Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2019-09-28   Profesorius Petras Raudonikis: Lietuvą garsinęs, dabar beveik užmirštas
 
 

Interneto portalas www.bernardinai.lt 2019 m. rugsėjo 25 d. paskelbė Vituolio Joneliūno pasakojimą apie farmacininką prof. Petrą Raudonikį, kilusį iš Anykščių krašto. Šis straipsnis buvo publikuotas ir laikraštyje „XXI amžius“.

Prof. Petras Raudonikis. Nuotrauka iš J. Gadliauskaitės asmeninio archyvo.Prieš 150 metų, 1869 m. rugpjūčio 27 d. (pagal naująjį kalendorių – rugsėjo 7 d.), gimė farmacijos Lietuvoje pradininkas, knygnešys, profesorius Petras Raudonikis – mokslininkas, sovietmečiu nepopuliarus dėl savo religinių įsitikinimų, retai teprisimenamas ir dabar. Iki šiol spaudoje skelbtos P. Raudonikio biografijos neretai prieštaraudavo viena kitai, nes vienose buvo bandoma pabrėžti profesorių buvus nuoseklų socialdemokratą, V. Mickevičiaus-Kapsuko bendražygį, kitose – uolų, Lietuvos farmacijos mokslui daug nusipelniusį mokslininką. Kaip buvo iš tikrųjų? Apmaudu, bet profesoriaus laidotuvėse niekas iš tuometinio Kauno Vytauto Didžiojo universiteto vadovų nedalyvavo. P. Raudonikio palaikus amžinam poilsiui į Panemunės kapines atvežė eilinis vičiūniškis, dar turėjęs arklį ir vežimą šienui vežti.

Išgerti arbatos pakvietė profesoriaus įdukra

Prieš dešimtmetį pasidalinti prisiminimais apie savo įtėvį pakvietė garbaus amžiaus ponia Jonė, dabar jau iškeliavusi į amžinybę. Daugiau kaip penkis dešimtmečius gydytoja dirbusi Jonė Gadliauskaitė sakė besididžiuojanti išsaugojusi įtėvio ranka vos du mėnesiai prieš mirtį rašytą autobiografiją ir sutiko ištesėti man duotą pažadą – atsakyti į mane dominančius klausimus.

Autobiografija rašyta rusų kalba, nes parašytą lietuviškai vertėjai vis tiek turėdavo išversti į rusų kalbą: mokančių rusiškai dėstytojų tuometiniame universitete buvo palyginti nedaug. Prof. P. Raudonikiui, nors ir sulaukusiam 80 metų, tai buvo nesunku, nes jis mokslus krimto Maskvoje, ten pergyveno ir Spalio revoliuciją. „Tokias autobiografijas tais laikais reikėdavo rašyti kas pusę metų. Neaišku, kokiais tikslais, bet to iki Stalino mirties buvo reikalaujama ne tik iš universiteto profesorių, dėstytojų, bet ir iš eilinių gydytojų. O įtėvio ranka rašyta autobiografija štai tokia“, – sakė ją rodydama gydytoja.

Gimiau 1869 m. Kavarsko miestelyje, Kauno gubernijoje, valstiečių žemdirbių šeimoje. Motina mirė, kai man buvo dveji, tėvas – kai man buvo septyneri metai. Augau dviejų suaugusių brolių ir paauglės sesers šeimoje. Nuo penkerių metų man teko, kiek leido jėgos, padėti ūkyje. Būdamas devynerių metų baigiau liaudies mokyklą. Teisėtas mokyklos mokytojas įkalbėjo mano brolius ir seserį suteikti man galimybę mokytis toliau. Iš neįsivaizduojamai skurdžių lėšų buvau pasiųstas į Kuršą, į privačią mokyklą. Ten mane parengė stojimui į Liepojos gimnaziją, čia viskas buvo dėstoma vokiečių kalba. Baigti gimnaziją neužteko lėšų. Kad išgyvenčiau, viskuo teko rūpintis pačiam.

