. Palikau tuščias vietas knygoje – jei ras, skaitytojas įsiklijuos.

Antra dalis – tremties tekstai. K. Kairys buvo suimtas daugiau prevencine tvarka. Jam pateikti du kaltinimai. Pirmasis – dėl to, kad būdamas tikybos mokytojas pamokos metu labai aiškiai apibrėžė monarcho valdžią, jos galias. Antrasis kaltinimas – Baublio Respublikos veikla Sankt Peterburge. Jos nariai, imituodami žlugusią Lietuvos-Lenkijos Respubliką, vadinosi karaliais, ministrais, generolais. Caro valdžios įtarumas beveik paranojiškas, nors jį nesunku paaiškinti – vyko sukilimas.

Knygos pavadinimas „Net jeigu ir Angelas...“ ateina iš K. Kairio tardymo medžiagos.

K. Kairys žinojo, kad gali būti ištremtas. Žinojo, kad ateis į pamoką direktorius, kad turi užduotį perskaityti iš katekizmo ištrauką apie paklusnumą valdžiai, paskui ją paaiškinti savais žodžiais. Jis taip ir padarė. Paskaitė, o paskui pasakė: „Taip, visur paklusti monarchui, bet jeigu caras ką nors liepia priešingo mūsų religijai, mes turime tam priešintis su didžiausiu pasipiktinimu“.

Pasakyta pamokos metu gimnazijoje, be jokių abejonių, buvo lenkiškai, mes turime tik rusiškus variantus su lenkiškais intarpais. Labai norėjau, kad tekstą išverstų, tiksliau – rekonstruotų lenkų kalba, panašaus amžiaus lenkas iš Lenkijos. Baltistas Lesławas Góralas, Varšuvos universiteto doktorantas, rekonstravo K. Kairio posakius.

Kai per tardymą K. Kairio klausė, kodėl jūs taip pasakėte, jis atsako: „Aš čia prisiminiau šv. Pauliaus žodžius, kad net jeigu ir Angelas pradėtų mokyti kitaip, negu mokė Apaštalas, tegu kris ant jo prakeikimas“.

Užpernai per Kalėdas ir atėjo man mintis, kad knyga turi vadintis: „Net jeigu ir Angelas...“

Mane taip pat gal angelas globojo. Per tą laiką turėjau dvi širdies operacijas. Dėl pirmos operacijos nenorėjau sutikti: ne, aš turiu pabaigti knygą! Man sakė: kai bus infarktas, nebereikės knygos. Gydytojos kardiologė dr. Nora Kupstytė-Krištaponė ir chirurgė Aušra Dambrauskaitė dabar – beveik bendraautorės. Kruopščiai rengiant knygą dirbo redaktorė mg. Gintarė Kulbeckienė.

– Kuo sudomino K. Kairio asmenybė, kodėl norėjote ją tyrinėti?

– A. Baranausku visada domėjausi. Buvo trys draugai: Antanas Baranauskas, Klemensas Kairys ir Pranciškus Viksva. Jie pradėjo tarpusavyje kalbėtis lietuviškai, šiek tiek, labai mažai, koresponduoti. Jie galėjo kalbėtis tik anykštėnų tarme.

Pasirodo, kai mokiausi mokykloje, kelią tiesindavau pro Pandėlio bažnyčios šventorių ir eidavau pro P. Viksvos kapą du kartus per dieną. Galbūt kažkokia lemtis.

Prieš du dešimtmečius Skirmantas Valentas išleido nedidelę knygą „Klemensas Kairys. Dingę poezijos garsai“. Naujoji knyga „Net jeigu ir Angelas... : Klemensas Kairys: poezijos ir tremties tekstai“ – beveik 200 puslapių kultūrinė studija. Giedriaus BARANAUSKO nuotrauka.

Kieta asmenybė

– Kiek anksčiau buvo tyrinėtas K. Kairio gyvenimas ir kūryba?

– Atskirų leidinių nėra. Knygoje publikuojama bibliografija apie Klemensą Kairį (sudarė Rita Jakutienė). Manau, dar po kokių 20 metų ateis koks nors jaunas vaikinas ir vėl dirbs archyvuose arba atsiras pradingę eilėraščiai, kuriuos V. Biržiška 1940 metais tikrai turėjo, o 1944 metais – jau ne.

K. Kairio byla didelė. Visiškai neliesta daktaro disertacija, Sankt Peterburge rašyta lotyniškai.

– Kokia asmenybė buvo K. Kairys? Kokį jį pažinote, skaitydamas bylą?

– Kada sėdi prie originalų, pajauti nuotaikas. Tai buvo kieta asmenybė. Jis puikiai žinojo, kad jam bus blogai po to pasakymo. Puikiai žinojo.

Įsivaizduokite, valstybė iš esmės buvo ką tik žlugusi – prieš 60 metų. Jie mąstė apie valstybę. Jų valstybė buvo labai panaši į konfederaciją, panašiai jau XX a. mąstė Juozas Pilsudskis iš Švenčionių, labiau lietuvis nei lenkas.

