Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2008-01-30   Romualdas Rakauskas: "Pasiklausinėjimai"
 
 

Savaitraščio "Nemunas" bendradarbis Romualdas Rakauskas prakalbino pirmąjį spalvotą albumą "Spalvoti laukai" po kelių kūrybinės veiklos dešimtmečių išleidusį fotomenininką Romualdą Rakauską.

Savo sodyboje Pavariuose (Anykščių r.) įkvėpimo versmes semiantis "vasaros anykštėnas" šitaip smagiai pasikalbėjo pats su savimi.

Siūlome anykštėnams pasiklausyti šio dia-monologo, išspausdinto "Nemune".

– Ar daug smagumo išleidus pirmąjį spalvotą albumą?

– Džiaugsmą prarijo įvairiausios spaustuvinių problemų sudėtingybės, kurios savo nepakeičiamais atspalviais sugulė į knygą ir dviejų tūkstančių egzempliorių tiražu ilgokai klaidžios po Lietuvą.

– Keista. Dabar visos spaustuvės šiuolaikiškiausiomis mašinomis apsirūpinusios...

– Bet prie tų protingų mašinų stovi žmonės. Nesakau, kad jie neišmano visų elektroninių gudrybių, tačiau meninės pajautos plonybės ne kiekvienam duotos. Man šitas rugiagėlių melsvumas turėtų būti šviesesnis, minkštesnis, šiltesnis, o spaustuvininkams – viskas OK. Daugelyje fotografijų nerandu savo norų išsipildymo, bet nemažai darbų sušvito tokiais netikėtais ryškumais, kurie mane nustebino ir pradžiugino.

– Pasirodžius bet kuriam albumui, pirmiausia pasigirsta autorių dejonės dėl spaudos kokybės. Negi menininkai visada tokie bejėgiai?

– Originalų perkėlimas į knygos gyvenimą iš tiesų sudėtingas procesas. Tie visi "skenavimai", kompiuteriniai apdorojimai, įrašymai, perkėlimai į spaustuvės elektronikas man, pirmą kartą patyrusiam šio tamsaus miško gūdumas, sukėlė nemažą nusivylimą šiandieniais technikos stebuklais. Ne tik spaustuvėse nukenčia darbų kokybė. Pabandykite kurioje nors šiuolaikinėje fotolaboratorijoje atsispausti paprasčiausią nespalvotą fotografiją – gausite melsvą, žalsvą ar kitokio atspalvio vaizdelį, į kurį pačiam nesinorės žiūrėti...

– Gerai. Atidėkime į šalį techninius klausimus. Kam "vienspalvio matymo" fotografui prireikė tokio spalvų šėlsmo?

– Mano vienspalviškumas – sąlyginis. Jau pirmajame, drauge su Antanu Sutkumi seniai seniai (1965 m. – red.) išleistame albume "Vilniaus šiokiadieniai" yra penkios mano spalvotųjų fotografijų įklijos. Tiems laikams jos visai pakenčiamai atspaustos. Ir vėliau, atsiradus spalvotoms skaidrėms, pažaisdavau spalvingais siužetais. Jeigu anuomet būtų buvusios tokios profesionalios fotolaboratorijos, nežinia, koks tas mano vienspalviškumas būtų dabar.

– Tai kodėl albumo įžangoje reklamuoji savo "prigimtinį nespalvotą fotokraują"?

– Todėl, kad jaunystės pagrindiniams darbams savaitraštyje "Literatūra ir menas", žurnaluose "Mūsų gamta" ir "Nemunas" reikėjo tik nespalvotųjų fotografijų. Visas mano matymas bei mąstymas ir judėjo bespalve magistrale. Visi svarbiausi mano fotografijų ciklai – nespalvoti.

– Kai kas tvirtina, kad ir dabar Lietuvoje dar nėra spalvotosios fotografijos...

– Perdėtas reiklumas. Daug tvirtų autorių, ypač jaunųjų, kurie puikiai jaučia ir meistriškai naudojasi spalvų suteikiamomis meninėmis galimybėmis, dirba universaliai, nes turi galimybes atspaudo spalvingumą keisti fotolaboratorijoje. Visas būrys kūrybingų fotografų (Algimantas Kunčius, Vytautas Balčytis, Remigijus Treigys, Gintautas Trimakas, Alvydas Lukys, Stanislovas Žvirgždas...) išliko ištikimi nespalvotam vaizdui. Dabar, kai spalvų pilni visokiausi žurnalai ir visokiausios televizijos, toks archaiškas vienspalvis fotografavimas kartais tampa originaliai novatoriškas.

– Grįžkime prie albumo. Žinau, kad nevertini pernelyg išgražintų vaizdelių, o knygoje...

– Nuo gražumo fotografuodamas peizažus nepabėgsi. Pagaliau pati tema spalvoti laukai iš karto pasmerkta grožybėms. Tačiau tiražuoti išdailintus atvirukus tikrai nenorėjau, siekiau daugiau.

– Betgi tokių grožybinių vaizdelių randame ne vieną...

– O ką padarysi su baltais žiedais apkibusiu kaštonu ar žaliuojančios kalvos šlaite prigludusia sodriai žydinčia kriauše? Ir dar kai už jų driekiasi žydrai mėlynas dangus... Mano jaunystės pagrindinį ciklą "Žydėjimas" (1974-1984 m. – red.) gelbėjo spalvų nebuvimas. Ten į sodus tik paleisk žalią žolytę, rausvus žiedlapius, mėlyną padangę – ir sudie "Žydėjimo" subtiliam paslaptingumui, ir sveiki gražieji atvirukai...