Po ilgų vargų ir blaškymosi pradėjau mokytis privačioje vaistinėje Kaune. Įgijęs mokomąjį stažą, studijavau farmacijos teoriją, Maskvos universiteto Medicinos fakultete laikiau egzaminus vaistininko padėjėjo vardui gauti. Gavus šį vardą man buvo suteikta galimybė pasinaudoti išskirtine teise ieškant tarnybos. Man nusišypsojo laimė gauti tarnybą Fereino vaistinėje Maskvoje. Tai buvo stambiausia Rusijoje farmacijos firma. Aš joje dirbau laboratorijoje ir didmeniniame sandėlyje. Trečiaisiais mano tarnybos pas Fereiną metais aš buvau suimtas bute. Keletą parų praleidau policijos nuovadoje ir buvau išsiųstas į Maskvos kalėjimą ir įkalintas vienutėje. Po to buvau perduotas žandarmerijos žinion kaip politinis nusikaltėlis.

Po kelių mėnesių suėmimo mane, kaip areštuotąjį, per Smolensko gubernijos kalėjimą išsiuntė į Kauno kalėjimą. Čia mane keletą savaičių laikė vienutėje. Vėliau, po civilinio pulkininko apklausos, buvau išleistas į laisvę. Jis man nurodė, kad buvau areštuotas už tai, kad pas save saugojau keletą numerių Tilžėje, Prūsijoje, išleisto laikraščio lietuvių kalba. Reikalas tas, kad caro režimo laikais lietuviška spauda buvo uždrausta.

Atgavęs laisvę aš išvažiavau į Maskvą ieškoti tarnybos, pradėjau tarnauti pirmoje pasitaikiusioje vaistinėje. Praėjus trims mėnesiams, vėl buvau areštuotas. Man paaiškino, kad Vyriausybės nurodymu aš turiu mėnesį atsėdėti kalėjime, o paskui turiu būti ištremtas iš Maskvos be teisės gyventi tėvynėje dvejus metus, aš turiu būti policijos priežiūros įskaitoje. Atsėdėjęs kalėjime aš išvykau į Nižnij Novgorodą (dabar Žemasis Naugardas – aut. past.) Čia gavau tarnybos vietą vaistinėje. Po dvejų metų aš išvažiavau į Kaukazą, į Tiflisą. Čia pratarnavęs miesto vaistinėje vienerius metus, aš gavau leidimą vykti į Maskvą.

Čia įstojau į provizorių kursus, laikiau egzaminą provizoriaus vardui gauti. Po to moksliškai ruošiausi, žodžiu laikiau specialų egzaminą farmacijos magistro laipsniui gauti. Po to išvažiavau į Vokietiją, Vysbadeną, Frezonijaus laboratoriją, ir čia išėjau specialų analitikos kursą. Grįžęs į Maskvą Farmakologijos universitete (universiteto klinikose) aš gavau asistento tarnybą. Tai buvo 1906 metais. Čia pradėjau moksliškai dirbti, parašiau disertaciją ir ją apsigyniau Medicinos fakultete, man buvo suteiktas mokslinis farmacijos magistro laipsnis. Po to ruošiausi toliau dirbti mokslinį darbą. Tačiau svarbūs pasauliniai įvykiai, kaip Europos karas ir po jo kilusi Didžioji Spalio revoliucija, man suteikė galimybes pakreipti likimą kitu keliu. M

