Panevėžio krašto dienraštis „Sekundė“ 2022 m. vasario 27 d. paskelbė Aistės Drulytės pokalbį su Liudvikos Didžiulienės-Žmonos proanūke Rūta Marija Urbonavičiene ir pasakojimą apie Didžiulių šeimą.

Panevėžietės, P. Puzino gatvės senbuvės Rūtos Marijos Urbonavičienės namai iš išorės neišsiskiria iš miesto centro kolorito.

Tačiau viduje šis pastatas saugo vienos ryškiausių miesto šeimų istoriją, kuri prasideda nuo rašytojos Žmonos (Liudvikos Didžiulienės), veda per sudėtingą gydytojo Antano Didžiulio gyvenimo liniją ir pasiekia šimtametę Panevėžio pediatrę Ireną Jurevičienę bei jos vaikus.

Iki šimtojo gimtadienio likus vos porai mėnesių išėjusią Ireną Jurevičienę panevėžiečiai prisimena kaip atsidavusią gydytoją ir ne vienas jai dėkingas už anais laikais išgelbėtą vaiko gyvybę. R. M. Urbonavičienės asmeninio archyvo nuotrauka.

„Dabar visi domisi savo šaknimis, piešia genealoginius medžius. O tada buvo įprasta nekalbėti apie praeitį. Gyvenome tik šia diena – tokie buvo tie 1950–1960 metai, kai augau“, – pokalbį, vertą knygos, pradeda panevėžietė R. M. Urbonavičienė.

Anuomet dešimtmetei mergaitei itin rūpėjo viską žinoti – juk tai smalsiausias žmogaus gyvenimo etapas. Tačiau seneliai, su kuriais ji augo, tylėjo kaip žemė. Jie saugojo daug šeimos paslapčių.

„Ne, tai nebuvo baimė, tai buvo tiesiog savisauga. Ką gali žinoti, ką tas mažas vaikas, žaisdamas po krūmais, leptels savo mažiesiems draugams“, – sako R. M. Urbonavičienė.

Žmonos slapyvardžiu pasivadinusi Liudvika Didžiulienė nepelnytai nepatekusi tarp tokių garsenybių, kaip Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Žemaitė, Šatrijos Ragana, tačiau ne mažiau aktyvi lietuvybės puoselėtoja, visuomenės veikėja. P. Židonio nuotrauka.

Ypatingas žaislas

Šiais, laisvės, laikais Didžiulių giminė Lietuvoje kultūros puoselėtojų dažniausiai prisimenama dėl praeito amžiaus pradžioje gyvenusios Liudvikos Didžiulienės. Žmonos slapyvardžiu pasivadinusi daugiavaikė mama Anykščių rajone buvo viena iš to meto moterų rašytojų. Nepelnytai nepatekusi tarp tokių garsenybių, kaip Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Žemaitė, Šatrijos Ragana, tačiau ne mažiau aktyvi lietuvybės puoselėtoja, visuomenės veikėja. Tik jai visuomeninę veiklą teko derinti su gausios šeimos rūpesčiais.

Patriotiškumo vedama dvaro mergina ištekėjo už tikro knygnešio, tautosakininko Stanislovo Didžiulio. Su išrinktuoju susilaukė dešimties vaikų.

Rūpestingai motinai juos daugiausia teko auginti vienai. Visą gyvenimą ją su vaikais ir vaikaičiais siejo labai artimi ryšiai.

„Štai čia jos mano dar visai mažytei mamai dovanotas šimtametis meškiukas. Yra ir jųdviejų to meto nuotrauka“, – antikvarinį žaislą iš spintos ištraukia R. M. Urbonavičienė, rašytojos proanūkė.

Pliušinis meškiukas gerokai apiplyšęs, nutrintas, pašnekovė juokiasi vaikystėje mėgusi iš jo vidaus pešti pjuvenas. Maždaug prieš mėnesį mirusiai jos mamai Irenai Jurevičienei tai buvo svarbus garsios močiutės prisiminimas, kurį savo dviem dukroms ištraukdavo parodyti tik itin svarbiomis akimirkomis. I. Jurevičienės gyvybė užgeso likus vos porai savaičių iki jos 100-ojo gimtadienio vasario 4-ąją.

