Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2008-04-07   Aktorius A. Masiulis: turbūt vienintelis neturiu automobilio ir kompiuterio, nesu išsiskyręs
 
 

Savaitinis pramoginis žurnalas "Klubas", kiekvieną pirmadienį pristatantis žinomus žmones ir skirtas besidomintiems garsių žmonių gyvenimo užkulisiais, pramogomis bei laisvalaikio leidimo būdais, balandžio pradžioje prakalbino ne jaunosios kartos žvaigždę, o vieną žymiausių senosios kartos lietuvių aktorių, iš Anykščių krašto kilusį 77 metų Algimantą Masiulį.

Algimantas Masiulis su anykštėnėmis po spektaklio "AB vienetas", kuriame jis sukūrė pagrindinį Vyskupo A. Baranausko vaidmenį (2006 m.)

Siūlome anykštėnams "Klube" pateiktą žurnalisto Dailiaus Dargio pokalbį su Kaune gyvenančiu aktoriumi.

Lietuvos kino ir teatro legenda Algimantas Masiulis – vienas iš septynių Rusijos gyventojus labiausiai dominančių lietuvių, apie kuriuos sukurtas laidų „Detali istorija“ ciklas. „Perduokite savo redaktoriams, kad kada nors Masiuliui pradėtų mokėti honorarą už dalijamus interviu“, – pasitikdamas „Klubo“ žurnalistą juokavo legendinis Lietuvos kino aktorius.

Ilgus metus vaidinęs Panevėžio dramos teatre, dirbęs Kauno dramos teatro scenoje, sukūręs per šimtą įsimintinų vaidmenų ne tik Lietuvos kino ekrane, pastaraisiais metais aktorius vis daugiau laiko praleidžia su teptuku rankoje.

Apsilankę jo namuose išgirdome naujieną, kad A. Masiulis šiuo metu yra pakviestas filmuotis net trijose kino juostose.

1948-ųjų rudenį A. Masiulis suvaidino pirmąjį (gimnazisto) vaidmenį savo mokytojo Juozo Miltinio režisuotame spektaklyje „Mokinė“. Kauno valstybiniame dramos teatre aktorius dirbo nuo 1978 metų. Be to, aktorius vaidino tokiose populiariose juostose, kaip „Adomas nori būti žmogumi“ (1956), „Herkus Mantas“ (1972), „Mano vaikystės ruduo“ (1977), „Amerikoniškoji tragedija“ (1981), „Skrydis per Atlantą“ (1982), „Naujieji Robino Hudo nuotykiai“ (1996), minias žiūrovų sutraukusiuose televizijos serialuose „Kriminalinės istorijos“ (1995-1996) bei „Kamenskaja“(1999).

Dar prieš dešimtmetį žymiam teatro ir kino artistui įteiktas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinas. Iki šiol A. Masiulis gyvena Kaune, viename Dainavos rajono daugiaaukščių kukliai apstatytame bute.

– Kaip gyvenate dabar? Ar nekyla minčių užbaigti aktoriaus karjerą?

– Prisipažinsiu, kad nenorėčiau visiškai mesti šios profesijos. Aišku, dabar dėl amžiaus bei kitų aplinkybių esu priverstas laukti, kada mane pakvies. Tačiau būdamas neetatiniu aktoriumi turiu laisvę! Jau ne viename interviu esu užsiminęs, jog teatras – tam tikras nesusipratimas. Nors dažnai teigiama, jog menas – laisvas aktas, aktoriai vis dėlto paversti tarnautojais. Jie priversti tam tikrą valandą susirinkti, paskui visi išskirstomi repetuoti – vieni eina į didžiąją, kiti – į mažąją sceną, o treti – į repeticijų salę. Galiausiai visus tarytum avinus režisieriai „gano“. Subrendęs aš suvokiau, kad tai – absurdas. Manau, kad nesusipratimas, kai aktoriui tenka vaidinti nemėgstamo autoriaus sukurtą personažą, dirbti su negerbiamu ar netalentingu režisieriumi.

– Esate minėjęs, jog šių metų jūsų darbų grafikas jau užpildytas. Ką ketinate veikti?

– Šių metų pradžioje staiga susigriebiau prisiminęs, jog tuoj sueis 60 metų, kai pradėjau vaidinti J. Miltinio teatre. Kadangi tai – išskirtiniai metai mano, kaip aktoriaus, gyvenime, nutariau, kad reikia intensyviai veikti, nes nebeaišku, kiek dar laiko būsiu šitoje žemėje. Esu veiklos žmogus ir nemėgstu gulėti ant sofutės. Pernai prieš pat Kalėdas sulaukiau kvietimo filmuotis naujame Vytauto V. Landsbergio filme. Mes dirbome šalia Anykščių esančiame, bet jau nebeveikiančiame vandens malūne. Tomis dienomis buvo beprotiškai šalta, todėl bijojau dėl savo nesveikų kojų ir stuburo. Laimei, filmavimai gerai praėjo – nenumiriau (juokiasi)...

