Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 
Pasaulio anykštėnų bendrija Anykštėnai Lietuvoje ir pasaulyje Mūsų kalendorius Kontaktai

Partneriai

Rekomenduojame
ANYKŠČIŲ VISUOMENĖ IR KULTŪRA INTERNETE (nuorodų katalogas) ANYKŠČIŲ ŠVIETIMAS INTERNETE (nuorodų katalogas) ANYKŠTĖNAI INTERNETE (nuorodų katalogas) ANYKŠTĖNŲ RAŠYTOJŲ KŪRINIAI INTERNETE (nuorodų katalogas) ANYKŠČIŲ VERSLAS INTERNETE (nuorodų katalogas)
Rodyti daugiau
   Naujienos
 
2025-11-23   Kelionės po Lietuvą. Istorija apie vargonininko maldaknygę ir Inkūnus
 
 
Interneto portalas www.lrt.lt „Kultūros“ skiltyje 2025 m. lapkričio 20 d. publikavo gausiai iliustruotą Artūro Štaudės pasakojimą apie buvusį Inkūnų ir Traupio bažnyčios vargonininką Joną Porciką.

1993-iųjų rugpjūčio pabaigoje kartu su dar trimis skvoto gyventojais keliavome į Anykščių rajoną, prie Šventosios upės, į Giedriaus Žungailos pusbrolio, melomano Mareko (kurį pažinojau dar iš gyvenimo Panevėžyje laikų), sodybą. 

Kelionė buvo gan ilga – pirmiausia autobusais, paskui pėsčiomis keliukais ir takeliais per Šimonių girią iki sodybos Mikierių kaimelyje. Pakeliui praėjome Inkūnų bažnytkaimį, jame apžiūrėjome 1942 metais baigtą įrengti medinę Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos bažnyčią.

Šalia jos, ant kalvelės, stovėjo apleistas ir be durų bei langų likęs nedidukas medinis namelis, į kurio vidų užėjome. Ant grindų tarp šiukšlių radau seną maldaknygę be viršelio, su beveik neįskaitomais užrašais ant titulinio lapo. Ją pasiėmiau ir iki šiol tebeturiu. Sprendžiant iš iliustracijų stilistikos, tai maldaknygė, tikėtina, išleista iki Pirmojo pasaulinio karo – spėju, apie 1912–1915 metus, ar pirmaisiais Nepriklausomybės metais.

Šiais metais vasarą, planuodamas kelionę po Anykščių kraštą, pasižymėjau Inkūnų bažnytėlę kaip planuojamą aplankyti vietą, bet dėl laiko stokos tada nenuvykome – apsilankiau tik dabar. Neseniai atsitiktinai sužinojau, kad namelį šalia bažnyčios apie 2007 metais įsigijo pažįstama keramikė Renata Umbrasienė iš Panevėžio, o pats namelis bei maldaknygė priklausė Inkūnų bažnyčios vargonininkui Jonui Porcikui.

Maldaknygę jis, matyt, buvo gavęs iš kunigo, o prieš tai ja galėjo naudotis Šukių šeima ir Inkūnuose tarnavę dvasininkai. Iki bažnyčios pastatymo 1942 metais mišios vykdavo Šukių šeimai priklausiusiame name – didžiausiame kambaryje, o šalia buvo kambarėlis, skirtas kunigo reikmėms.

Ant maldaknygės titulinio lapo dedikacijoje įskaitoma Šukio pavardė – tai šeima, kuri buvo pagrindinė bažnyčios fundatorė; jai priklausė ir namas, kuriame vykdavo mišios iki bažnyčios pastatymo. Šukių šeima bažnyčiai skyrė jai priklausiusius 12 hektarų žemės, dar kelis hektarus skyrė kiti vietiniai gyventojai.

1939 metais Panevėžio vyskupas suteikė Andrioniškio klebonui Dominykui Mikšiui leidimą laikyti pamaldas ir rūpintis bažnyčios statyba. Po 1940-ųjų metų sovietų okupacijos vyskupas stengėsi paspartinti bažnyčios statybą – 1941 metais buvo sumūryti pamatai, statomos sienos ir bokštas. 1942 metų rudenį vyskupas Kazimieras Paltarokas bažnyčią pašventino. Mano pirmojo apsilankymo metu bažnyčia atrodė apleista, dabar ji restauruota ir veikianti.

