Pasaulio Anykštėnų Bendrija

„Baimė yra prastas palydovas, ji lydi einant ne savo keliu“, – LRT.lt sako keliautojas, fotografas, alpinistas Vladas Vitkauskas. Nors aukščiausiomis planetos viršūnėmis apdovanoję kalnai atėmė sūnų ir pusšimtį bičiulių, mintys apie mirtį aukštybėse jo neslegia. Kalnų Seneliu anūkų tituluojamas V. Vitkauskas tikras – drąsos dažniau prireikia ne kalnuose, o kasdienybėje.

– Gegužės 10 d. sukako lygiai 28 metai nuo tos dienos, kai pirmasis iš Baltijos šalių vienas užkopėte į aukščiausią pasaulio viršūnę, pačių nepaliečių vadinamą Sagarmatha, mums geriau pažįstamą Everesto (8850 m) vardu. Vėliau viename interviu sakėte, kad šio kopimo nei pakartotumėte, nei ryžtumėtės kartoti. Kodėl ryžotės tada?

– Tada man svarbiausias darbas buvo įrašyti Lietuvos vardą į aukščiausio Žemės kalno istoriją. Po Nepriklausomybės atkūrimo, po visų blokadų buvo daug nevilties. Norėjau žmonėms įkvėpti tikėjimo, prasmės.

Tiesa, tuometėmis sąlygomis vienas kojos nė iš virtuvės nebūčiau iškėlęs. Lagerinėje SSRS santvarkoje keliautojams buvo uždrausta pakilti aukščiau 6000 m ribos ir kopti į viršūnes, o jos mane traukė labiausiai. Alpinizme, į kurį vėliau nutariau pasukti, galiojo dar griežtesnės, beveik kariškos taisyklės.

Į viršūnę kopti vienam reiškė baisų nusižengimą. Pirmas iš Lietuvos išdrįsau, kai nebuvo su kuo. Vienintelis atsiradęs bendražygis, rygietis Aivaras Bojaras, žiemą mums rengiantis į Everestą žuvo aukščiausio Kaukazo kalno Elbruso lediniame šlaite.

– Sunku įsivaizduoti, kad į aukščiausią planetos viršukalnę kopėte vienui vienas. Vėliau tą patį pakartojote kopdamas į Makinlio, Akonkagvos viršūnes. Maža to, į Himalajus išvykote neturėdamas finansavimo – prie kalno patekote įformintas kaip Nepalo moterų ekspedicijos fotografas. Nepaisydamas sunkumų, vėliau prie Džomolungmos dar ne sykį sugrįžote…

– Po Aivaro žūties 1993-iaisiais mano treniruotes žygiui į Everestą atstojo paskutiniųjų dienų stresai bėgomis po Vilnių, rūpinantis kalnais reikalų ir daugelio žadėtų, bet taip ir negautų lėšų paieškos. Neturėjau kada galvoti, kaip kopsiu į kalną, ar pavyks ant jo iškelti Lietuvos vėliavą. Teko sukti galvą, kaip iš viso pateksiu prie kalno ir kas bus toliau, nes vykau į nežinią.

Visą mano ekspedicijos kapitalą sudarė lėktuvo bilietai į abi puses, įgyti už bičiulių Davido ir Boriso be skolos raštelių paskolintus 1,2 tūkst. JAV dolerių, ir 500 savų kišenėje. Tuo metu sutinkančios priimti į savo gretas ekspedicijos reikalavo 40–42 tūkstančių.

Pastangų reikėjo nežmoniškų. Daugiau negu tris mėnesius nuo Aivaro žūties iki nusileidimo lydėjo neatlėgstanti įtampa. Kopiau vienas su savimi, žinodamas aukščiausią viršūnės kainą, kai per 40 metų iki mano kopimo trims ją pasiekusiems tekdavo vienas žuvęs.

Kai 2013 m. buvo minimos 20-osios mano įkopimo į Everestą metinės, tais pačiais metais Nepalo sostinėje Katmandu buvo švenčiamas pirmojo įkopimo į Everestą deimantinis (60 m.) jubiliejus. Kas 10 metų ten rengiamos grandiozinės iškilmės, formatu šiek tiek net primenančios mūsų Dainų šventę ir olimpinių žaidynių atidarymą.