Šį dabar jau šimtametį meškiuką rašytoja Žmona kadaise dovanojo savo anūkei – būsimajai garsiai Panevėžio gydytojai Irenai Jurevičienei. Jai tai buvo svarbus garsios močiutės prisiminimas, kurį savo dviem dukroms ištraukdavo parodyti tik itin svarbiomis akimirkomis. P. Židonio nuotrauka.

Tikėjimą sutrypė išdavystė

Didaktinės literatūros autorės Žmonos proanūkė Rūta Marija Urbonavičienė – šaka, išaugusi nuo rašytojos sūnaus Antano. Pastarasis buvo gydytojas ir didelę gyvenimo dalį praleido Panevėžyje.

O jo mama rašytoja daug metų senatvėje leido Jaltoje pas dukrą – taip pat rašytoją bei garsiojo Vinco Mickevičiaus-Kapsuko žmoną Vandą Albrechtienę. Ši, vėliau atsikrausčiusi į Panevėžį, dirbo odontologe ir buvo nužudyta hitlerininkų per Antrąjį pasaulinį karą.

Jos tikroji kapavietė bendrame kape Kaizerlingo miškelyje Staniūnuose. Iš čia artimieji vėliau pervežė žiupsnelį žemės ant bendro Didžiulių šeimos kapo Anykščių rajone, Padvarninkų kaime.

Čia tebestūkso ir memorialinė sodyba, kur gyveno ištekėjusi Žmona. Senoje troboje tebėra rašytojos slėptuvė sienoje, kur ji laikė vyro pargabentą lietuvišką literatūrą ir slėpdavo savo rankraščius.

„Toje sodyboje palaidota prosenelė su vyru. Jų kape atvežta žemės nuo nužudytų dukros Vandos bei anūko Liudo kapų“, – pasakoja R. M. Urbonavičienė.

Jos dėdė Liudas Didžiulis karo metais, būdamas paauglys, bėgo nuo vokiečių į kaimą ir pasiklydo. Jį radęs Kupiškio kunigas, pasak pašnekovės, išdavė ir vaikinas buvo nuteistas mirtimi.

„O štai mano mamos komunijos žvakė“, – dulkes nuo 1930 m. bažnyčios įteikto simbolio nupučia R. M. Urbonavičienė.

Tai, pasak jos, buvo tikriausiai vienas paskutinių tikėjimo reliktų jos šeimoje. Po dvasininko išdavystės, dėdei kainavusios gyvybę, Žmonos giminė nustojo tikėti bažnyčia ir jos tarnais.

„Netikiu Dievu, Krišna, Alachu ar dar kokiom būtybėm. Bet tikiu, kad yra lemtis – niekas neateina šiaip sau“, – ir dabar kalba R. M. Urbonavičienė.

Dingti per kelias valandas

Rašytojos Žmonos sūnus Antanas Didžiulis vaikystėje slapta dalyvaudavo mokinių maištuose prieš maldų skaitymą rusiškai, dėl ko buvo net išmestas iš mokyklos. Studijavo jis Maskvoje, o nuo 1905-ųjų buvo socialdemokratų partijos narys.

„Socialdemokratas tada buvo socialus ir demokratiškas asmuo – ne kaip dabar, siejamas su komunizmu. Todėl jam daug vėliau buvo sunku įtikti komunistams Lietuvoje“, – priduria anūkė.

Tačiau už politinę veiklą šis žmogus nemažai kentėjo.

Už dalyvavimą 1905–1907 m. revoliuciniuose įvykiuose A. Didžiulis buvo suimtas ir su šeima ištremtas į Sibirą. Bet po penkerių metų Didžiuliams pavyko pabėgti. Jie grįžo į Lietuvą.

