2022 m. gegužės 4 d. interneto portalas www.respublika.lt publikavo žurnalistės Danutės ŠEPETYTĖS interviu su anykštėnu rašytoju Rimantu VANAGU.

Seimo nariai karštai paplojo Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui, kuris kreipėsi į lietuvių TAUTĄ, dėkodamas už paramą jo TĖVYNEI, krauju ginančiai savo laisvę. Plojo ilgai, pamiršę, kad kategorijos „tėvynė“ ir „tauta“ mūsų viešojoje erdvėje, ypač valdžioje, nepageidautinos, o patriotai, kaip ir prigimtinės šeimos gynėjai, neretai apšaukiami proputinistais. L.Donskio premijos laureatas, rašytojas Rimantas VANAGAS apgailestauja, kad virtom „adatos skylutėm“, pro kurias nepralenda jokios didesnio formato vertybės.

Rimanto Vanago asmeninio albumo nuotrauka.

– Kiek jums pačiam svarbi ši tema?

– Štai oficialioji, paradinė patriotizmo pusė: Vasario 16-oji, Kovo 11-oji. Jau lyg ir pramokom „nevaldiškai“ švęsti valstybines šventes, ne tik keliam vėliavas, bet ir vienu metu giedam himną ar deginam žvakutes visuose žemynuose, – ką priešai besapaliotų, oho, kiek mūsų pasaulyje daug – 4 milijonai! „Linksminkimos ir džiaukimos“...

Deja, šventės greitai nuošia, o tuomet pamatai, jog, iškilus bent kiek opesnei valstybės, o ypač tautiškumo problemai (kalbos, kultūros, emigracijos...), vakarykščiai patriotai nudelbia akis arba kiša galvas smėlin. Netgi už konservatoriškas vertybes mūru stovėti prisiekusieji dažnai pristinga amo, o prasižioję griebiasi liberaliosios demagogijos: kas mums nepritaria – tas Lietuvos priešas ir išdavikas! Štai tau ir „patriotai": iš neįgalumo, o gal iš politinio egoizmo ignoruoja tai, kas demokratine save laikančiai valstybei neginčijamai šventa – žmonių valią.

Tokiais atvejais neretai prisimenu sovietmečio agonijoj plačiai nuskambėjusį filosofo Krescencijaus Stoškaus straipsnį apie „fasadinę“ kultūrą, kai vieši – ir neišvengiamai ideologizuoti – pasisakymai, kultūros renginiai, literatūra ir menas tarnavo tik pilkos, skurdžios kasdienybės priedangai, pagražinimui. Kitaip tarus, anuomet visuomenei buvo rodomas pilietinio ryžto įkvėptas veidas, o konkrečiam gyvenimui nebelikdavo nei ryžto, nei išvis kokio veido... Pats skaitytojas teatsako: ar ne į veidrodinį atspindį žiūrime?

– Man susidarė įspūdis, kad vadinamasis pilietinis vaikų ugdymas apsiriboja nuostatų, kad jie gyvena tam tikroje teritorijoje, kur yra valstybinių švenčių, papročių, kur jie turi nešiukšlinti, saugoti gamtą, ir laikyti visus sau lygiais, formavimu. Kas gali jiems suponuoti valstybės (norėčiau sakyt, „tėvynės“), beje, kurios tikslo nežino ir daugelis politikų, sampratą?

– Atsakyti į klausimą ne taip paprasta, neįkišus snapo į platesnį kontekstą. Kartais svarstau: tos gražios Atgimimo skanduotės, lozungai, susieję mus su tarpukario Lietuva, jau šiek tiek atgyveno. Užaugo nauja karta, taigi metas ant demokratiškų pamatų kelti ir naujesnius, erdvesnius namus su platesniais langais, – auginkim Lietuvai atžalas, skalambykim naujus šūkius, gaires!

Žvalgomės, dairomės... Anava gabių, veiklių, jautrių, patriotiškai nusiteikusių jaunuolių gretos. Studentų, verslininkų, visuomenininkų. Šaulių sąjungoj, įvairiose krikščioniškose, labdaros, skautų organizacijose. Pastaruoju metu jų balsai ir veikla ypač girdimi, pastebimi – ačiū jiems! O ką begiedą jaunieji politikos paukštukai? Štai pulkelis, apsvaigęs nuo laisvės deguonies ir iššovęs į politikos zenitą, vaidenasi tokiais plačiais pavidalais, kad ir Tėvynės dangus jiems per ankštas!