Trys dienos prieš iškilmes Nepalas pakvietė lietuvaitį Vitkauską šia proga surengti savo Everesto fotografijų parodą. Ja rūpinosi ir pristatymui vadovavo Nepalo viceprezidentas Parmananda Jha, renginyje dalyvavo Nepale reziduojantys užsienio šalių ambasadoriai, Lietuvos vardu kalbėjo Europos Sąjungos ambasadorius. Labiausiai netikėta buvo, kad Nepalas parodą skyrė ne pasauliniam jubiliejui, bet Nepalo ir Lietuvos draugystei ir pirmojo lietuvio įkopimo į Everestą dvidešimtmečiui.

– Kelionės Jus traukė nuo mažumės, tačiau dėl nuo pat jaunystės kamavusių sveikatos bėdų apie pasaulio viršukalnes kurį laiką net svajoti nedrįsote. Kaip sustiprėjote, pasirengėte kopti į Everestą?

– Mano fizines galimybes diagnozavo dar sovietmečio medikų komisija: „Taikos metu karinei tarnybai netinkamas, karo metu – tik ne rikiuotės tarnybai.“ Visgi pasirinkimą kopti į Everestą lėmė tikėjimas sumanymu ir kalnų pasaulio pažinimas.

Studijuojant Kaune, mane suviliojo keliautojai. Susidraugavome žygiuose po Lietuvą, o vasarą – į dangiškąjį Tian Šanį Kirgizijoje. Kalnai atgaivino, atsileido sąnariai, baigėsi uždegimai, pasijutau stiprus. Sugrįžus vėl atsinaujino.

Prireikė beveik dešimtmečio, kol suvokiau, kas gaivino: pakylėjanti gamta, grynas oras, gyvybės eliksyras tirpsmo vanduo, nelengvas, bet tolygus žygis su sunkia kuprine, gramais suskaičiuotas beveik pasninko maistas. Panašiai keičiau gyvenimą namuose. Apgalvotai treniravausi, naudingiausias buvo bėgimas.

Vėliau jau pats organizavau sudėtingus žygius ir jiems vadovavau, ant atšiaurios viršūnės nakvoti teko net aukščiau šešių kilometrų. Trims ar keturioms savaitėms turėjome būti viskuo apsirūpinę: nuo alpinistinių įnagių, amunicijos iki kruopų, vaistų ar adatos. Sovietmečiu be jokių ryšio priemonių, lyg kitoje galaktikoje, kalnų ir ledynų atkirsti nuo žmonių, turėjome išgyventi patys.

Užtai išmokome pažinti aukštikalnių gamtą, kalnus ir save. Be šio patyrimo vienumoje niekada nebūčiau užsimojęs į Everestą. Viskas buvo svarbu Everestui pasiekti. Šeima, kurioje augau, darbai jau būnant paaugliu lygiai su vyrais, svajonės ir knygos, sekėsi mokslai ir sportas. Tada nežinojau žodžio „negaliu“.

Kūnui stiprinti paskutinėmis akimirkomis prieš išvykdamas į Everestą pasirūpinau pasiimti rugių, kviečių, miežių, avižų grūdų. Juos sumalęs ir ryte užplikęs karštu vandeniu su prieskoniais, tokia košele kopdamas stiprindavausi kaip greičiausiai paruošiamu, lengviausiu ir daugiausia jėgų teikiančiu maistu.

– „Apgailėtina manyti, jog nugalėjai viršūnę, kai vos ne vos paslenki iki palapinės, galvodamas vien apie gurkšnelį šilto vandens. Kas kita, kad kalnai neatstūmė, nepaniekino – priėmė“, – rašėte knygoje, joje Everestą pavadinote savąja lemtimi.

Kopėte nešinas ne tik kalnuose žuvusio bičiulio Aivaro Bojaro, su kuriuo ketinote drauge kopti į Everestą, nuotrauka. Kalnui dovanų nešėte porą atvirukų su Lietuvos ir Vilniaus vaizdais bei saujelę gintarų. O gal pasiekta viršūnė buvo kalno dovana Jums – juk į ją įkopėte praėjus trims dienoms po 40-ojo jubiliejaus?

– Įdomu tai, jog gimiau tais pačiais metais ir tą patį mėnesį, kai šerpas Tensingas Norgėjus su D. Britanijos ekspedicijos alpinistu Naujosios Zelandijos gyventoju Edmundu Hillary`iu pirmieji pasaulyje įkopė į Everestą. O mano mama gimė gegužės 29-ąją – jųdviejų įkopimo dieną, tik, žinoma, ankstesniais metais. Tai priėmiau kaip vienus iš palankios lemties ženklų.