askvoje sudaryta sovietinė vyriausybė jau norėjo mane paskirti Maskvos valstybinio universiteto dėstytoju, bet tuo metu Lietuvoje žinomas revoliucionierius Kapsukas-Mickevičius, tarpininkaujant sovietinei vyriausybei, ėmėsi kurti Lietuvos socialistinę respubliką. Darbas prasidėjo Vilniuje, Lietuvos Respublikos sostinėje. Lietuviškoji inteligentija buvo kviečiama dalyvauti šiame darbe. Aš laikiau esant reikalinga grįžti į tėvynę ir 1919 metais aš jau buvau Vilniuje ir pradėjau dirbti socialistiniame Liaudies švietimo komisariate. Darbas netikėtai nutrūko pavasarį: lenkų karinis būrys iš Poznanės, vadovaujamas Śmigły-Rydz, po trijų dienų kovos miesto gatvėse užėmė Vilnių. Lietuvių revoliucionierius ir veikėjas Kapsukas pasitraukė į Lietuvos gilumą. Po mėnesio aš, prasibrovęs per lenkų frontą, pėsčias patraukiau į Kauną. Čia buvusi vokiečių okupacija artėjo į pabaigą. Tarp lietuvių virė tėvynės atkuriamasis darbas. Man buvo pavesta organizuoti Valstybinę analitinę laboratoriją ir jai vadovauti.

1922 metais tuometinė Lietuvos vyriausybė, dalyvaujant inteligentijai, paskelbė, kad Kaune steigiamas lietuviškas universitetas su šešiais fakultetais. Medicinos fakultete buvo numatyta turėti Farmacijos skyrių. Man buvo pavesta organizuoti Farmacijos ir farmakognozijos katedrą. Aš buvau paskirtas šių disciplinų profesoriumi. Man buvo iškeltas uždavinys vadovauti fakulteto Farmacijos skyriui. Aš padariau taip: 1) iki tol dvejus metus skaitytas farmacijos kursas buvo išplėstas ir pradėtas skaityti ketverius metus. Greta pagrindinių farmacijos disciplinų buvo pradėti dėstyti kaip atskiri dalykai anatomija, fiziologija, bakteriologija, teismo medicina, farmacijos praktikos darbai ir kt. Ypač didelį dėmesį teko skirti farmacijos kadrų reikmei, kai buvo pradėti vykdyti specialiai Medicinos fakultetui skirtų statinių projektai.

Mano rūpesčiu buvo įsteigtas Farmacijos institutas su laboratorijomis ir kabinetais, aprūpintais reikalingais instrumentais, reagentais, medikamentais (jų pavyzdžių kolekcijos), biblioteka. Institute buvo įsteigta vaistinė patenkinti medikamentų reikmėms kliniką ir universiteto personalą. Be šio kūrybinio darbo, reikalaujant Medicinos fakultetui, man teko laikinai dėstyti farmakologiją, kol katedroje atsirado tinkamas kandidatas. Be šių rūpesčių, man teko nemažai padirbėti, kai fakultetas mane išrinko sekretoriumi. Juo dirbau keletą metų. Vėliau buvau išrinktas universiteto senato sekretoriumi ir šiose pareigose dirbau ketverius metus.

Sulaukęs 65 metų amžiaus pagal universiteto statutą aš turėjau išeiti į dimisiją. Bet statutas fakultetui leido mane perrinkti ir taip penkerius metus kasmet buvau perrenkamas. Aš išėjau į dimisiją gavęs tarnybos lapą ir pensiją.

1940 metais sovietinės vyriausybės vardu GAPU (Vyriausioji vaistinių valdyba – aut. past.) man pavedė organizuoti analitinę laboratoriją farmacijos reikmėms, ir aš buvau paskirtas šios laboratorijos vedėju. 1941 metais užklupus vokiečių fašistų invazijai mano darbas nuėjo niekais. Aš buvau priverstas vėl tarnauti vaistinėje. 1945 metais sovietinės vyriausybės aš vėl buvau priimtas į Vytauto Didžiojo universitetą kaip vaistų formų bei galeno preparatų technologijos ir farmacijos organizavimo disciplinų profesorius. Šį man pavestą darbą, kiek leidžia jėgos, dirbu iki šiol.