Valstybė, tauta, kultūra, kalba, lietuviški vardai ir pavardės? Suvaržymai, atgyvenos! Jaunasis elektroninis elektoratas ploja, trykšta džiaugsmu, teismui įteisinus lietuviškame pase kokią Leylą ar Nicole, nepamiršdamas pasityčioti iš konstitucines teises ginančios Valstybinės lietuvių kalbos komisijos... Gal, sakau, išnarsėję vaikiukai tiesiog nesupranta žaidžią su degtukais – ir pasmerkią save politinei savižudybei?

Stebint tokį nebrandų atsipalaidavimą, akivaizdų valstybės poreikių neišmanymą, kai siekiamiausiom būsenom bei reikmenimis – net kaimyninio karo akivaizdoje! – tėra kvaišalai, geiduliai bei elementoriaus kaprizai, dievaž, jau ir labai kantriam bei nuosaikiam žmogeliui pradeda niežtėti padus...

Ką gi mes pražiūrėjom, kad net žmonės su neabejotinais nuopelnais laisvei šiandien garsiai sako: „Ne tokios Lietuvos norėjom!“ O pražiūrėjom, mano galva, labai paprastą dalyką – patriotizmą. Jis liko anapus Atgimimo, Kovo 11-osios. Per menkai laistėm savosios kultūros šaknis, neprikėlėm atžalų pilnakraujam tautos gyvenimui. Paprasčiau tarus, neišugdėm patriotiškos kartos, sugebančios valstybiškai mąstyti ir valdyti.

– Rengiant pilietinio pasipriešinimo strategiją, švietimo, mokslo ir sporto ministrė pažadėjo, kad moksleiviams bus privaloma dalyvauti savanoriškų organizacijų veikloje. Ką manote apie tokį auklėjimą?

– Provincialiai mąstant (gyvenu Anykščiuose...), žodžiai „privaloma“ ir „savanoriška“ pjaunasi kaip šuo su kate, o vienoj glaustoj formuluotėj – juo labiau. Visi suprantam, jog negalima žmogaus priversti mylėti nei tėvynės, nei šeimos, nei kokios nors partijos ar pagaliau laisvės. Kita vertus, žiūrint pedagogiškai ir psichologiškai, bet koks auklėjimas – pilietinis, patriotinis, dorovinis ar dar kitoks – neišvengiamai siejasi su tam tikra prievarta, tegu ir mažyte, švelnia.

Idealiu atveju „auklėjimas“ turėtų klostytis kuo natūraliau, nepastebimiau - per kultūrą, visuomeninę veiklą, kasdienius pavyzdžius, santykius. Prasmingi, perspektyvūs pasirinkimai bei sprendimai jaunuolio dvasioje turėtų išsiskleisti tarsi savaime – antraip ir iš gero siekio gali likti tik bedvasis „ideologinis“ kevalas. Tai, kad jauną žmogų norima auklėti įsakymais ir draudimais, manęs nestebina, šitam „fronte“ nematau nieko naujo.

Kiek pamenu, ir sovietmečiu (kurį laiką dirbau „Moksleivio“ redakcijoje) Švietimo ministerijos biurokratai šį kelią buvo įgudusiai išmynę. Jūsų akį atkreipusi švietimiečių „iniciatyva“ man kelia dar kitokį įtarimą: patriotinį auklėjimą bandoma paversti popieriniu įrodymu, kad, viena, toks auklėjimas vyksta ir, antra, už jį periodiškai bus galima atsiskaitinėti kaip už nuveiktą konkretų darbą.

Aišku, tikrovėje tokie dalykai nepasveriami, neišmatuojami – tad kiekviena proga oponentams bus pakišamas paukščiukas „atlikta“. Štai aš irgi dabar negaliu teigti, kad mūsų jaunimas patriotiškai neauklėjamas – juk to viešai siekia pati ministerija!

– Vienoje televizijos laidoje, kur dalyvavo ir Krašto apsaugos ministerijos bei Šaulių sąjungos atstovų, buvo sutarta, kad ginti Lietuvą – tai ginti artimą...

– Išties, dažnai girdime sakant: tas pačias vertybes galima ginti bet kurioje civilizuotoje šalyje. Teisybė. Tačiau bepiga taip kalbėti britui, prancūzui ar ispanui, kai jų kalbomis kalba šimtai milijonų, kai jų kultūra ir teritorijos išsiskleidusios per kelis žemynus. Jie nerizikuoja netekti to, kas jiems sava, brangu, kraujyje. O mes? Prarasti valstybę didelių sugebėjimų nereikia – ne sykį jau buvome praradę. Kas atkurs Lietuvą, jei ne lietuviai? Šiuo požiūriu man imponuoja estai, kurių dar mažiau, bet kurie savo konstitucijon įrašė gyvuosią „amžinai“.