Ne be reikalo parašiau, kad Everestas buvo manoji lemtis. Visas gyvenimas, vadinamosios nelaimės ir patirtys kalnuose iki tol buvo reikalingos, kad galėčiau pasiekti Didžiojo kalno viršūnę, pirmą kartą iškelti virš jos mūsų valstybės trispalvę.

Viršūnė buvo daugiau negu dovana. Everestas išgrynino ir įprasmino pasirinktas vertybes, tikėjimą, draugų žygius ir aukas, bendraminčių siekius, o svarbiausia – neseniai atkovotą Lietuvos Nepriklausomybę.

Nors kopiant į viršukalnes svarbus kiekvienas gramas, kopdamas į Everestą nešiausi nedidelį maišelį Baltijos gintarėlių. Jų palikau ne tik ten, vėliau padovanojau ir visų žemynų aukščiausioms viršūnėms. 2013-aisiais pristatant tarptautinį turizmo projektą „Gintaro kelias“, buvau apdovanotas už tolimiausią ir garsiausią baltiško gintaro kelionę.

– Jūsų žygis truko 81 parą. Knygoje „Everestas – manoji lemtis“ rašėte: „Gyvenimas sugrįžus – ne vien nauji siekiai, šypsenos ar aplodismentai. Patyriau ir žemiškų keistenybių.“ Taip pat rašėte, kad ne sykį dar prieš kitiems užduodant šį klausimą pats galvojote, ar pabuvojęs aukščiausioje pasaulio viršūnėje supratote ką nors nauja apie gyvenimą. Sugrįžus į Lietuvą tuštumos jausmas nenustelbė pasiekimo džiaugsmo?

– Tuštumos nebuvo. Pirmasis sugrįžus man kilęs klausimas buvo, kaip aš išsimokėsiu skolas. Pamenu, tada dar pagalvojau, kad iš stoties Vilniuje būtų gerai sugrįžti su taksi. Bet atrodė per brangus malonumas – be pasiskolintų 1,2 tūkst. JAV dolerių, man jau blaškantis po Katmandu, tik per protekcijas, daugiausia žurnalisto, aviatoriaus Edmundo Ganusausko pastangomis trims mėnesiams buvo suorganizuota 5 tūkst. dolerių paskola banke (mėnesio palūkanos – 3 proc., delspinigiai – 2 proc. už kiekvieną uždelstą dieną). Taigi, nusipirkau talonėlį ir sėkmingai parvažiavau.

O sugrįžęs patyriau, kiek mano Everestas tapo reikalingas žmonėms – buvo daug pakylėjančių susitikimų su jaunimu ir vaikais, kūrėjais ir dvasios žmonėmis, keliautojais, kalnų gerbėjais, verslo vadovais... Skaičiau šimtus paskaitų, surengiau šešias dešimtis fotoparodų. Dabar mano surinktą medžiagą galima rasti ne tik įvairiose knygose ir straipsniuose, bet net ir mokykliniuose vadovėliuose.

Beje, bendraudamas su vaikais, turėjau progų ir pats iš jų pasimokyti. Pamenu didžiulę nuostabą, kai grįžus iš vienos mokyklos kitą rytą man paskambino mokytoja. Ji pasakojo, kad su vaikais prisiminė mūsų susitikimą, mano unikalią vėliavų kolekciją – joje yra ir ta, kuri pabuvojo visų žemynų aukščiausiose viršūnėse. Vaikams kilo klausimas: „Mokytoja, o kodėl mes prieš pamokas negiedame Lietuvos himno?“. Suaugę apie tokius dalykus nepagalvojame, tad vaikai kartais priverčia mus susimąstyti.

Tiesa, buvo ir keistenybių. Kai supranti, kaip didmiestyje nemažai vaikų auga tamsos nematę, tylos negirdėję. Kai regi po betono plytelių sarkofagais laidojamą mums dovanotą žemę, nuodijamus vandenis, orą, gyvūniją, pačius save. Kai jaučiamės Žemės ir negalinčiųjų apsiginti valdovais, garbiname, kaip pasakoje, nuogų karalių apdarus...

– Sugrįžęs per keletą metų įkopėte į šešių žemynų ir Europos aukščiausias viršūnes. Himalajų aukščiai Jūsų nepasotino?