Toks žingsnis anuomet rodė didelį šeimos patriotiškumą ir meilę savo gimtam kraštui. Deja, grįžus namo, čia jų niekas nelaukė.

„Mūsų namą visi vadino komunistų. Tik senelio komunistai niekada nepriėmė į savo gretas, nes jis buvo socialdemokratas – tai buvo skirtingos ideologijos“, – patikina R. M. Urbonavičienė.

Krokuvoje baigęs mediciną, Panevėžyje A. Didžiulis galėjo dirbti gydytoju. Bet nepaisant apolitiškų pareigų, už nugaros nuolat buvo pavojaus šešėlis.

Jis visu baisumu pasirodė Antrojo pasaulinio karo metais, kai į miestą veržėsi vokiečiai. A. Didžiulis su žmona buvo suimti ir pasodinti į visai šalia namų esantį Panevėžio kalėjimą, mirtininkų kamerą.

„Kodėl juos suėmė, atsakymų iki šiol nerandu“, – sako A. Didžiulio anūkė Rūta Marija.

Jos žiniomis, miesto gydytojai sugebėjo laiku išpirkti kolegą ir šis su žmona gavo kelias valandas dingti iš Panevėžio.

„Parbėgę namo, jie čia kažką pasiėmė. O šalia esančio banko sargė paskubomis davė aukso vertės lauknešėlį – duonos kepalą“, – apie senelių vargus pasakoja R. M. Urbonavičienė.

Išdraskyta šeima

Kur suko Didžiulių kelias tada, anūkė tiksliai nežino. Bet vieną dieną seneliai atsidūrė Tauragėje, kur tikėjo išsaugoję tik vieną iš savo penkių vaikų – R. M. Urbonavičienės mamą Ireną Jurevičienę.

„Mamos brolis Algirdas per karą traukėsi į Jungtines Amerikos Valstijas. Antano ir Serafimos Didžiulių dukra Halina su savo šeima tuomet gyveno savarankiškai Kaune, iš kur pasitraukė į Braziliją. Apie juos seneliai ilgai nieko nežinojo, kol 6-ame praeito amžiaus dešimtmetyje dukra Pietų Amerikoje nepradėjo leisti knygos apie Lietuvą. Dar vienas Didžiulių vaikas mirė anksčiau būdamas dešimties. Liko tik mano mama“, – išdraskytos šeimos likučius vardija panevėžietė.

Ji pati pirmuosius žingsnius žengė Tauragėje 1943-iųjų žiemą. R. M. Urbonavičienė didžiuojasi, kad jos dokumentuose gimimo vieta – žinomo profesoriaus Liudo Mažylio senelio, taip pat profesoriaus gydytojo akušerio namuose. O antspaudą metrikuose padėjo garsi medikė ir publicistė Filomena Taunytė.

„Mano mama jau tai buvo ir pamiršusi, kai parodžiau jai savo gimimo dokumentus“, – šypsosi pašnekovė.

Ir iš tiesų, regis, šitos šeimos gyvenimas nužymėtas daugybės praeityje žinomų asmenybių pėdomis.

„O čia, šituose mūsų namuose, prieš man gimstant susitiko ir vienas kitą pamilo poetė Salomėja Nėris bei skulptorius Bernardas Bučas“, – namo Panevėžyje, P. Puzino gatvėje, istoriją primena R. M. Urbonavičienė.

Daug matę namai

R. M. Urbonavičienės seneliai 1950 m. grįžo į Panevėžį, į savo statytus namus dabartinėje P. Puzino gatvėje.

„Kai grįžo iš Tauragės, viename namo gale gyveno karininkas. Pati dar atsimenu, kaip mus mažas mergaites gąsdino, kad jo mažametis sūnus labai piktas ir gali nuskriausti“, – prisimena R. M. Urbonavičienė, atvedusi į didįjį namų kambarį.

Ši žiemą nešildoma patalpa atima žada: krosnis, baldai ir daug daiktų dar iš praeito amžiaus pradžios. Senovinės spintos, indaujos, juoda blizganti senelio spausdinimo mašinėlė. R. M. Urbonavičienė anksčiau ir pati ja rašiusi, kol nebuvo kompiuterių.