Gegužę esu pakviestas dalyvauti kaip žiuri narys tarptautiniame Maskvos kino festivalyje. Laukia nelengvas darbas, kadangi per dieną teks peržiūrėti po tris keturis filmus. Liepą ir rugpjūtį leisiu Taline ir Maskvoje filmuodamasis juostoje „Briliantai proletariato diktatūrai“. Įdomu tai, kad 1976-aisiais to paties pavadinimo filme atlikau Vokietijos konsulo Taline vaidmenį, o dabar vaidinsiu kitą personažą. Perskaitęs scenarijų pastebėjau, kad ši versija bus labiau vykusi nei originalas.

Neseniai sulaukiau skambučio ir iš maskviečių dokumentinių filmų kūrėjų. Jie nori apie mane sukurti dokumentinę juostą. Nustebau, kai man paskambino vaikystės laikų bičiulis iš Lenkijos – jis prašė prisidėti prie knygos rašymo. Juk negalėjau atsakyti savo vaikystės draugui! Neseniai viena kino ir teatro kritikė irgi prašė leidimo parašyti apie mane knygą, tad laisvas minutes „aukosiu“ jai.

– Vyresniems žiūrovams bene labiausiai įsiminė Jūsų sukurti vokiečių karininkų vaidmenys. Tačiau kažkada Kauno viešojoje bibliotekoje vykusiame kino klubo susitikime Jus kalbinusiai teatrologei prasitarėte, kad labiausiai visą gyvenimą troškote vaidinti sodrius kaimiškus personažus. Kodėl?

– Į šį klausimą geriausiai atsakytų vienas mano gyvenimo epizodas. 1963-iųjų gruodį, prieš pat Kalėdas, Vilniuje vyko Vytauto Žalakevičiaus juostos „Vienos dienos kronika“ filmavimo darbai. Vieną dieną su šviesios atminties Broniumi Babkausku ir V. Žalakevičiumi taip audringai ir ilgai ginčijomės dėl vienos scenos, kad pagaliau prie mūsų priėjo operatorius ir pasakė, jog nusprendė paleisti filmavimo grupės darbuotojus, nes praėjo aštuonios valandos, o mes taip ir nenufilmavome nė vieno „metro“.

Po šio eksceso ėjome su Broniumi nė žodžio netardami „Vilniaus“ viešbučio koridoriumi, kuriame tomis filmavimo savaitėmis abu gyvenome. Tačiau pakeliui sugalvojome, kad norime pavalgyti. Buvome įsitikinę, jog alkoholio šiandien jau nevartosime, nes kitą dieną ketinome filmuotis nuo pat ryto.

Užsukome į viešbučio restoraną ir vakarieniaudami pamatėme, kad prie gretimo staliuko sėdi du kostiumuoti trisdešimtmečiai. Pasistatę grafinėlį rūkydami jie apie kažką intensyviai diskutavo. Netrukus jie mudu atpažino ir pasiteiravo, ar gali prie mūsų prisijungti. Kadangi neprieštaravome, vyrai atsinešė tą grafinuką, o po to buvo ir antras, ir trečias...

Kitą rytą prabudau ir ieškodamas savo cigarečių (tuo metu dar rūkiau) ėmiau nerimastingai dairytis po kambarį. Pamačiau, jog mūsų erdvaus kambario gale Bronius rūkė ir žvelgdamas į lubas kažką mąstė. Pasiteiravęs, apie ką jis galvoja, išgirdau: „Klausyk, kas tie du tipai, kurie prie mūsų vakar prisėdo?“ Atsakiau, kad jų taip pat nepažįstu ir atsimenu tik tai, kad vienas buvo fizikas, o kitas – chemikas, ir jie abu dirba universitete. Tuomet Bronius, išpūsdamas cigaretės dūmą, emocingai tarė: „Viešpatie, ir tokie durniai!“ (Juokiasi.)

Man tas kuriozas išliko ilgam. Mes su Broniumi buvome J. Miltinio mokiniai ir mums buvo keliami labai dideli intelektiniai, erudicijos reikalavimai. J. Miltinis domėjosi, ką aktoriai skaito, ar vaikšto į parodas, ar klausosi amžinųjų klasikų muzikos. Užtat mes gana greitai perkrimsdavome tuos, kurie kalba banalybes, o prie „čierkos“, kai dar žmonės gauna „per smegenis“, tai ypač pastebima. Juk nesvarbu, kad moki visas fizikos ar chemijos formules, svarbiausia, ką mąstai apie gyvenimą...

