2019 m. gruodžio 15 d. Anykščiuose užaugęs intelektualas Giedrius Alkauskas savo „Facebook“ paskyroje paskelbė tekstą, kuriam derėtų pasklisti ir išlikti – mat profesionalių šiuolaikinės anykštėniškosios kūrybos recenzijų (skirtingai nuo naujų knygų anotacijų) itin reta.

Vakar, 7 valandas beklaidžiodamas Belmonte, Pučkoriuose, Alšėniškių žemėmis, N. Vilnioje (kokie ten apžėlę kolektyviniai sodai į rytų pusę – lyg Jukatano apleisti majų miestai), kažkaip sukau atgal link Vilniaus, netikėtai atsimušiau į Rokantiškių kapines, ir pirmasis kapas šalia kelio (net – šalia kapinių), ant kurio vos neužlipau, buvo... Rimo Buroko (1953–1980)! Nutrenkė – prie ko vis tik valkatavimas po miesto pakraščius priveda...

***

O rašau apie kitą valkatą: Dainių Žičkų. Vaikystėje buvo mudviejų su broliu, tiksliukų, nedraugas: chaotiškas valkata, metalistas, keikūnas, vis „šernais“ apšaukdavo, kai pro jo kiemą į muzikos mokyklą sukdavome.

***

O po 25 metų vėl susitikome. Ir kuo gi jis patapo? Esu matęs įvairių transformacijų. Bet tokios alchemijos, kai iš pelenų išauga ne sfinksas, o literatūros šamanas ir iki paskutinio nervo įjautrintas karys, niekada nemačiau. Čia būtent tas kovotojas, kurio neišvers iš kojų kavalerijos avangardo smogiamasis pleištas, bet kuris griūna nuo klostės dvelktelėjimo ar menkiausio liūdinčios sielos virptelėjimo.

***

Ne itin mėgstu girti prozą. Prieš 20 metų, kai neturėjau jėgų matematikai, knygas skaičiau vieną po kitos. Ir būtent su ta nuostaba, jog R. Raskolnikovo kliedesiai, kunigaikščio L. Myškino baisus nerimas, I. Karamazovo fatalizmas („iki 30 metų nugyventi, o tada jau – taurę į grindis!“) yra tokie savi, taip pažįstamas tas visas irzlus, fantasmagoriškas, liguistas – ir kartu šviesus! – Dostojevskio pasaulis. „Idiotas“ – skaičiau ir angliškai (puikūs Constance Garnett vertimai; „Crime and punishment“ taip pat, gerai atmosfera pagauta), ir lietuviškai. Bet, daugiausiai, aišku, rusiškai.

Visi galingiausi humoristai buvo melancholikai: Kafka, Dostojevskis, Charmsas, Čechovas, Bulgakovas, Geda („Babilono atstatymas“, „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“, rubajatai S. Santvaro atminimui – pilvą skauda nuo juoko), Erlickas (ankstyvasis, net iki „History of Lithuania“ – taip!!), net Gončarovas ar Saltykovas-Ščedrinas pralinksmindavo, Zoščenka (L. Tolstojus – niekada, alergiją jaučiu). O jau Gogolis – ką ir bekalbėti. „Mirusios sielos“ skaitytos 8 kartus, ir nežinau kitos tokios knygos, kito tokio ne šio pasaulio ir gaivalo autoriaus. Tad geras humoras – visada melancholiškas, nuraunantis, užauginamas iki kulminacijos per kontekstualumą, lyg poetinis dvelksmas. Lyg atrama, kiek išklibėjusios bebūtų skaitytojo emocijų sijos.

***

Ką noriu pasakyti? Dainius, mano manymu, parašė genialią knygą „Šmaravėjaus nuotykiai“.

