Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2020-11-19   Birutė Venteraitiienė: „Dievas šitą darbą pradėjo, Jis ir pabaigs“
 
 

Lietuvos evangelinių bažnyčių bendrijos tinklalapis www.evangelija.lt 2020 m. lapkričio 16 d. paskelbė interviu su anykštėne kultūros organizatore ir evangelinės bažnyčios vyresniąja Birute Venteraitiene.

Birutė Venteraitienė su globotine Rimante.

Kiekvienas Lietuvos miestelis unikalus savo gamta, istorija, tradicijomis, kurias kūrė ir puoselėjo ten gyvenę žmonės. Atvykę į Anykščius, išvysime nuostabų poeto Antano Baranausko apdainuotą kraštą. Plačiau apie šį kraštą, jo vertybes bei pažintines vietas mums galėtų papasakoti gidė Birutė Venteraitienė. Vis dėlto Birutė nėra vien tik gidė. Ji – bibliotekininkė, kultūrininkė, visuomenininkė, kraštotyrininkė ir evangelinės bažnyčios vyresnioji. Tad pasikalbėkime su Birute apie šį miestą bei jos gyvenimą ir Dievo žodžio tarnystę anykštėnams.

– Birute, kaip atsikraustei gyventi į Anykščius ir kas tau yra Anykščiai?

– Iš šio krašto yra kilusi mano mama, Anykščiuose ji baigė gimnaziją. Tėvelis gimė gretimame Rokiškio rajone. Aš gimiau Salose (Rokiškio r.). Mano tėvai dirbo Salų žemės ūkio technikume: mama dėstė lietuvių kalbą, tėtis – fiziką, mechaniką, augalininkystę ir kt. Uždarius technikumą, 1978 m. mūsų šeima persikėlė į senelio pastatytą namą Anykščiuose.

Anykščiai – nepaprastai graži vietovė. Anykščių kraštas mielas visomis prasmėmis – čia gausu gamtos paminklų, daug muziejų, lankytinų objektų, rajono žmonės ištroškę žinių, smalsūs. Manęs, kaip gidės, turistai dažnai klausia, kodėl žmonės važiuoja į Anykščius. Manau, ekskursantų trauka – didelis rašytojo Antano Vienuolio nuopelnas. Kaip kunigaikštis Gediminas XIII amžiuje kvietė amatininkus iš visų šalių į Vilnių, taip A. Vienuolis, 1927 m. atidaręs savo giminaičio Antano Baranausko klėtelę, ragino Lietuvos žmones atvykti jos pasižiūrėti, pamatyti Puntuko akmenį, pasivaikščioti po Anykščių šilelį, aplankyti Karalienės liūną, paatostogauti Anykščių krašte.

Anykštėnai – puikūs renginių, švenčių organizatoriai. Mūsų krašte išties visko labai daug ir su džiaugsmu miesto svečiams parodome tai, ką turime vertingo ir įdomaus. Anykštėnai kelia sau aukštus reikalavimus, mėgsta naujoves, ieško, kaip nustebinti kraštiečius ir miesto svečius. Nors Anykščiuose gyvena tik 9 tūkst. gyventojų, mūsų miesto renginiai, šventės, festivaliai Utenos regione išsiskiria savo originalumu.

– Turbūt ir tu pati dalyvauji miesto veikloje kaip bibliotekininkė, visuomenininkė?

– Dirbu Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriuje, kuriame kaupiami leidiniai ir informacinė medžiaga apie Anykščių miestą ir rajoną, mūsų krašto žmones, gamtos ir kultūros paminklus. Rengiu bibliografinius įrašus iš Anykščių krašto spaudos ir juos siunčiu į Nacionalinės bibliografijos duomenų banką. Prisidedu prie Viešosios bibliotekos renginių organizavimo, vedu ekskursijas bibliotekoje.