– 2001-aisiais išleidote knygą „Tema: visada yra galimybė“, iš kurios jūsų gerbėjai sužinojo visą tiesą apie A. Masiulį nuo 1979 iki 1998 metų. Koks šios apžvalgos tikslas?

– Jaunystėje skaitydamas savo pamėgtų aktorių ir režisierių biografines knygas, neretai patirdavau tam tikrą informacijos alkį. Pastebėjau, kad jie nerašo apie tai, kuo mes iš tikrųjų gyvename. O juk aktoriai gyvena labai sunkų, įtemptą, beveik vienuolių gyvenimą... Retai kas susimąsto, kad aktorius turi peržengti negatyvų slenkstį, kai jam tenka vaidinti režisieriaus ar kompozitoriaus, kurių jis nevertina, pjesėje. Tačiau pagal vidinę teatro regulą privalu tai daryti, nes kitaip gali išmesti iš darbo.

Aktorius nuolatos dirba, juk yra toks posakis: „Menininkas niekada neturi atostogų.“ Aš kinui esu pardavęs visas vasaras ir savo sąskaitoje jau turiu 104 filmus. Net ir laisvą savaitę meškeriojant prie ežero man galvoje nuolat sukdavosi mintys apie darbus – neužbaigiau kažko repetuoti arba kodėl man nesiseka kuri nors scena. O būdamas susikaupęs nė nepastebėdavau, kad žuvis jau seniai nutraukusi valą... Iš tiesų buitis yra blogas dalykas aktoriaus gyvenime. Beje, man kartais nesmagu matyti ir tai, kaip gabūs aktoriai žūva televizijoje. Pastebėjau, jog paskutiniu metu Lietuvos televizija labai abejotina...

– Ar dėl to kalbama, kad galite būti gana nemalonus?

– Galbūt. Televizijai labai lengva per žiūrovus bukinančias laidas, tokias kaip „Dviračio žinios“, įvairius žmones patraukti per dantį. Nenustebsiu, jei po tokių mano pasisakymų ir iš manęs kada nors pradės šaipytis. Juk dabar juokiamasi net ir iš prezidento.

– Ar Lietuvoje lengva pragyventi iš aktorystės?

– Niekada iš meno daug neuždirbdavau. Pagaliau ne vien finansinis įvertinimas man malonus. Jaunystėje, kai dar buvau „žalias“ aktorius ir dirbau su J. Miltiniu, visus metus taupydavome, o pavasarį 18-20 aktorių susirinkdavo į fojė ir užsirašydavo, kurie už savo pinigus vyks į Maskvą arba Leningradą (dabartinį Sankt Peterburgą – aut. past.).

Vykdavome traukiniu į vieną ar kitą miestą, užsisakydavome kambarį viešbutyje. Važiuodavome tramvajais arba autobusais į Ermitažą, Marijos operos ir baleto teatrą arba Puškino dailės muziejų Maskvoje, lankydavome to meto progresyviausius spektaklius. Maitindavomės irgi už savo lėšas.

Taip gyvenome būdami visiški „ubagai“. Dažnai kai kurie važinėjo į teatrą suplyšusiomis kelnėmis. Aš pats trejus metus iš eilės į repeticijas eidavau (dabar net nemalonu prisipažinti) moterišku paltu, o žieminiai batai būdavo su mediniais padais. Tačiau tuo metu menas mums buvo svarbiausias dalykas!

– Kaip seniai esate susituokęs ir ar turite vaikų?

– Aš turbūt esu vienintelis žmogus Lietuvoje, kuris neturi nei automobilio, nei kompiuterio ir... nesu išsiskyręs (juokiasi). Su savo pirmąja ir vienintele moterimi Gražina gyvenu jau daugiau kaip 50 metų. Mano duktė baigė Medicinos universitetą, dirba farmaceute vienoje Panevėžio vaistinėje, jos vyras – inžinierius. Mano anūkė taip pat baigusi farmakologiją ir, tęsdama savo mamos tradicijas, yra tos pačios profesijos atstovė. Smagu, jog neseniai ji man padovanojo nuostabią proanūkę. Tiesa, ji ištekėjusi už dėstytojo ir dabar gyvena Vilniuje. Bet mano šeimos moterys nemėgsta, kai jas „ištraukiu“ į dienos šviesą...

– Ko sau niekada neleidžiate?

– Neleidžiu sau mechaniškai meluoti. Niekada neužmirštu vidinės cenzūros, nes kai kurios mano pažiūros gali užgauti žiūrovą. Nemėgstu pamokslauti ir mokyti. Gal todėl man ir pavyksta sugyventi su žmonėmis...

T. Kontrimavičiaus nuotrauka

 
 
    Atgal...