– Po Everesto ėjo kitos viršūnės, bet dėl kalnų mano horizontas buvo ramus. Taip, kaip man teko kopti, kokiomis sąlygomis, su visomis tragedijomis, o ir su beviltiškomis finansinėmis galimybėmis bandant visų pirma patekti prie Everesto... Negirdėjau, kad dar kas nors pasaulyje tokiomis aplinkybėmis vienas būtų įkopęs į šį Himalajų milžiną ir nuo jo nusileidęs.

Po dviejų dešimtmečių nuo įkopimo bičiulis Gintaras Vyšniauskas man padovanojo britų enciklopedinį leidinį „Everest: The Mountaineering History“. Pagalvojau, kad jame turėtų būti įrašytas ir mano pasiekimas. Atsivertęs pamačiau įrašą „Ekspedicija – Lietuvos. Vadovas – Vladas Vitkauskas. Įkopė – Vladas Vitkauskas“.

Visgi ir po Everesto mano siekis buvo ne bet kokia kaina įkopti, bet iškelti aukščiausiose žemynų viršūnėse tą pačią Džomolungmos karūnoje buvojusią Lietuvos vėliavą. Įkopimas buvo tik priemonė, o tikslas ir prasmė – vėliava. Nemirtinga idėja, galvojau, net jeigu dėl sveikatos ar kitų problemų negalėčiau aš pats, tai sumanytąjį Lietuvos vėliavos žygį po Everesto galėtų užbaigti ir kiti. Prie žemynų pridūriau Kaukazo Elbrusą, kad mūsų valstybė atsidurtų išskirtinio pasaulinio projekto „Seven Summits“ metraštyje.

Vėliau iš tų įkopimų metraštininko gavau sąrašą pabuvojusiųjų tose viršūnėse iki 1996 m. birželio. Pasižiūrėjau, kad iš 25 įkopusiųjų aš sąraše buvau 24 vietoje. Ne pirmas, ne trečias... Bet lenktyniauti ir nebūtų pavykę – du pirmieji buvo užbaigę kopimus net prieš 11 metų, kai mes Everesto nė nesapnavome. Pamenu, vaikystėje mano nerealiausia svajonė buvo skrydis į kosmosą. Pamatęs tą sąrašą pagalvojau, kad kosmonautų jau yra keli šimtai.

Dar įdomiau pasidarė, kai pamačiau, iš kokių šalių buvo tie 24 žmonės: 13 iš jų – amerikiečiai, po du iš Vokietijos, D. Britanijos, Kanados, Naujosios Zelandijos, dar – japonas, italas... Lietuvos vardas atsidūrė praktiškai tarp ekonomiškai galingiausių pasaulio valstybių. O Lietuvos vėliava – pagrindinis valstybės simbolis – tapo vienintele pasaulyje, suplazdėjusia aukščiau visų kontinentų!

– Matyt, neatsitiktinai ir vėlesni Jūsų darbai buvo susiję su kalnais. Pasirūpinote ir tuo, kad Lietuva turėtų pripažintą aukščiausią viršūnę...

– 2002 m. organizavau kultūrinę mokslinę ekspediciją „Ignotui Domeikai – 200“ į Čilę ir Andų kalnynus, skirtą vieno reikšmingiausių pasaulyje 19 a. Lietuvos mokslininko jubiliejui, jį minėjo ir UNESCO. Tada su trimis bendražygiais pirmą kartą pasiekėme I. Domeikos vardu pavadintą Cordillera de Domeyko 800 km ilgio kalnagūbrį Čilėje, įkopėme į aukščiausią viršūnę Donja Inesą (5075 m), man pavyko įkopti ir į netoliese iškilusį aukščiausią Žemės ugnikalnį Ochos del Salado (6893 m).

Grįžęs į Lietuvą rūpinausi, kad būtų įteisinta ir sutvarkyta nedaugeliui žinota aukščiausia Lietuvos žemės paviršiaus vieta (dabar – Aukštojas, 294 m) greta žemesnės oficialios Juozapinės. Valstybinės įstaigos tuo neužsiėmė, vyko žemių privatizavimas, tad praėjus dar kuriam laikui ji būtų virtusi tiesiog privačios žemės dalimi.

Džiaugiuosi, kad galėjau ketverius gyvenimo metus investuoti į tokį dalyką, už kurį niekas nemokėjo ir dar teko mokėti pačiam. Beje, aplankyti mūsų Aukštojo buvo atvykusi ir japonė Junko Tabei – pirmoji moteris, įkopusi į Everestą.

