2026 m. liepos 28 d., eidama 81-uosius metus, Anykščiuose mirė pedagogė rusų kalbos ir tikybos mokytoja Dalė Gutauskaitė-ŽEMAITIENĖ (1946–2026).
Šiandien mirė mano gimnazijos klasės auklėtoja. Ir nors Ji mūsų auklėtoja buvo tik 4 metus, o gimnaziją mes baigėme prieš daugiau negu 20 metų – ši žinia sukrėtė absoliučią daugumą mano klasiokų. Nes Auklėtoja buvo tokia – šalia Jos mes jautėmės tarsi arčiau Dievo.
Mūsų laida buvo pirmoji gimnazijoje, kuria „profiliavo“. Tad į klases mus suskirstė ne pagal raides ar draugystes, o pagal pasirinktą profilį, o jie buvo net keturi: berods, tiksliųjų mokslų, informatikos, ekonomikos ir humanitarinis.
Humanitarinio profilio klasė buvo pati mažiausia – profilį pasirinko nemažai gerai besimokančių „kalbistų“ (būsimieji vadovai, viešųjų ryšių ir politikos mokslų asai), dar tokie, kurie „prie meno“, taip pat tie, kurie daugiau niekur nepateko, na, ir aš. Aš tokia – nei prie kurių, bet ir prie visų.
Buvau viduriukas, kaip ir mano mokslų balai, o jie buvo vidutiniai tik todėl, kad mano genties IQ iš principo aukštas, ne todėl, kad kada nors mokiausi. Taigi, buvau viduriukas, tokia Anykščių gatvinė, bet prie meno, iš padorios šeimos, bet viduje laukinės dvasios svajoklė. Ir viso šito būrio auklėtoja – TIKYBOS MOKYTOJA. Mes beveik niekas nelankėm tikybos – gatviniams prie meno tai ne lygis. Klasės intelektualai pasidalino pusiau. Rezultate – dauguma rinkomės etiką. Taigi, mūsų Auklėtojai atiteko klasė, kuri net neketino lankyti Jos pamokų.
Pirmųjų mokslo metų išvakarėse Auklėtoja skambino mano Mamai. Įdomu. Ji paprašė mano Mamos, kad leistų man būti klasės Auklėtojos dešiniąja ranka. „Čia, tipo, klasės Seniūne? Mam, Seniūną renka klasiokai, ne Auklėtoja!“ – susinervinau dėl kraunamų atsakomybių aš.
Tik vėliau supratau, kad Auklėtojos skambutis buvo ne apie atsakomybes, o apie pagarbą – Ji niekada nevadino mūsų vaikais, nuo pat pirmos dienos kalbėjo kaip su suaugusiais.
Prasidėjo mokslo metai, klasiokai mane metams išrinko Seniūne, o Auklėtojos Dešiniąja ranka tapau visiems ketveriems metams, nors tikybos niekada taip ir nelankiau.
Auklėtoja mus dar mokslo metų pradžioj išsivežė į vienuolyną su nakvyne. Ir veždavosi ten kasmet. Mes rūkėm už vienuolyno tvoros, mes gurkšnojom alutį vienuolyno kambariuose, mes bėgom per vienuolyno langus į kaimo diskoteką! Svarbu paminėti, kad Klasės Seniūnė – Auklėtojos dešinioji ranka – varė kartu su visais! Nė karto netapau kalta ar atsakinga uź tai. Bet Auklėtoja dažnai man vienai tyliai primindavo: „Tu galėtum rodyti visai kitokį pavyzdį kitiems“.
Auklėtoja niekada nė vieno nebaudė ir negėdino. Dabar suprantu, kad Ji mus gerbė ir mumis tikėjo avansu. Su tokia Auklėtoja mūsų klasė tapo labai kūrybiška šaika, per gimnazijos šventes ir renginius mūsų klasės pasirodymai buvo patys laukiamiausi. Ilgainiui tapom švenčių sumanytojais. Buvom laisvi savo netobulumuose ir drąsūs. Mes net leidom sau pasišaipyt ir net tujint mokytojus per pamokas. Kartą bernai buvo parašę skelbimą į vietos laikraštį ir įdėję mokytojo telefono numerį, o panos esam parašę erotinio pobūdžio meilės laišką vienišai mokytojai nuo vienišo mokytojo! Čia tik gėlytės, tik tai, ką galiu pasakot…
Bet niekada nė vienas iš mūsų nebuvom pas direktorę „ant kilimėlio“. Nebent išklausyt pagyras už pasirodymus renginiuose. Galvoju, kad mūsų klasei visi ketveri metai gimnazijoje buvo ištisas renginys, ir iki šios dienos nesuvokiu, kaip Auklėtoja visa tai perėjo su ta pačia šypsena ir pagarba kiekvienam mūsų.
11-oje klasėje rudenį Auklėtoja mane pasikviečia pokalbiui. „Toma, mokykloje kalbama, kad Tu vartoji narkotikus, man labai liūdna tai Tau sakyti. Bet labai noriu Tau padėti, todėl sakau“, – rėžė man Dieviškoji Auklėtoja. „Ką???“ – net sudrebėjau aš. „Na, Tu labai sulysusi ir išbalusi, akivaizdu, kad kažkas negerai. Tomute, susigadinsi sau gyvenimą…“
Tuo metu aš per vasarą buvau numetusi net 17 kg svorio ir sirgau anoreksija, bet tai buvo laikai, kai apie savo problemas niekas „neinfluencina“, todėl mūsų mokyklos laikai iš tiesų buvo pletkų ir paskalų laikai. Bet taip pat tai buvo laikai tokių pokalbių…
Papasakojau Auklėtojai, kaip yra iš tiesų. Man buvo taip baisu, kad Auklėtoja manimi suabejojo. Ji juk buvo arčiau Dievo! Jeigu Ji manim abejoja… Tai negi aš visai atplyšau nuo Dievo?.. Prisiekiau Jai, kad niekada narkotikų nevartojau ir nevartosiu. Kad pasveiksiu nuo anoreksijos ir kad gyvenimo sau nesusigadinsiu jokiais būdais. Ji manęs neprašė nei prisiekti, nei prižadėti, bet tada aš jaučiausi švaresnė nei po išpažinties.