– Matosi, kad gražumas menuose tamstai labai artimas.

– Anksčiau vis bandydavau paslėpti šitokią savo silpnybę (?). Bet dabar įsidrąsinau ir visiems sakau: esu, koks esu! Nes matau, kad visą gyvenimą buvau poetiškas romantikas ir jau kitoks nebepasidarysiu.

– O gražu ar iš karto tampa banalu?

– Sunku užbrėžti tiesią liniją. Mano atminties kompiuteryje užrašytas stiprus Sigito Gedos pasakymas: grožis privalo turėti nuodo. Bet tą išganingąjį nuodą jau prigimtiniuose genuose turi nešiotis, kad nuolat saugotų nuo per didelių nusaldinimų.

– Girdėjau, kaip per parodų atidarymus žmonės tamstai išsako krūvas visokiausių pagyrimų.

– Tarp paprastų žmonių ir specialistų vertinimų – amžina didžiulė praraja, jos niekas niekada niekuo neužpildys. O ką daryti tam paprastam, neišprususiam žiūrovui – jų pas mus dauguma ir jiems reikia grožio ir tiktai grožio? Elitiniai menai ir visi šiuolaikiniai konceptualizmai skraidžioja virš minios nepasiekiamame aukštyje... Norint ten pakilti, reikia ilgų dvasios treniruočių ir nuolatinių pastangų, kurios šiais racionaliaisiais rinkos laikais gali atrodyti beprasmės...

– O koks visas meno darymo taisykles išmanančių kolegų požiūris?

– Jis būna negailestingiausias, bet nebūtinai teisingiausias. Visi vertina pagal savo asmeninius dvasinius ir kūrybinius kriterijus. Kad Lietuvoje nėra spalvotosios fotografijos, dažniausiai sako tie, kurie patys fotografuoja tik nespalvotai. O jeigu kuriam fotografui artimiausia socialinė tematika, tai su peizažais ar fotopoezijomis jam niekaip neįtiksi.

– Negi fotografuodamas planuoji kam nors įtikti?

– Fotografuoji sau, savo sumanytam ciklui, knygai ar parodai. Bet visa tai juk rodai žmonėms, ir jeigu tavo gražius siekius vien su kalašnikovais sutinka, aišku, skaudu būna.

– Atrodo, kad ir pats esi ne šventasis...

– Nedidelis kalašnikovas visada po ranka... Bet stengiuosi kariauti motyvuotai.

– Bet būna ir taiklių kritikos šūvių.

– Būna. Tik profesionaliai ginkluotų kritikų labai trūksta. Kolegų kritika specifinė, netgi nuspėjama, iš anksto žinai, kad vietoje pasveikinimo gvazdiko sulauksi žodinės pasalos. Gilesnėmis įžvalgomis pasižymi literatai, dailininkai ar menotyrininkai. Amžinai atsiminsiu Poetinį Druskininkų rudenį. Su kokiu įsigilinimu poetai žiūrinėjo mano naujausią fotografijų parodą "Užuovėja". Tokio geranoriško žiūrovo nebuvau sutikęs per visus keturiasdešimt penkerius fotografavimo metus.

– Vis dėlto albumas "Spalvoti laukai" akivaizdžiai neišlaiko aukštųjų meno kriterijų.

– Sutinku. Čia peizažai gražiais visokiaspalviais drabužėliais aprengti. Aukštajam, elitiniam ar dar kažkokiam ypatingajam menui juos reikėtų nurengti. Vienspalvis jų nuogumas viską pakylėtų keliais laipteliais aukštėliau. Bet tada visus siužetus reikėtų perfotografuoti nespalvotai, nes albumo peizažai tik spalvomis ir gyvi.

– Tai gal geriau reikėjo išleisti nespalvotą "Užuovėją"?

– O iš kur gauti penkiasdešimt ar septyniasdešimt tūkstančių litų? Leidykla "Alma littera" albumą "Spalvoti laukai" už savo pinigėlius išleido ir dar nediduką honorarą žada sumokėti, jei pavyks tiražą išparduoti. "Užuovėja" – nekomercinis albumas. Sunkiai parduodamas. Juk tautos didžiumai tik popso reikia.

– "Spalvoti laukai" – popsas?

– Kažkuria prasme – taip. Bandant sušvelninti nepatogią situaciją, galima prisiminti, kad muzikiniame pasaulyje gyvuoja lengvosios muzikos žanras, ir niekas jam neprikaišioja, kodėl nuo Bacho ar Mozarto taip nutolęs. Galėtų būti ir lengvoji fotografija...

– Na, šitokiu pajuokavimu užbaigti "Pasiklausinėjimą" būtų negražu...

– Baikime patriotiškai ir plakatiškai, pratęsdami albumo pradžioje spausdinamos laukų trispalvės siūlomą gaidą: ši peizažinė fotoversija gali suerzinti reikliųjų snobų žvilgsnius, bet kažkur kažkam gali suteikti ir džiaugsmo, kad tokia šventiškai spalvinga mūsų mažoji, gražioji ir mylimoji Lietuva, kurioje visada užteks kūrybinės vietos įvairiausiems fotografų stiliams!

"Nemunas", 2008 m. Nr. 2.,

Tautvydo Kontrimavičiaus nuotrauka

 
 
    Atgal...