Prof. P. Raudonikis

1950 m. rugsėjis

Raudonikio vaistinei reklamos nereikėjo

1922 metais profesorius Kaune, P. Lukšio (dabar Šv. Gertrūdos) ir Seimo (dabar Gimnazijos) gatvių sankirtoje, įkūrė savo vaistinę. Netoliese buvo sinagoga ir lenkų klubas. Patalpas vaistinei profesorius nuomojo iš vidaus ligų gydytojo Portnovo, kuris gyveno pastato antrajame aukšte. Kaip ir kiekviena vaistinė ši irgi turėjo savo signatūrą, atskleidžiančią vienus ar kitus prioritetus. P. Raudonikio vaistinės prioritetai buvo tokie: ant stalo padėta knyga – žinių šaltinis, taurę apsivijusi gyvatė, vaistinės indai, virš šių detalių – valstybės herbas Vytis. Visas piešinys buvo apjuostas lauro lapų šakelėmis. Jame buvo įkomponuotas ir užrašas lotynų kalba Cum deum (Su Dievo pagalba), savotiškai atskleidęs profesoriaus religingumą.

Prof. P. Raudonikio vasarvietė Vičiūnuose. Nuotrauka iš J. Gadliauskaitės asmeninio archyvo.

Paklausta, ką prisimenanti apie įtėvio vaistinę, J. Gadliauskaitė plačiai nusišypsojo ir sakė, jog miltelius „Gaidukas“ nuo galvos skausmo. „Už tūkstantį sulankstytų popieriaus lankstinukų milteliams supilti man ir broliui įtėvis duodavo po pusantro lito. Mums tai būdavo didelis pinigas. Jo užtekdavo ir bilietui į kiną, ir bilietui į čiuožyklą. Tuo metu įtėvis jau gyveno Kauno priemiestyje Vičiūnuose ant Nemuno kranto pasistatytame name, šalia kurio esančiame sklype augino ir pats prižiūrėjo didžiulę valerijonų plantaciją. Kaip ją ir kitus augintus vaistinguosius augalus prižiūrėti, įtėviui patardavo vienas iš Kauno botanikos sodo įkūrėjų, prof. Kazimieras Grybauskas.

Kadangi į Vičiūnus per Nemuną iš Petrašiūnų reikėdavo keltis valtele, namo įtėvis grįždavo ne kasdien. Tomis dienomis, kai skaitydavo paskaitas, jis paprastai nakvodavo Kęstučio gatvėje nuomojamame bute, o iš pat ryto pats dirbdavo vaistinėje. Kaip aukštaitis, labai mėgdavo pakalbėti su į vaistinę užsukančiais žmonėmis. Kai kuriems vaistų duodavo ir už vieną centą. Dykai duoti negalėdavo, esą, jie niekaip sergančiajam nebūtų padėję. Kai pervargdavo, sakydavo, jog laikas važiuoti pailsėti į Kavarską, tačiau laiko tam taip ir neatrasdavo. Vičiūnuose niekada nebūdavo nuobodu, nes įtėvis čia apgyvendindavo studentus, kurie neturėdavo, iš ko samdytis kambarį mieste. Manau, tai daryti jis tiesiog jautė pareigą, nes pats dažnai pasakodavo, kiek daug nuoširdžių nepažįstamų žmonių jam padėjo neturint kur prisiglausti Maskvoje“, – vaikystės nuotrupas prisiminė pašnekovė.

Karo metais gelbėjo termopsis ir pertusinas

1940-aisiais sovietai P. Raudonikio vaistinę nacionalizavo. Uždarius ją, į po namu Vičiūnuose esantį rūsį profesorius parsigabeno keletą balionų spirito, azoto ir sieros rūgšties, kitų cheminių medžiagų. Stikliniuose induose buvo ir daug vaistinėje pagamintos mikstūros nuo kosulio termopsio ir dar ir dabar visiems puikiai žinomo pertusino. 1940-aisiais P. Raudonikio namuose sovietai įkūrė sanitarijos dalinį ir užėmė beveik visas patalpas name apgyvendindami sovietų karininkus. Profesorius juos labai gražiai priimdavo, tačiau nepaliaudavo stebėtis, kai svečiai išvažiuodami nepasikuklindavo išsivežti ne tik patalynę, antklodes, bet netikėtai priglausdavo ir kitų daiktų.