Svečiai, atvykę į biblioteką, susipažįsta ne tik su naujai pastatytu, šiuolaikišku bibliotekos pastatu, joje rengiamomis parodomis, bet taip pat Viešosios bibliotekos rūsyje gali pamatyti archeologų atkastą XVI amžiaus krosnį, aplankyti fotomenininko Izidoriaus Girčio atminimo kambarį, susipažinti su Kalbų alėjoje įmūrytomis plytelėmis su pasisveikinimo žodžiais dvylika skirtingų kalbų. Nauja plytelė Kalbų alėjoje atidengiama, kai su vizitu į Savivaldybę atvyksta užsienio šalių delegacijos.

Du kartus per metus Viešojoje bibliotekoje vyksta Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos sambūriai-seminarai, kuriuose aktyviai dalyvauju. Apie Viešosios bibliotekos renginius rašau straipsnius į laikraščius „Anykšta“ ir „Šilelis“, kartais mano pateiktą informaciją apie kultūrinius renginius spausdina regioninis laikraštis „Utenos apskrities žinios“.

–Įdomu tai, kad esi šio miesto gidė. Papasakok apie šią veiklą.

– Nuo studentiškų laikų norėjau būti gide, nes labai mėgstu keliauti. Kai 2016 m. rudenį vietiniame laikraštyje pamačiau skelbimą, jog Švietimo pagalbos tarnyba rengia gidų kursus, nusprendžiau juos lankyti ir 2017 m. tapau gide. Keliautojų pageidavimai skirtingi, tad ir lankytinos vietos pasirenkamos nevienodai. Vienos grupės lanko muziejus, gamtos objektus, kitų grupių ekskursantai renkasi daugiau pažintines veiklas visai šeimai.

Pagrindinės lankytinos vietos Anykščiuose: miesto senamiestis, aukščiausia Lietuvoje Šv. Mato bažnyčia ir jos bokšto apžvalgos aikštelė, Lajų takas su Puntuko akmeniu, paminklas vyskupui, poetui A. Baranauskui ir klėtelė, kurioje jis parašė poemą „Anykščių šilelis“, Laimės žiburys, Arklio muziejus, Siauruko muziejus, Angelų muziejus, Istorijų dvarelis. Turistus, besidominčius mieste gyvenusiais žydais, nuvedu prie buvusių sinagogų, parodau įžymiausiam Anykščių žydui, dailininkui Rudolfui Baranikui skirtą suolelį, pasakoju žydų gyvenimo istorijas. Dar kitiems keliautojams būna įdomi „Anykščių vyno“ gamyklos įkūrimo istorija.

Mėgstantieji pramogas važiuoja į Labirintų parką, Apverstą namą, pasivaikšto pažintiniu eko basų kojų taku, Kalitos kalne leidžiasi vasaros rogutėmis. Vieni turistai mano kontaktus susiranda internete, kitoms grupėms ekskursijas vedu bendradarbiaudama su Anykščių turizmo ir verslo informacijos centru.

– Anykščiuose gyveni didžiąją savo gyvenimo dalį. Papasakok, kaip tave ir šį miestą palietė evangelinio tikėjimo prabudimo banga, nuvilnijusi per Lietuvą XX a. 9-o dešimtmečio pabaigoje.

– Kaip ir daugumos lietuvių, mano šeima buvo katalikiška. Kadangi seneliai buvo giliai tikintys, tai apie Dievą girdėjau ir Juo vaikiškai tikėjau nuo 5–6 metukų. Mano tėveliai irgi buvo praktikuojantys katalikai, bet, būdami pedagogai, savo religines pažiūras slėpė.

Baigusi mokyklą įstojau į Vilniaus universitetą, kur neakivaizdžiai studijavau bibliotekininkystę. Pamenu, kaip 1989 m. rugsėjo mėn. atvažiavau į neakivaizdinę sesiją ir su drauge po paskaitų ruošėmės eiti į Jaunimo teatro spektaklį senamiestyje. Eidamos Didžiąja gatve išvydome evangelizaciją ir sustojusios apie 15 minučių klausėmės Evangelijos žinios, kuri man padarė labai didelį įspūdį. Gailėjausi, kad turiu skubėti į spektaklį ir negaliu iki galo išklausyti giesmių ir liudijimų.