Vidury kambario masyvus ąžuolinis stalas drožinėtomis kojomis. Dėl svorio jo iš vietos nepajudinsi. Tačiau jei šis baldas prakalbėtų – daug pasakytų.

Šviesuomenės traukos vieta

R. M. Urbonavičienė mena, kad į jų namus užklydę svečiai pačios vaikystėje nematydavo.

„Mūsų niekas net artyn neleisdavo. Nuo slenksčio per durų stiklą užmesdavome akį, kas atėjo, ir tiek. Tik sulaukusi 16-os turėjau garbės iš arčiau pamatyti šiame kambaryje vykusius susitikimus, balius. Atsimenu, pasodino už stalo, davė pagal karalienės Bonos receptą su cukrumi pagardinto vyno. O kai vienas garsus aktorius mane pagyrė kaip šokėją – ilgai negalėjau atsigauti“, – juokiasi pašnekovė.

O šituose namuose susirinkdavo visa Panevėžio šviesuomenė: gydytojai, aktoriai, politikai. Šeimininkai matė, kaip rutuliojasi miesto vadovo Broniaus Kačkaus meilės istorija su būsimąja žmona. Pastaroji tuomet paauglei Rūtai Marijai atrodė pati gražiausia moteris pasaulyje.

Didžiulių namuose, pasak dabartinės jų šeimininkės, kadaise užgimė ir poetės S. Nėries bei skulptoriaus B. Bučo meilė.

„Ateidavo čia ir Juozas Miltinis, tik niekas tada dėl jo taip neaikčiojo kaip dabar“, – pasakoja R. M. Urbonavičienė.

Respublikos gatvės šlifuotojai

P. Puzino gatvė Panevėžio turėtų būti išskirtinai pagerbta. Netoli Didžiulių namo stovėjo J. Zikaro namai, iš kurių skulptorius, kaip prisimena R. M. Urbonavičienė, išvesdavo dailiai aprengtas dukras ir pastatydavo kieme.

„Kam taip darė? Niekas nesupras tų menininkų“, – šypteli pašnekovė.

O ji pati, jauna mergina, tais laikais bandė šlifuoti Respublikos gatvę, kaip anuomet buvo madinga tarp jaunimo.

„Buvo tokia mada, kad vaikinai vaikščiodavo arba, kaip sakydavome, šlifuodavo nuo dabartinės vaistinės iki J. Balčikonio gimnazijos Respublikos gatvėje ir grįždavo kita kelio puse atgal. Taip stengdavosi atkreipti mergaičių dėmesį. Mums, paauglėms, aišku, irgi labai rūpėjo tame procese dalyvauti – jaunystė…“ – prisimena P. Puzino gatvės gyventoja.

Bet jos močiutė Serafima – A. Didžiulio žmona, buvo griežta šiuo klausimu. Ji tuo metu vadovavo Panevėžio mergaičių gimnazijai.

Anūkė neslepia, kad senelė, grįžusi į Panevėžį iš Tauragės, dėl šeimos saugumo įstojo į komunistų partiją. Tačiau jos dėka mokykloje vietą rado tie talentingi pedagogai, kurie kitų mokyklų buvo paskelbti nepageidaujamais.

„Močiutė mums duodavo 15 min. nulėkti iki bakalėjos, buvusios Kranto ir Vasario 16-osios gatvės kampe. Sugebėdavome išderėti dar bent 5 minutes pasižvalgyti į šlifuojančius vaikinus. Taip ir savo būsimą vyrą nusižiūrėjau“, – prisipažįsta R. M. Urbonavičienė, jau senokai palaidojusi sutuoktinį.

Machorkos vagilės

R. M. Urbonavičienė su didele pagarba prisimena močiutę, iki iš naktų dirbančią namų darbo kambaryje greta patalpų, kur vykdavo šeimos susitikimai su draugais.