Tai buvo žmonės, kurie vadinami patriotais. Dabar sakoma: jis yra miesto arba gatvės (!) patriotas. „Patria“ – lotyniškai tėvynė. Kas yra patriotas? Patriotas yra pareiga ginti Tėvynę, joks pilietis negali šios pareigos išvengti.

Knygoje yra K. Kairio tremties raštas. Jo kelionė buvo labai sunki. Nebuvo geležinkelių. Jis pirmiausia buvo nusiųstas į Sankt Peterburgą. Dalis kelio arkliais, dalis upėmis.

Man labai reikėjo susisiekti su Verchoturės, į kurią buvo ištremtas K. Kairys, muziejumi. Jie neatsiliepė, ignoravo. Paprašiau Rusijos mokslų akademijos Visuotinės istorijos instituto Šiaurės Europos ir Baltijos šalių studijų skyriaus parašyti oficialų paklausimą dėl Klemenso Kairio.

Man neatsakė į daugelį laiškų, į šį atsakė kitą dieną – ant firminio blanko. Ilgas laiškas, bet jame beveik nieko nebuvo apie K. Kairį. Tačiau jame buvo nuorodų į man reikalingus tyrinėjimus. Turėdamas nuorodas, paprašiau Jekaterinburgo muziejų atsiųsti medžiagą – gavau, esu jiems labai dėkingas. Man reikėjo vienintelio atsakymo, ar yra išlikusios katalikų kapinės, nes Stalino įsakymu lyg ir turėjo būti sunaikintos. Į tą klausimą atsakymo negavau.

– Kokių jums buvo atradimų, tyrinėjant K. Kairio kūrybą, bylą?

– Labiausiai, ko gero, buvau įsigilinęs į bylą.

K. Kairio eilėraščiuose buvo įdomūs sąskambiai su A. Baranausku. Įdomu buvo pačiam pabandyti intonuoti garsiai, kaip skamba trijų ilgumų sistemos tekstas. „Dienelė brėkšta, ir aušra savo skaistų veidą rodo...“

Iš istorinės pusės buvo įdomu, kaip vystosi pokalbis tardymo metu. Grasinimų, kankinimų nėra, bet matai, kad tai yra tvirtų žmonių kalba. Ir jauti, kaip caro biurokratinis aparatas dirba, ruošia tremtį. Vienas raštas, antras, trečias...

– Jei K. Kairys būtų gyvenęs ilgiau, ar jis lietuvių literatūroje galėjo būti greta A. Baranausko?

– A. Baranauskas jį laikė aukščiau savęs. Knygos nugarėlėje yra dvi citatos. Antano Baranausko: „Kad aš dešimtą dalį išmanyčiau apie lietuvišką kalbą, kaip kunigas Kairys, būčiau spakainas“.

Kita citata V. Biržiškos: „Ir Kairys žuvo, nė trisdešimties metų nesulaukęs, ir nusinešė į kapus visas jam Anykščių dangaus, gamtos ir žmonių įkvėptas dovanas, o mums su juo žuvo poetas, kuris kitomis aplinkybėmis gal būtų lietuviškame Parnase užėmęs vieną pirmųjų vietų“.

Sukilime K. Kairys gal ir nebūtų dalyvavęs. Negalima žinoti, kaip K. Kairys žiūrėjo į sukilimą ir nesužinosime: katalikų bažnyčios konspiracija buvo nepaprastai gera. Jei nebūtų buvę represijų, turėtume poezijos atmainą – rytų aukštaičių.

K. Kairio gyvenimas trumpas. Jei pažiūrėsime XIX amžiaus literatūrą, mes turime tiek mažai, kad viskas mums turi rūpėti, tiesiog neturime iš ko rinktis.

– Kur saugomas K. Kairio palikimas?

– Truputį išsklaidyta viskas: Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Vilniaus universitete, byla – Lietuvos centriniame istorijos archyve.

Knygos nuotraukose yra K. Kairio kryžius, žvakidės iš muziejaus Anykščiuose. Mes galime tikėti, kad jie yra K. Kairio. Galvojau, kaip juos galėjo atsiųsti iš Verchoturės? Paskui prisiminiau. 1863 metų šv. Kalėdos. Bernelių mišiose dalyvavo apie 50 tremtinių iš Abiejų Tautų Respublikos. Tarp jų buvo gana turtingų žmonių, jiems atsiųsti kunigo daiktus nebuvo sudėtinga. Beje, paštas tais laikais veikė stebėtinai gerai.

Susirašinėjau su Tatjana Mosunova, tyrinėjusia lenko Leono Stanislavo Juliano Krupeckio, kurį laiką buvusio Verchoturėje, epistoliarinį palikimą. Bent jau vieną žmogų atradau, kuris 1863 metais per šv. Kalėdas meldėsi bažnyčioje su K. Kairiu. Ar tas šv. mišias aukojo K. Kairys, ar ne, negaliu pasakyti: dvasininkų ten ne vieno būta.

– Ką dabar ruošiatės tyrinėti?

– Rašau monografiją „Vlado Braziūno baltistika“. Šia tema turiu nemažai publikacijų ir visą surinktą medžiagą, tačiau laikas skubina iki 2022 metų užbaigti: kaip gi mes abu su Vladu savuosius 70-mečius atšvęstume be tokio tyrinėjimo?