Per tą nelaimingą skubėjimą, vartotojišką, savanaudišką hedonizmą, be perstojo zyziančius, destruktyvius žinių debesis vieni kaip apsiuvos sulindom į savo kiautelius ir nosį iškišam tik pradėję dusti. Kiti gi išsibarstėm, susmulkėjom, susitrupinom į tokias nykias skaidulas, virtom tokiom „adatos skylutėm", kad pro jas jau nepralenda jokios didesnio formato vertybės – kaip, pvz., Tėvynė, kultūra, mokslo ar meno autoritetas...

Bet gyvenimas nemėgsta vienodumo, ypač vakuumo! Kartais iškrečia tokių pokštų ir netgi stebuklų, kokių nesitikėjom nei daugelis mūsų, nei pasaulio galiūnai, nei tikriausiai pats popiežius – kaip, pvz., Lietuvos nepriklausomybė. Kadaise aiškiaregystėm garsėjęs poetas Oskaras Milašius, paklaustas, kokią matąs Lietuvos ateitį, atsakė regintis dūmus ir išdegusią žemę, bet Lietuva toje apokaliptinėje panoramoje kažkaip išlikusi, žaliuojanti...

– Kokią įtaką, jūsų akimis, valstybės saugumui turi geras istorijos išmanymas?

– Netuščiažodžiaudamas pateiksiu pavyzdį. Prieš kokius 8 metus prie Pasaulio anykštėnų bendrijos įsteigėme Anykščių akademiją. Buvom įsitikinę būtent taip, kaip sakote – kad istorinės atminties politika, geras savos istorijos pažinimas stiprina valstybę ir jos saugumą. Lai jaunimėlis, išvažiuodamas į užsienius, bent sužino, kur gimė, gyveno...

Kvietėmės žymius anykštėnus – skirtingų profesijų autoritetus, kad iškart nušautume du zuikius: parodytume, kiek daug nuostabių žmonių išaugino gimtasis kraštas – ir koks jis įdomus, turtingas istorija, iškasenomis, piliakalniais, kryždirbiais, etc. Pas mus nepasididžiavo atvažiuoti generolai, sportininkai, politikai, partizanai, mokslų daktarai, rašytojai ir kt., per mokslo metus jų sulaukdavom 10-12. Svečiai pasakojo apie tai, ko nėra jokiame vadovėlyje, didesnės intrigos ir geresnio įsiminimo labui žodžius gausiai iliustruodami.

Viskas vyko sklandžiai ir brandžiai, lankytojai (vyresniųjų klasių mokiniai, mokytojai) už išklausytą kursą atsisveikindami gaudavo po menišką sertifikatą, Anykščių autoriaus knygą. Nieko panašaus nebuvo visoj respublikoj! Akademija sėkmingai gyvavo iki pat pandemijos. Tačiau organizatoriai dažnai jautėsi taip, tarsi ta veikla labiausiai būtų reikalinga jiems patiems. Žiniasklaida antai braška nuo vienadienių „žvaigždučių“ vedybų ar skyrybų, apkvaišusių dainininkų sukeltų avarijų ar muštynių, o štai mūsiškės akademijos atradimai kažkodėl nesulaukė platesnio atgarsio ir palaikymo: sukitės kaip išmanot!

Iš esmės žiūrint, nusispjaut mums į tą dėmesį, ne dėl jo stengėmės, bet kodėl kitokios „šiuolaikinės“ veiklos - ir dažnai iš piršto laužtos, niekam nenaudingos, nenešančios nei grožio, nei prasmės – iškart tiražuojamos, reklamuojamos, finansuojamos? Kodėl įvairiausius projektus, stipendijas, konkursus laimi būtent mikliai susiorientavusieji į globalius, universalius kriterijus (nors to universalumo ir taip per akis), o Lietuvos vardą bijant net ištarti – kaip neperspektyvų?

Nenorom, bet klostosi nemaloni išvada: ministerijoms, ekspertams, komisijoms neįdomu, nereikalinga tai, kas sava.

Kodėl apie tai kalbu? Man patriotizmas pirmiausia – savosios kultūros puoselėjimas. Esam jos sėklos, vaisiai, kūrėjai. Aš irgi noriu plaukti per plačius pasaulio vandenis, bet ne kaip tuščias kevalas. Nereikia lietuviškai šiuolaikiškos ar šiuolaikiškai lietuviškos kultūros – ką gi, tada nurašom ir Lietuvos valstybę, tada mums ne pakeliui.

Šituo saiku seikėdamas, niekaip negaliu nepasakyti, jog, sprendžiant apie valstybės, dar tiksliau, Vyriausybės nuolat skiriamą dėmesį bei lėšas kultūrai ir jos žmonėms – vieša, oficiali valdančiųjų (visų kadencijų!) patriotinė laikysena stebėtinai apgailėtina.