„Kartais mes jos kambaryje ir šokdavome. Bet labiausiai iš atminties atplaukia vaizdas: debesis cigarečių dūmų, o už jų krūvą sąsiuvinių iki ryto taiso rūkanti močiutė. Langai atdari“, – pasakoja anūkė.

Nepaisant žalingo įpročio, šviesuolė sulaukė itin garbingo amžiaus. Tačiau R. M. Urbonavičienė savo nuomonę apie rūkymą pademonstravo dar būdama vaikas.

„Mūsų kaimynystėje stovėjo Gusevo namas, kur veikė ligoninė. Paskui čia buvo įkurtos kareivinės. Jų kareiviai labai rūkė, o mes, visai mažos, 1950 m. slapta eidavome vogti jų machorkos – suktinių. Šias sulaužydavome ir išbarstydavome, kad nekenktų sau ir mums“, – dabar juokiasi visada principinga ir tvirto charakterio buvusi panevėžietė.

Jai labai liūdna dėl kaimynystėje dabar pūvančio buvusio kareivių namo. Laiko klausimas, kada ši vieta liks tik brangus žemės kąsnis. O jame, kaimynės nuomone, galėtų būti įkurtas ligoninės muziejus.

Išėjo ant šimtmečio slenksčio

„Ypatingas šitas kvartalas. Per savo langus matydavau J. Balčikonio gimnaziją. Iš vienos pusės ligoninė, iš kitos kalėjimas, bankas – žodžiu, vieta visiems gyvenimo atvejams“, – sako šmaikštumo nestokojanti R. M. Urbonavičienė.

Visai netoli buvo ir pirmasis Panevėžio vaikų lopšelis-darželis, kur tėvai vaikus atvesdavo jau nuo 3 mėnesių. Pašnekovės mama Irena Jurevičienė jame dirbo vaikų gydytoja – tai buvo pirma jos darbovietė. Ant šios moters rankų užaugo ne vienas garsus panevėžietis. I. Jurevičienė – ilgametė Panevėžio pediatrė.

„Mama buvo šviesus žmogus iki pat paskutinės gyvenimo minutės. Kokiais laikais ji dirbo! Nebuvo mašinų, kai vidury nakties lėkdavo pas sergantį vaiką, dažnai tik už ačiū. Ir dabar tenka išgirsti padėkos žodžius, kad mama kažkam vaikystėje išgelbėjo gyvybę“, – pasakoja R. M. Urbonavičienė.

Jos motinos darbo teritorija buvo Panevėžio dalis link Cukraus fabriko. Nežiūrėdama savo šeimos, ji eidavo gelbėti mažylių į Pušaloto, J. Janonio, aplinkines gatves.

Kūryba ir medicina

Jau šešios kartos giminėje nutolo nuo jos pirmtakės Žmonos. Jau ir jos palikuonė R. M. Urbonavičienė džiaugiasi promočiutės statusu.

Giminės talentas palietė ir jos pačios asmenybę. Po sutuoktinio mirties R. M. Urbonavičienė pradėjo rašyti eiles. Tik dievagojasi, kad knygos tai jau tikrai niekada neleis.

„Mūsų giminės šaknyse nusėdo kūryba ir medicina. Netgi tie patys medikai paskui piešė, rašė. Mano proanūkė labai linksta į dailę“, – kalba R. M. Urbonavičienė.

Jos dukterėčia Milda Italijoje atkūrė šios ryškios giminės genealoginį medį. Už tai panevėžietė labai dėkinga.

Istorikai ir žurnalistai kelia mintį, ar R. M. Urbonavičienės garsioji promočiutė – rašytoja Žmona, viena auginusi vaikus ir švietusi neturtingą kaimo jaunimą, buvo laiminga. Ar ji jautė moterišką laimę?

„Taip, prosenelis retai pasirodydavo namie. Bet gal tai ir buvo jos laimė, gal laimė vaikuose – kas dabar pasakys“, – sako iškilios šviesuolės palikuonė.