Profesorių ypač šokiruodavo aukštų sovietų karininkų naktiniai nuotykiai, nes tekdavo raudonuoti prieš kaimynus. Paprastai pritrūkę gėrimų karininkai prikeldavo visus kaimynus ir imdavo „daryti“ kratas. „Didžiausias dėmesys dažniausiai būdavo skiriamas Raudonikio namo rūsiui. Balionai su rūgštimis paprastai nebūdavo liečiami, tačiau spirito, pertusino ir termopsio atsargos ėmė pastebimai sekti. Rusų karininkiją stebino daug kas. Ypač visi nustėro, kai praūžus karui profesorius pasiėmė kastuvą ir pradėjo atsikasti paslėptas dėžes su knygomis vokiečių kalba. Tai jiems buvo paprasčiausiai nesuprantama“, – pasakojo J. Gadliauskaitė.

Universiteto vadovybė išsigando kunigo

„Kai apie įtėvio mirtį mama pranešė universiteto vadovybei, jos buvo pasiteirauta, ar laidotuvės vyks su religinėmis apeigomis, ar be jų. Kadangi įtėvis buvo giliai tikintis, pagal katalikiškus papročius atlikęs paskutinę išpažintį, gavęs paskutinį patepimą ir išreiškęs valią būti palaidotas palydint kunigui, nepaisyti jo valios negalėjome. Tada buvo rėksmingojo ateizmo propagandos laikotarpis, todėl universitetas prisidėti laidojant savo profesorių atsisakė ir, nors P. Raudonikis ir ne vienus metus buvo senato sekretoriumi, niekas iš profesūros į laidotuves neatvyko ir jų rengti nepadėjo. Nepasirodė ir užuojauta miesto laikraštyje. Vienas ūkininkas iš Vičiūnų, kuris tuo metu dar turėjo arklį ir vežimą šienui vežti, iš pagarbos profesoriui sutiko karstą su jo kūnu nuvežti į paskutinio poilsio vietą Panemunės kapinėse. Be artimųjų, laidotuvėse dalyvavo tik du P. Raudonikio asistentai – Alfonsas Kaikaris ir Regina Kupčinskaitė-Miliūnienė“, – pasakojo ponia Jonė ir atskleidė dar vieną detalę.

„Praėjus kelioms dienoms po laidotuvių, į kurias iš universiteto, be dviejų minėtų įtėvio mokinių, daugiau niekas nerado laiko atvykti, nes turėjo svarbesnių reikalų, Vičiūnuose susilaukėme nelauktų svečių. Pas mus atvyko katedros, kurią įkūrė ir kuriai beveik iki mirties vadovavo P. Raudonikis, darbuotojas Jurgis Arnastauskas su kitu partiniu darbuotoju daryti kratos ir paimti universiteto reikmėms turtingą P. Raudonikio sukauptą farmacijos biblioteką ir kai kuriuos asmeninius jo daiktus. Kadangi įtėvis testamentą buvo parašęs mano vardu, o aš jau buvau diplomuota gydytoja, į laidotuves dėl kunigo bijojusių atvykti P. Raudonikio „kolegų“ partinių darbuotojų valiai nepaklusau ir nieko – nei bibliotekos knygų, nei jiems patikusių daiktų neatidaviau. Sugėdinti profesoriaus kaimynų, didieji „farmacininkai“ išėjo taip nieko ir nepešę...

Tad toks buvo tas mano įtėvis profesorius Petras Raudonikis, kuris paskutinį kartą buvo prisimintas 1969-aisiais, minint jo šimtąsias gimimo metines. Gal todėl jis toks nemielas ir kitiems, kad apie jį nenorima prisiminti. Džiaugiuosi, kad bent vienas iš jo mokinių, rašytojas Antanas Vienuolis, vaistinėje Maskvoje dirbęs mokiniu, rado tam laiko ir dar sovietmečiu skyrė vietos savo prisiminimuose“, – sakė pašnekovė.

Prof. P. Raudonikis mirė 1950 m. lapkričio 18 d.

 
 
    Atgal...