Grįžusi į Anykščius sekiau žinias, žiūrėjau „Panoramą“, galvodama: „Vilniaus gatvėse vyksta kažkas nuostabaus, tad jaunuolius su gitaromis turėtų rodyti per žinias.“ Bet tų vaikinų ir merginų per TV niekas nerodė... Tuomet supratau, kad turbūt tie jauni žmonės – ne katalikai, todėl ir nėra apie juos informacijos žinių laidose.

Praėjus daugiau nei metams, 1990 m. gruodį, prie Kultūros rūmų išvydau skelbimus: „Jėzus gyvas! Jėzus gydo!“, ir supratau, kad į mano miestą atvyksta tie patys tikintieji, kuriuos mačiau sostinės senamiestyje. Žinojau, kad tikrai nueisiu į jų organizuojamus renginius. Pirmą vakarą, deja, dirbau iki 20 val. ir nueiti negalėjau. Kitos dienos evangelizaciniame renginyje dalyvavau. Tai, ką mačiau, sujaudino mano širdį. Grupė tikinčiųjų iš Vilniaus Anykščių kultūros rūmuose pasakojo liudijimus, šlovino Dievą. Man patiko giesmės ir Giedriaus Saulyčio pamokslas apie tai, kaip pas Jėzų atėjo Nikodemas ir kaip jam buvo aiškinama žinia apie atgimimą iš aukšto. Posėdžių salėje buvo susirinkę apie 200 žmonių. Ir kai renginio vedantysis paklausė, ar dalyvaujantys melsis atgailos malda, tik 5 anykštėnai nesutiko tokia malda melstis.

Susirinkusieji buvo paliesti Dievo Dvasios. Tarnavimo metu taip pat buvo meldžiamasi dėl Šventosios Dvasios krikšto. Evangelizacijos pabaigoje vilniečiai prašė susirinkusiųjų salėje palikti kontaktus. Aš savo adreso ir telefono numerio nepalikau, nes maniau: „Esu katalikė, savo pažiūrų nekeisiu...“, nors man buvo tikrai labai įdomu. Tuose pačiuose Kultūros rūmuose, kurių patalpose rinkosi pirmieji „Tikėjimo žodžio“ lankytojai, du kartus per savaitę lankiau folklorinio ansamblio repeticijas. Vis dėlto po dviejų savaičių prie tikinčiųjų grupelės prisijungiau ir aš – tai buvo 1991 m. sausio pradžioje.

Nors tuo metu dar gyvenau pasaulietiškai, bet Dievas labai prisilietė per 1991 m. sausio 13-osios dienos įvykius, apšviesdamas nuodėmę mano gyvenime ir dėl jos apkaltindamas. Išgyvenau, kad, jei mirčiau, eičiau į pragarą. Per televiziją stebėjau Sausio įvykius Vilniuje – draugė panikavo, kad į Sibirą išveš, o aš buvau apkaltinta Šventosios Dvasios dėl nuodėmių. Po Sausio 13 d. tapo aišku, kad turiu būti su šiais tikinčiais žmonėmis, tad sąmoningai renkuosi šventą gyvenimo būdą. Iki kovo mėnesio dar vaikščiojau ir į Romos katalikų bažnyčią, ir į „Tikėjimo žodį“, bet po to pasirinkau evangelinį tikėjimą.

1991 m. pradžioje naujai gimusioje Anykščių „Tikėjimo žodžio“ bažnyčioje susirinkdavo pakankamai daug žmonių, apie 40–60. Šeštadieniniai susirinkimai vykdavo kino teatre „Šilelis“, o trečiadieniais rinkdavomės A. Vienuolio vidurinės mokyklos chemijos kabinete. Kai 1991 m. balandžio mėnesį į Anykščius pamokslauti atvyko amerikiečių grupelė, jų tarnavime dalyvavo apie 80 anykštėnų. Vėliau dėl finansų stygiaus iš kino teatro „Šilelis“ salės perėjome į buvusios muzikos mokyklos patalpas Vilniaus gatvėje. Bažnyčioje liko 15 jaunų žmonių grupelė, nes vyresnių žmonių kontaktų neturėjome ir negalėjome jų pakviesti į naują vietą.