Po mūsų pokalbio paruošiau projektą apie narkotinių medžiagų poveikį smegenims ir pristačiau jį savo ir vyresnėms klasėms. Paskui susirinkau gimnazistų komandą ir mes. tam mano projektui pridėję meninę dalį, pavažinėjom po Lietuvą ir net laimėjom pora konkursų.
O paskutiniais mokslo metais būtent Auklėtojai pirmai pasakiau, kad laikysiu visus 5 baigiamuosius egzaminus valstybiniu lygiu. „Ar Tau to reikia? Tu juk aktorė… Kam Tau matematika, istorija?“ – perklausė Ji. „Pažadėjau, ir šventa“, – tada atsakiau trumpai. Gana gerai išsilaikiau tuos egzus, pasveikau nuo anoreksijos ir įstojau i aktorinį.
Gimnazijos išleistuvių šventėje šokom iki paryčių, o tada visi ėjome pasitikti saulės. Apsikabinę. Verkėm – mūsų Klasės Šaika su Dieviškąja Auklėtoja… Paskutinis saulėtekis kartu.
„Tu galėjai tapti visai kitokiu pavyzdžiu kitiems. Ir Tu tapai“, – pasakė man tada Dieviškoji Auklėtoja. Mudvi pradėjom taip kvatotis, kad aš net apsiverkiau. Ji buvo Žmogus, iš tiesų padaręs lemiamą įtaką mano Tikėjimui.
Nors Ji galvojo, kad viską padariau pati. Bet iš tiesų… Ji visada taip tikrai tikėjo Dievu Žmoguje. Kiekviename mūsų. Ji taip tikėjo, kad užteko mums visiems.
Jos tikėjime mes visi tapome geresniais.
Mylima Auklėtoja, Jūs grįžote ten, iš kur atėjote. Tebūnie. Su ilgesiu ir pagarba –
2026 m. rugpjūčio 4 d., antradienį, 16 val. Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje atidaroma fotomenininko Aloyzo Janušio paroda „Pasijusti paukščiu“, skirta kūrėjo 85-erių metų jubiliejui. Bibliotekos languose Vyskupo skvere A. Janušio kūriniais bus galima grožėtis iki rugsėjo 30 d.
2026 m. liepos 30 d. Kurklių sinagogoje atidaroma ir iki rugsėjo 13 d. veiks paroda „BURTON fenomenas“. Ji papasakos apie Kurkliuose gimusį Moišę Dovydą Osinskį, vėliau pasaulyje žinomą kaip Sir Montague Burton. Būdamas vos penkiolikos jis išvyko į Didžiąją Britaniją ir ten ilgainiui sukūrė vieną didžiausių XX a. britų vyriškų drabužių kompanijų, o jo vardas tapo kokybiško ir prieinamo kostiumo ir socialiai atsakingo verslo simboliu. Liepos 30 d. 18 val. Lietuvos nacionalino muziejaus istorikė dr. Giedrė Milerytė-Japertienė pristatys Sir Montague Burtono gyvenimą, jo sukurtą drabužių verslą, socialines idėjas ir kelią nuo Kurklių iki Didžiosios Britanijos pramonės istorijos.
19-asis kultūros festivalis „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose – 2026 m. rugpjūčio 13–15 dienomis. Išsami festivalio programa – čia: https://www.anyksciai.lt/naujienos/19-asis-kulturos-festivalis-purpurinis-vakaras-anyksciuose-programa/12068, o bilietai – www.kakava.lt.
2026 m. liepos 24–26 dienomis Anykščiuose vyks miesto šventė „Po šituo stogu“. Šventė programa skelbiama mūsų svetainės skiltyje „Perspektyva“.
Kurkliai – Mažoji Lietuvos kultūros sostinė – 2026-aisiais švenčia savo 500 metų jubiliejų. Didžioji šventė – liepos 19-ąją, per tradicinius titulinius Šv. Jurgio atlaidus. Plačiau apie šventinius metus – Kurklių miestelio bendruomenės FACEBOOK paskyroje, turinčioje kone 2 tūkst. sekėjų.
2026 m. birželio 14 d., sekmadienį, prieš pat vidurdienį Anykščių siaurojo geležinkelio stotyje ir Siauruko muziejuje prasidės bendruomenės sueiga „(At)minties galia“, skirta sovietinių represijų aukoms pagerbti ir iš jų tvirtybės pasisemti. Sueigos programoje – pagarbioji tylos minutė, partizanų vado Šarūno rekonstruotos uniformos parodos „Būk vertas laisvės! Antano Slučkos-Šarūno partizaninis kelias jaunajai kartai“ ir dailininko Donato Inio istorinio žanro tapybos parodos „Vietos dvasia“ pristatymai, speciali Anykščių kultūros centro vokalinio vyrų ansamblio „Varius“ (vad. Stanislovas Aglinskas) laisvės kovų dainų programa ir net bendruomenę telkianti ir stiprinanti kulinarinė degustacija.