– Savo knygos pabaigoje rašėte, kad sugrįžus jums atėjo mintis, jog įkopti į viršūnę pavyko todėl, kad buvote vienas. Ar klajodamas po gyvenimo everestus taip pat mieliau leidžiate skleistis vienišiaus sielai?

– Vienas nereiškia vienišas. Kai, kopiant į Dvasių Valdovą Chan Tengrį (6995 m), Tian Šanio padangių vėtros trims paroms užspaudė sniego urve 6000 m aukštyje, nebuvau vienišas, jaučiau spindintį ryšį su artimaisiais, o krūtinėje tilpo visas pasaulis.

Niekada netroškau vienatvės. Be jokios vilties likti gyvam, krentantį nuo Komunizmo (dabar – Ismailo Samani) viršūnės mane stebuklingai užlaikė skaudi mintis apie savo vaikus, per mažus, kad galėčiau palikti.

Gedimino prospekte Vilniuje gali jaustis vienišesnis negu žalioje girioje arba Antarktidos ledynuose. Gyvenime tikroji bendrystė teikia palaimą. Žmogaus ryšys su žmogumi, jausmas, kurį nuostabiai išaukštino Antoinas de Saint‑Exupery. Bet išgyvenęs tą jausmą aštriau patiri ir nederamas stygas. Tada geriau vienam, žinoma, ne vienišam.

– Šiandien prie Everesto – sausakimša. Šiek tiek kalnui atsikvėpti leido tik pasaulinė COVID-19 pandemija. Atrodo, į viršūnę kopia bet kas, kas turi laiko ir pinigų. Ko gero, tiems, kurie pasišauna kopti į Everestą, pirmiausia rekomenduočiau perskaityti Jūsų knygą. O ką Jūs pasakytumėte entuziastams, kurie į Himalajus vyksta dėl statuso „įkopiau į Everestą“?

– Na, knygai geriau šiek tiek subręsti... Vienas kalnų nepažinęs gerbėjas ją perskaitęs nuoširdžiai atsiduso: „Kaip kare“. Dabar kitoks laikmetis. Apie šiuolaikinę Everesto apgultį 2013-ųjų jubiliejaus dienomis jautriai kalbėjomės su pasauline alpinizmo legenda Reinholdu Messneriu, su juo buvome apgyvendinti viename viešbutyje. Ši tema buvo viena pagrindinių D. Britanijos ambasados surengtame priėmime rinktinių svečių būriui.

Mūsų ir daugumos nuomonės sutapo: tai, pirmiausia, labai pelningas komercinis verslas. Už 50–70 tūkst. dolerių pasiryžėliu karališkai pasirūpinama. Nors nuosavų pastangų prireikia, sakyti „įkopė į Everestą“ liežuvis neapsiverčia. Galima tiktai „buvo“, „stovėjo“, ne daugiau. Skaudžiausia, kai tokie „ekskursantai“ prisišaukia nelemtų tragedijų. Išmanančių alpinistų, kurie supranta, ką daro, ir sprendimus pasirenka patys, būna gal 5 proc. nuo visų pabuvojusių.

– Akivaizdu, kad kopiant į kalnus pirmiausia reikia didelės drąsos. Ar yra kas nors, ko Jūs gyvenime bijote?

– Nuodėmė, nelaimė, neretai – savižudybė eiti į kalnus, galvojant juos nuoga jėga ar beatodairiška drąsa užkariauti. Kalnus reikia mylėti. Kalnų gyvenimą privalu pažinti, kaip ir save, savo galimybes ir silpnybes. Tada kalnai priims ir grįši į žmonių pasaulį laimingesnis.

Drąsa reikalinga, kai rizikuoji gelbėdamas žūstantį. Jos reikia įveikti savo negalias arba pačiam išsekusiam prisiversti palikti atsilikusiam draugui gurkšnelių drungno vandens gertuvėje. Drąsa lėmė mano pasirinkimus aštuonis kartus vienam kopti per pražūtingąjį Khumbu ledokritį, bet visada pasirūpindavau kiek įmanoma išvengti galimos rizikos – net pirmą kartą į daugiausia gyvenimų pražudantį Khumbu išėjau patamsiuose, kai beveik visa bazinė stovykla miegojo, užtai ledo bokštai ir prarajos buvo sustingusios.