1991 m. rudenį penkiese išvažiavome mokytis į vakarinę Biblijos mokyklą Vilniuje. Įsidarbinau kavinėje prie oro uosto, vėliau su drauge iš Druskininkų Greitosios pagalbos ligoninėje dirbome sanitarėmis. Baigusi Biblijos mokyklą grįžau į Anykščius, o 1994 m. pradžioje vėl pradėjau dirbti Anykščių centrinėje bibliotekoje (dabar Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka).

– Kaip sekėsi mažame miestelyje išlaikyti tikėjimą, būti matoma protestantiško tikėjimo atstove?

– Išties buvome matomi. Su Vilniaus tikinčiaisiais mieste rengdavome evangelizacijas. Kai grįžau dirbti į Viešąją biblioteką, bibliotekos direktorė pasakė: „Priimu į darbą su sąlyga, kad gatvėje negiedosi.“ Bet aš tvirtai nepažadėjau. Tik kolegės, kai darydavome evangelizacijas miesto centre, eidamos pro šalį grūmodavo, kad man bus blogai, kad „atsirūgs“, jog neklausau ir einu su kitais tikinčiaisiais į gatvę Evangelijos skelbti. Bažnyčios pradžia buvo tokia – buvome labai drąsūs, nebuvo baisu.

– Kaip augo bendruomenė?

– Iki 1995 m. labai keitėsi bendruomenės žmonės. Bažnyčia niekada neturėjo pastovaus vadovo. Mus globojo Vilniaus bažnyčia, o aš buvau įvairių reikalų tvarkytoja. Nebuvo aiškios komandos, aiškių narių – vieni ateidavo, kiti išeidavo. Meldžiau: „Dieve, duok man komandą, kad galėtume planuoti veiklą.“ 1995 m. rugsėjį pabaigusi mokslus Panevėžyje į Anykščius gyventi atvažiavo Evelina Navarskaitė-Zablockienė. Tuomet Dievas prie mūsų abiejų pradėjo „lipdyti“ kitus tikinčiuosius.

1995 m. ir 1999 m. Vilniaus bažnyčios iniciatyva Anykščiuose buvo pastatyta evangelizacinė palapinė. 1995 m. palapinės veiklą organizavo vilniečiai, o 1999 m. Lietuvos misijos vadovas Arūnas Adomaitis pasakė: „Birute, tu jau nesi naujatikė, susitvarkysi pati.“ Tuomet mačiau, kad mūsų broliai nepajėgūs vieni budėti palapinėje, todėl ieškojau pagalbos, ir mums prižiūrėti palapinę, joje naktimis budėti labai padėjo Panevėžio ir Kupiškio tikintieji.

2000 m. baigusi Tarnystės mokyklą į Anykščius atvyko Sigita Vasiliauskaitė-Urbonavičienė. Ji buvo paskirta vadovauti mūsų bažnyčiai. 2000–2004 m. laikotarpis buvo pats geriausias mūsų bažnyčiai, nes buvo susiformavusi aiški komanda. Sigita turėjo dovaną ir vadovauti, ir pamokslauti. Pasiskirstėme atsakomybėmis: Evelina vedė šlovinimą, o aš pavadavau Sigitą. Nuomojome geras patalpas. Bažnyčios lankytojų tuomet buvo 15–20.

2004 m. Evelina išvažiavo mokytis į „Naujosios kartos“ Biblijos mokyklą Rygoje. 2005 m. pradžioje Sigita išėjo dekretinių atostogų ir tuo metu tikintysis Linas išsivedė didžiąją dalį bažnyčios ir įkūrė savo bendruomenę. 2005–2008 m. laikotarpiu bažnyčioje buvome likusios dviese su Arūno Adomaičio mama Danute. Viešpačiui padedant kažkaip ištvėrėme tuos 3-ejus metus, nors jie tikrai buvo be galo sunkūs. Norėjosi uždaryti bažnyčios duris ir niekada daugiau jų nebeatidaryti. Bet Viešpats davė supratimą, kad Jis šitą darbą pradėjo, Jis ir pabaigs. Apsisprendžiau: „Jei Tu, Dieve, nori, kad ši bažnyčia gyvuotų, dėsiu visas pastangas, kad ji išliktų.“