Pasidomėjęs paskutiniu maldaknygės savininku vargonininku Jonu Porciku, radau informacijos, kad po karo jis mokėsi Panevėžio muzikos mokykloje ir, tikėtina, po jos baigimo ilgą laiką dirbo Inkūnų bažnyčios vargonininku. Vėliau, matyt, apie 1985 metus ar kiek anksčiau, jis išsikėlė į Traupį, kur tęsė vargonininko darbą.

Rastose nuotraukose J. Porcikas Baltijos kelyje dalyvauja kartu su Traupio kunigu Steponu Galvydžiu (nuotrauka Povilo Jurkšto). 

Jono Porciko ir Traupio klebono Stepono Galvydžio nuotrauka Baltijos kelyje. P. Jurkšto nuotr. iš Irmos Randakevičienės rinkinio

Kitose matomas su jo suburto dūdų orkestro nariais. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais Porcikas buvo subūręs Traupio bažnyčios dešimties asmenų chorą, kuriam pats ir vadovavo.

„Pirmieji laisvės metai traupiečiams į atmintį įsirėžė ir kaip įspūdingos bei sukrečiančios muzikos koncertas po jų bažnyčios skliautais. 1992-aisiais per Šv. Onos atlaidus Traupyje griaudėjo tokios giesmės, kad visi gali paliudyti – to nei prieš tai, nei po to nebūta. Tada čia kunigavo Steponas Galvydis, literatas ir kultūros veikėjas, etnologės Gražinos Kadžytės dėdė.

Jiedu abu parašė misteriją, J. Porciko choras dainavo, arijas atliko kunigaikščiai ir kiti istoriniai bei religiniai personažai.

Į šventę kaip svečias atvyko ir Vytautas Landsbergis, bet žiūrovų minioje pabuvo trumpai – atsistojo prie choro ir visą laiką giedojo kartu.“

Kai 1999 metais mirė kunigas S. Galvydis, iš Traupio miestelio išvyko ir vargonininkas, o choras iširo. Apie 2005 metus J. Porcikas gyveno namelyje Svėdasuose, o likus metams ar dvejiems iki mirties jau gyveno senelių prieglaudoje šalia bažnyčios.

Gyvenimu senelių namuose Jonas Porcikas džiaugėsi – ten gaudavo tai, ko pats jau nebegalėjo užsitikrinti: baltą patalynę, šiltą maistą tris kartus per dieną. Kartais jį į buvusį namelį Inkūnuose pasikviesdavo ta pati keramikė Renata Umbrasienė, kuri šį apleistą namelį ant kalnelio įsigijo, perstatė ir 2012 metais jame įkūrė kūrybines dirbtuves „Amatų kalnelis“. Vargonininkas visuomet atvykdavo su dviem instrumentais – akordeonu ir smuiku. Jonas Porcikas mirė 2016 metais, sulaukęs 95-erių, Svėdasų senelių namuose.
 
 
    Atgal...
Kas? Kur? Kada?

2026 m. sausio 31 d., šeštadienį, 12 val. Anykščių koplyčioje-Pasaulio anykštėnų kūrybos centre atverta tradicinė Anykščių krašto tautodailės paroda. Jos pristatymo proga koncertavo Antano Vienuolio progimnazijos moksleiviai, ugdomi mokytojos Vilės Mikučionytės. Paroda veiks iki kovo 17 dienos.

2025 m. gruodžio 18 d. 16 val. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus salėje (Muziejaus g. 6A, Anykščiai) vyks Anykščių rajono savivaldybės Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos įteikimo iškilmės. Už nuoseklų ir ilgalaikį indėlį į tautodailės raidą, etninės kultūros globą ir sklaidą, tradicinių amatų puoselėjimą bei Anykščių krašto kultūrinio gyvenimo stiprinimą 2025 m. Anykščių rajono savivaldybės Teresės Mikeliūnaitės kultūros premija skirta Skaidrei Račkaitytei.

2025 m. gruodžio 13 d., šeštadienį, 14 val. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto prof. Romano Plečkaičio auditorijoje (Universiteto g. 9, 209 aud., II aukštas) vyks kultūros popietė „Ar dar pažįstame Antaną Vienuolį?“, kurioje bus pristatytas šaltinių publikacijos „Antano Vienuolio asmeninė ir tarnybinė korespondencija“ pirmas tomas „Antanas Vienuolis ir amžininkai: laiškų dialogai“ (rengėjai ir sudarytojai dr. Inga Liepaitė ir Antanas Verbickas). Plačiau apie renginį – mūsų svetainės skiltyje „Perspektyva“.

Rodyti daugiau

Metų laikai
Stingdantis šaltis neįveikia nei Šventosios, nei jos nuolatinių gyventojų
Fotografas:
TK
Archyvas