Kasdienybėje drąsos prireikia dažniau: iškreiptų vertybių pasaulyje išlikti savimi, gyventi pagal žmogiškuosius dėsnius. Visgi baimė yra prastas palydovas, ji lydi einant ne savo keliu.

– Iš šalies atrodo, jog romantikos Himalajuose mažai, kur kas daugiau – gresiančio pavojaus gyvybei. Kalnuose žuvo kone pusšimtis jūsų pažįstamų, tokiomis aplinkybėmis Aukštuosiuose Tatruose netekote ir sūnaus. Mirtis, buvimas šalia jos Jums – natūralus patyrimas?

– Buvau didžiausios pasaulyje alpinizmo tragedijos liudininku, kai 1990-aisiais prie Avicenos (buv. Lenino, 7105 m) viršukalnės ledo ir sniego griūtyje vienu mostu žuvo 43 alpinistai. Metais anksčiau, besileisdamas nuo Ismailo Samani (buv. Komunizmo; 7495 m), pats lėkiau žemyn daugiau negu kilometrine ledo ir sniego siena be jokios vilties užsilaikyti ir likti gyvas. Dalyvavau gelbėjant žuvusiuosius ir nukentėjusiuosius, gerai žinau tų penkiasdešimties ne mažiau tragiškų įvykių aplinkybes.

Atsakingai tvirtinu: ne kalnai kalti! Ne aukštikalnių vėtros, griūtys ar žmogaus organizmui neišgyvenama erdvė aukščiau „mirties ribos“ – aštuonių kilometrų. Ir ne paslydusi koja ar nuo bato atsikabinusi nagė.

Priežastis – mūsų pačių pasirinkimai. Kodėl išeiname į kalnus? Ko ten ieškome, ką tikimės rasti? Ar pasirengę tokiam užmojui esame? Su kuo išeiname, su kokiu savimi? Liūdna ir skaudu nelaimei įvykus, kai supranti, kad lėmė troškimas bet kokia kaina pasirodyti, „nugalėti“ kalnus, visiškas absurdas – pasireklamuoti asmenukėmis.

Buvo grupės klaida ir mano sūnaus netekty. Bet nenešioju juodos nevilties. Kaip ir sustojęs prie Aivaro kūno galvojau, dabar menu, koks šviesus, talentingas jo gyvenimas buvo ir išsiskyrimas šviesus. Ne pragyventų metų skaičiumi matuojamas mūsų gyvenimas...

Netikėta, nenatūrali mirtis visada sukrečia. Vis dėlto mintys apie mirtį kalnuose manęs neslegia. Jaučiuosi to didingo mums dovanoto gamtos pasaulio dalele, suprantu, kad galiu tiktai prisiderinti. Kai tai pavyksta, išgyvenu palaimingą vienovę su supančiais ledynais ir uolomis, padangėmis ir vėjais, su kosmosu, pasauliu iki begalybės.

– Kas šiandien yra Jūsų kasdienybės everestai, teikiantys prasmę ir džiaugsmą?

– Iš tiesų, neprisimenu, kada taip žmoniškai gyvenime jaučiausi. Daugelį metų man netuščiai teko pragyventi Vilniuje, bet kai iš didmiesčio sumaiščių mane pakvietė į Anykščius, gyvenimas greta Šventosios tapo daug žmoniškesnis, pailgėjo ir diena, ir naktis. Nė dienos neapsieinu neaplankęs Šilelio. Turiu užsidirbti kiekvieną šviesią dieną, vakare – ramų miegą nakčiai.

Vis mąstau, kad tavo pasirinkimus diktuoja vertybės – tai, kas tau gyvenime svarbiausia. Kai tai supranti, tampa lengva pasirinkti. O kai supranti, kad beveik viskas priklauso nuo tavo pasirinkimų, nebereikia nieko kaltinti.

Pats prasmingiausias dalykas man – kad daug kam esu reikalingas. Mane kalbina, rašo ir užsako straipsnius, nuotraukas, vis dar kviečia vesti paskaitų, tiesa, dabar jau tik nuotoliniu būdu. Visa tai – didis įvertinimas ir džiaugsmas. Labiausiai šildo ryšiai su artimaisiais. Visada džiugina keturi anūkai, tituluojantys mane Kalnų Seneliu. O iš tiesų juk mes kiekvienas turime savo kalnus ir everestus – namus, šeimas, darbus, polėkius...

Partneriai

Rekomenduojame

Kas? Kur? Kada?

Metų laikai