2005 m. lapkritį paprašiau pagalbos Anykščių bažnyčiai Aukštaitijos regiono pastorių ir bažnyčios vyresniųjų regioniniame susirinkime. Mūsų bendruomenę ėmė šefuoti panevėžiečiai. Su didžiausia meile mums patarnaudavo keletas tikinčiųjų iš Panevėžio bažnyčios, bet labiausiai už pagalbą tuo sunkiu metu esame dėkingi Audriaus ir Ilonos Valinskų šeimai iš Panevėžio, kuri mūsų aplankyti atvažiuodavo kiekvienos savaitės viduryje, sekmadieniais tarnaudavo kiti panevėžiečiai. Žinoma, tuos trejus metus mus lankė ir kitų miestų pamokslininkai.

– Ar dabar situacija bažnyčioje pasikeitusi?

– Taip, situacija šiek tiek pagerėjusi. Tikinčiųjų pagausėjo, kai 2013 m. pabaigoje Naujosios Akmenės evangelikų bažnyčios pastorius Mindaugas Palionis Troškūnuose įsteigė savarankiško gyvenimo namus „Senjorų prieglobstis“. Šių namų gyventojai dalyvaudavo mūsų bendruomenės pamaldose. Bet, prasidėjus karantinui, „Senjorų prieglobsčio“ gyventojai pradėjo žiūrėti tiesiogines Naujosios Akmenės evangelikų bažnyčios pamaldų transliacijas, todėl į Anykščių krikščionių evangelikų bažnyčią nebeatvažiuoja. Be to, prieš keletą mėnesių pakeitėme susirinkimų vietą, todėl ir vėl ateina mažiau žmonių...

– Nedideliame mieste turėti veikiančią evangelinę bažnyčią – didelis iššūkis. Kaip matai jos ateitį?

– Ateitis labai priklauso nuo to, kas vadovauja. Aš nematau savęs kaip pastorės. 2005 m. Pastorių taryba mane paskyrė laikinąja bažnyčios vadove, o 2006 m. – nuolatine, bet žinau, kad bažnyčiai vadovauti turėtų kitas žmogus. Esu daugiau diakonė, administratorė. Ruošiu kelią kitam žmogui. Be to, man, kaip moteriai, ši tarnystė sunki. Žinoma, Dievui nėra nieko neįmanoma. Meldžiu, kad Viešpats duotų man pavaduotoją, padėtų suburti komandą, nes vienai vadovauti, ganyti, pamokslauti, vesti maldas ir šlovinimą kartais nepakanka jėgų.

– Vis dėlto, Birute, tu ne tik rūpiniesi bažnyčios veikla, bet lankai ir senelius Troškūnuose?

– Kas antrą antradienį važiuoju į Troškūnus pas senelius ir jiems vedu Biblijos studijas. Anksčiau važiuodavau kas savaitę. „Senjorų prieglobstyje“ esu laukiama, mylima. Norisi su tais suvargusiais žmonėmis pabūti kartu, drauge Šventąjį Raštą paskaityti, už juos pasimelsti, parodyti jiems dėmesį, sužinoti, kaip jie gyvena. Mūsų šeimos apsilankymų „Senjorų prieglobsčio“ gyventojai labai laukia, nes yra vieniši.

– Esi ne tik senelių, bet ir mergaitės Rimantės globėja. Kaip gimė mintis globoti vaikus?

– Kadangi susituokėme nebe jauni, tad su vyru mąstėme, kad, jei nesusilauksime savo vaikelio, norėtume paimti vaiką globoti. Vyras norėjo mergaitės, aš labiau norėjau berniuko, todėl paėmėme du vaikus. Anykščių vaikų teisių tarnyba mums pasiūlė globoti 8-erių metų Gytį ir 5-erių metų jo sesutę Rimantę. Vaikus pradėjome globoti 2011 m. rugpjūtį.