Daug kam ją išdalinau. Aišku, žmonės užsiėmę, suprantama, gal dar nepavartė. Bet sureagavo kol kas tik Marijus Gailius, ir labai entuziastingai! Suprantu, kad skaitytojų lūkesčiai, kokia turi būti literatūra, asmeniniai rezonavimo dažniai yra labai skirtingi. Kad Dainių suprastum, reikia: 1) labai gero humoro jausmo, tokio kafkiško ar charmsiško, 2) geros kalbinės pajautos, 3) plačios erudicijos. Dainius – didelis literatas! O šiuo metu izoliuoja vamzdynus kažkur Švedijoje. Yra nuostabių poetų, kurie gyvena Kelmėje (Ona), Kaune (Egidija, Gvidas), Telšiuose (Vytautas), Zarasuose (gal kartais – Jurgita), Elektrėnuose (Aivaras).

O štai tai literatūros kritikei, kuri irgi rinko metų knygas, ir su kuria teko kartu važiuoti į Bijotus, irgi pasiūliau Dainių paskaityti. Sakau:

– Nieko juokingesnio ir gilesnio nuo Dostojevskio „Demonų“ laikų neskaičiau.

– Neskaičiau „Demonų“. Dostojevskio skaičiau tik „Baltąsias naktis“.

– ??! „Stepančikovą“, „Paauglį“, „Užrašus iš pogrindžio“, „Užrašus ir mirusiųjų namų“, „Pažemintus ir nuskriaustuosius“? O tai minizingerių ir trubadūrų poeziją, „Sakmę apie Igorio žygį“, „Poetinę Edą“, „Nibelungų giesmę“, „Punktus sakymų“, kroatų Renesanso autorius (Marin Držič)?

Ne, nieko.

Aš patikėjau jos nuoširdumu – tikrai, ir jaučiu tam tikrą simpatiją tam, jog žmogus turi ne blogesnį, tik kitą požiūrį į literatūrą. Kaip į amatą, lyg kokio medkirčio. Nukirtai, kuo profesionaliau, medį taigoje, variklį užgesinai, o visas kitas gyvenimas po darbo – jau nebe medkirtystė. Va, tokie kritikai ir renka metų knygas. Nesakau taip apie visus – tik apie kelis, visų jų nepažįstu, ir gerbiu kiekvieno pažiūrį, jei tik be cinizmo ir puikybės. Nes vartinėdamas galybę lietuvių literatūros istorijos, kritikos knygų (namie jų – gal 50 kg), dar gana kukliai savo žinias bei suvokimą vertinu. O jau poezijos namie – 100 kg, lietuvių prozos – 120 kg. Ir kiek neskaitytos! Bet stengiuosi tobulėti ir jautrinti klausą, visur ir visada.

***

Taip: yra tie, kurie diskutuoja ant scenos, yra dar tas literatas, kuris Baltušio dienoraščius pavadina „per sunkiomis, beprasmiškomis knygomis“, nes „musėms užmušti tokio svorio nereikia“, ir žodį „Jotvingis“ per PDR suplaka su žodžiu „šutvė“ – šioje vietoje man nuneša galvą ir pasijuntu iki pat pašaknų išniekintas. Nors pravažiuojant rodyklę į Leipalingį, negali atsakyti, kodėl vadinasi Lei-palingis, o ne Lie-palingis. Bet tiek to, tebūnie...

***

Na, bet kokiu atveju, tokia kova tuščia, tai – ne mano laukas. Mano kovos laukai – kultūros ir natūros paribiai, peilis kišenėje apsiginti nuo briedžių, šaltiniuotų vietų ieškojimas, begaliniai keleliai, Lietuvėlė kaip neišsemiama saulės ir mėnulio plynė, Kražiai ir Dieveniškės, o ne tos literatūrinės diskusijos dirbtinėje šviesoje. Tik norėjau, kad pastebėtumėte Dainiaus knygą. Neatsiimu savo žodžių: tai – geniali knyga! Seniai tokios laukiau, ir jei bent trys keturi bičiuliai paskaitys ir pamatys visą tą Dainiaus pasaulio ir talento gaivaliją – tokios neįtikėtinos gelmės ir išnešimo – būsiu labai laimingas!

Dalinuosi pora trumpų recenzijų: Marijaus Gailiaus ir savo:

Marijus Gailius:

Skaitydamas nieko nesupranti, bet viskas aišku! Ir juokinga taip, lyg vienu ypu suvartotum visus šešiolika šurajevų. Efektas, kai romano leksikai semantiką gali pritaikyti vien pagal savo nuojautas ir supratimą, virpa ir ataidi ne tik pakaušy, bet ir nugarsmegeninėje kūno dalyje.

Žefūlinė įspirtis VLKK ir Kalbos inspekcijos lenzepoms žemiau pakinklių ir paslėpsnių! Tikra atgaiva ir atmazga filofilams. Ir šiaip geras turinys iš visokių išraidingų, erotinių, fantastinių išdaigų bei iššaknių. Ištrumpa:

„Durlaužys ketino visas gyvenimo mokyklos turbinas nukreipti į farvaterį, ir vienu ypniu parsiversti moterį ant keturių pedipalpų. Jo vienmarškinė kunkva šipėjo mėnesienoje, lygi ir įsitempusi kaip snieginio žiraflio mauritonas. Mugas buvo kimšvai nuaugęs, mielų, giedrų akių ir pamaldaus gūžio, lyg plaukęs iš krikštytuvo. Gana apskritos galvos, su patamsėjusia diužia ant slyskakčio. Visos lampajaus šlitvos sapnuodavo aptemptą Čerperio braknį, ir svaigų kušetą tarp šakarpynų. Seksualus buvo vyras, nors žaibą čiulpk.“ (p. 203).

Giedrius Alkauskas:

Nevykusios mano variacijos Dainiaus kalbalaukio temomis:

***
Manau, veiksmuolis įsižičkins, ir „Paranorma“ greit ant trumpabangių morzuočių paleis „Šmaravėjų“. Jau užtenka tautai per šliogerio akies debraželoną stebėti, kaip Donskovo aktai baritonus numeta.

***
Dalis pavardžių ir vardų, padarytų knygoje tikriniais žodžiais, bus įkontekstinti tik anykštėnų: ananka, štelmokas, drėgva, kalita, talačka. Bet išsitraukus iš kišenės sniečkų ir užsirūkius nemarinuotos vantos, tai taps tokiu nieku, lyg Tadžylo šumba, dar vadinama škėmos terlujum.

***
O jei rimtai, Dainius, perduodamas man „Šmaravėjaus“ kopiją, šiek tiek liūdėjo, jog nuo knygos pasirodymo, jis vis tik surado kai ką. Būtent, jog pats įžangoje minimas James Joyce jau parašęs panašiu nesąmonių srautu paremtą kūrinį „Finnegans Wake“. Ir vis tik, improvizacija remiantis kanonais buvo ir yra didelės literatūros skiriamasis bruožas, ir tuo Dainių galima nuraminti.

Aišku, visi recenzentai minės neeilinį kalbinį autoriaus pajautimą, kaip nekeista, nuoseklumą (visoje knygoje, tas pats naujadaras reiškia tą patį), erudiciją, galingą metaforų įvaldymą, neeilinį humoro jausmą – nuo Dostojevskio „Demonų“ laikų nesu skaitęs ko nors juokingesnio. Bet kultūrinės aliuzijos, stilistinės parodijos – galingos – šioje knygoje ne mažiau. Štai, sveikinimų koncerto skaitinys iš „Šmaravėjaus“ (241 p.):

„Padangėse dausų, tu išganyti moki, auksinę giją želdinio rudens. Auguti, dieveri, linkime jums, jūsų šeimai, ir visam Gelvonų seredžiui būti sąžiningais, dorais. Su darbais gal Dievas duos kaip nebūt. Auki, laikyk šturvalą gyvenimo kely, lai vėtrungės neužneša ant seklumų tavy.“

Didelė, galinga knyga. Dar įspūdingesnė autoriaus gyvenimiška transformacija! Džiaugiuosi, be galo džiaugiuosi tokiu talento sprogimu.