Kai tapome globėjais, nuo pat pradžių kilo daug problemų su berniuku. Gytis mėgo diktuoti savo valią, negerbė mano vyro, su juo nuolatos konfliktuodavo. Taip pat ir mokykloje būdavo problemų – trukdė kitiems klasiokams mokytis, bet pradinukų mokytoja buvo labai išmintinga – mokydavo vaikus nekreipti dėmesio į Gyčio išdaigas. Berniukas mokykloje elgėsi keistai: tai po suolu lenda, tai gula ant suolo, tai popieriaus prikarpo ir barsto sau ant galvos, tai išsitraukia saldainius ir garsiai kramto. Ir namuose pridarydavo visokių aibių. Užpykdavo, jei pastatydavau automobilį ne toje vietoje, ne pagal jį...

Gytis norėjo daug dėmesio, o mes, neauginę savo vaikų, to nesupratome – kad net 8-erių metų berniuką reikia glausti prie savęs, apkabinti, ilgiau laikyti prie savęs, ant kelių pasodinti ir pamyluoti. Tiesiog neturėjome tos patirties... Problemoms kiek nurimus, jis prabuvo pas mus 3-ejus metus, kol galiausiai vaikas pats pasakė, kad mūsų šeimoje gyventi nenori.

Rimantė mūsų šeimoje gyvena jau 9-erius metus. Ji pritapo, jaučiasi saugiai, nuo pirmųjų dienų mus su vyru vadina „mama“ ir „tėčiu“, o mes ją laikome savo dukra. Dabar Rimantei 14 metų. Ji su noru važiuoja į krikščionišką stovyklą paaugliams, lanko mūsų bažnyčios tarnavimus.

– Birute, dar pasirinkai ir studijas EBI...

– Pastorius Darius Širvys pasiūlė studijuoti Evangeliniame Biblijos institute ir 2010 m. pradėjau mokytis EBI Šiaulių filiale, nes Vilniuje EBI padalinio tuomet dar nebuvo. Viena iš priežasčių, dėl kurios ryžausi studijuoti pastoracinę teologiją, buvo bendrystės su krikščionimis stoka. Iki EBI studijų liūdėdavau, nes neturėjau su kuo pasikalbėti apie Viešpatį ir Dievo žodį. Be to, turėjau svajonę kada nors įgyti dar vieną aukštojo mokslo diplomą.

Studijų metu man patiko visi EBI dėstytojai, bet labiausiai imponavo vokiečių tautybės: Kristofas Hagele, Holgeris Lahayne, Markus Geibel, Arturas Schmidt. Stebino visai kitoks užsieniečių mentalitetas, vakarietiška kultūra, pagarba studentui. Puikūs žmonės, nuostabios asmenybės – niekur iki tol panašių dėstytojų ir tikinčiųjų nebuvau sutikusi. Nors pirmaisiais metais buvo labai didelis krūvis, į sesijas vykau noriai, norėjau dalyvauti paskaitose ir pabendrauti su šiais nuostabiais žmonėmis. Iš jų daug išmokau. Neįtikėtina, bet dėstytojas Kristofas lietuvių kalbą moka beveik tobulai – kalba be akcento, nosines rašo. Ir man, ir kitiems EBI Šiaulių filialo studentams jis buvo kaip dvasinis tėvas, iš kurio galėjome mokytis pamokslauti ir bręsti kaip asmenybės, kaip intelektualai.

2020 m. vasarį Vilniuje apsigyniau EBI bakalauro darbą „Reformacijos vertybės Mikalojaus Radvilos Juodojo Tikėjimo išpažinime“. Mano darbo vadovas – nuostabus dėstytojas, istorikas profesorius Deimantas Karvelis. Pasirinkti tokią temą paskatino 2017 m. visame pasaulyje švęstas Reformacijos 500 metų jubiliejus, troškimas artimiau susipažinti su didiko Mikalojaus Radvilos Juodojo (1515–1565) asmenybe ir visapusiškai panagrinėti jo „Tikėjimo išpažinimą“. Džiaugiuosi, kad baigiau teologijos programą. EBI studijos mane visapusiškai praturtino.

– Ačiū už pokalbį. Dėkojame už ištikimą tarnystę Viešpačiui ir linkime stiprybės toliau Juo sekant.

Kalbino Sonata Aleksandravičienė

 
 
    Atgal...