Sausio 16 dieną sukako 100 metų 1909 metais gimusiam Nepriklausomos Lietuvos karininkui dimisijos majorui Augustui Bernadišiui.

Dimisijos majoras A. Bernadišius 1939 m. buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu ir buvo vienintelis leitenantas tuometinėje Lietuvos kariuomenėje, gavęs tokio laipsnio apdovanojimą.

Jubiliejaus išvakarėse karininkas pasidalijo prisiminimais apie Lietuvos kariuomenės (ir savo, kaip neatskiriamos jos dalies) vaidmenį dramatiškuose Lietuvos istorijos verpetuose. Apie tai – Krašto apsaugos ministerijos surinktoje ir išplatintoje informacijoje apie jubiliatą.

Šiandien šimtamečio dim. mjr. A. Bernadišiaus patirtis ir pasakojamų prisiminimų versmė svarbi ne tik todėl, kad liudija vadovėliuose aprašytus istorijos faktus. A. Bernadišiaus istorijos apie smetoniškos Lietuvos karininkų gyvenimą, laisvalaikį, pomėgius, karininkijos garbės kodeksą, Tėvynės gynėjo identiteto suvokimą liudija „gyvąją“ to laikmečio karinės bendruomenės istoriją. Žinodami, kokie buvome praeityje, galime „pasimatuoti“ kokie tapome šiandien.

Ilgaamžio mjr. A. Bernadišiaus biografija – tarsi Lietuvos valstybės gyvenimo įvykių chronologijos skerspjūvis, pateiktas per asmeninius išgyvenimus.

Smetonos karo mokykla, tarnyba Karaliaus Mindaugo pulke: „Į mus buvo investuojama įvairiomis prasmėmis“

Augustas Bernadišius gimė 1909 m. sausio 16 d. Panevėžio apskrityje, Troškūnų valsčiuje, Pasausių kaime, vidutinių valstiečių šeimoje. 1930 m. baigė Panevėžio valstybinę gimnaziją, 1932 m. – pirmojo Lietuvos Prezidento A. Smetonos karo mokyklos XVI laidą. Pirmąja tarnybos vieta A. Bernadišius pasirinko Panevėžį. Čia buvo paskirtas tarnauti būrio vadu į Lietuvos Karaliaus Mindaugo ketvirtąjį pėstininkų pulką, vėliau tapo to paties pulko automatinių pabūklų „Oerlikon“ atskiro būrio vadu, o nuo 1935 m. tarnavo sunkiųjų kulkosvaidžių kuopos vadu.

„Laisvu nuo tarnybos metu karininkai nepraleisdavo progos lankytis teatre. Tuomet į Panevėžį atveždavo spektaklių iš Kauno ir Šiaulių, arba į gastroles atvykdavo pavieniai operos ir baleto meistrai. Neretai specialiai karininkams būdavo organizuojamos specialios kultūrinės – politologinės paskaitos, kurias skaitydavo visuomenės šviesuliai ir to meto viešosios nuomonės formuotojai: pavyzdžiui, rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius ar poetas Liudas Gira. Jie diskutuodavo su mumis įvairiausiomis temomis: nuo tautinio identiteto klausimų iki istorijos, nuo tarptautinės politikos prognozių iki aktualių kultūros naujienų. Taigi, neišvažiuodami iš Panevėžio jautėmės neatskirti nuo visuomeninio gyvenimo epicentro, nebuvo jokio komplekso, jog esame nublokšti į kultūrinį užribį, jog iš mūsų Tėvynei tereikia tik karybos išmanymo. Į karininkų gyvenimą valstybė „investuodavo“ ir kultūrine, edukacine prasme. Gal dėl to, tuomet karininkija buvo priskiriama prie visuomenės elito...

Taip pat kiekvienas tarnaujantis Karaliaus Mindaugos pulke buvo skatinamas save tobulinti ir išbandyti atskirose sporto šakose: kas sportiniame šaudyme, kas slidinėjame, ar čiuožinėjime, kas bėgime, kas krepšinyje. Pastarąjį kariai „labai azartiniai lošdavo“, – prisiminamais dalijasi dim. mjr. A. Bernadišius.

Tuo metu dar leitenantas A. Bernadišius save realizavo sportiniame šaudyme: „Labai norėjau kur nors būti pats pirmas“. Sportinio šaudymo pirmenybėse yra pasiekęs ypač gerų rezultatų: 1936 ir 1938 m. Lietuvos sportinio šaudymo pirmenybėse iš šautuvų laimėjo pirmąsias vietas ir prizus, o 1938 m. Lietuvos kariuomenės sportinio šaudymo varžybose, kurios vyko kaip sudėtinė pasaulio lietuvių olimpiados dalis, užėmė pirmąją vietą. Už laimėjimus šioje sporto šakoje A. Bernadišius iki šiol saugo tuometinio kariuomenės vado generolo S. Raštikio padėką.

„Dar mokydamasis A. Smetonos karo mokykloje pertraukų tarp paskaitų metu pratindavausi kuo ilgiau šautuvą vienoje rankoje laikyti ir išlaikyti. Kai šautuvas man jau pasidarė „labai lengvas ir artimas“, perskaičiau visą tuometinę literatūrą apie šį sportą. Išmokau prieš spausdamas šautuvo nuleistuką sulaikyti kvėpavimą, suvaldyti širdies ritmą. Tai buvo ilgas darbas su savimi. Tiek pamėgau šaudymą, kad, pamenu, vos pavalgęs pusryčius, susitvarkęs lovą tuoj imdavau šautuvą, ir kur nors pasirinkęs taikinį pro langą, taikydavau: dirbdavau su savimi – kaip pasiekti absoliučią ramybės būseną, kol paspaudi ir... įvyksta šūvis. Kai pradėjo sektis, atėjo ir pergalės – buvo neapsakomai išdidu: kai tik vykdavo varžybos – pirmieji prizai buvo mano“.

Žygiai į Vilnių: „Atvykome tarsi į savo Jeruzalę. Karininkai naktį ėjo sargybą prie savo miegančių karių“

1939 m. spalio mėn. ir vėliau, 1941 m. birželį, ltn. A. Bernadišius dalyvavo žygiuose į Vilnių.

1939 m. spalio 27 dieną 9 valandą ryto Lietuvos kariuomenės Vilniaus rinktinė, vadovaujama generolo Vinco Vitkausko, pradėjo žygį iš įvairių pasienio vietų į Vilnių.

„Kai 1939 m. pradėję judėti link Vilniaus išsilaipinome Švenčionėliuose, staiga visi supratome, kad jau esame Vilniaus krašte. Lyg kokioje Jeruzalėje atsidūrėme. Visi labai susijaudino, ypač karininkai. Džiaugėmės, kad ši žemė ir vėl mūsų. Pamenu, pribėgę prie mūsų vietiniai gyventojai – daugiausia lenkai – sveikino, dovanojo gėles, siūlė nakvynę. Taip buvo dėl to, kad žmonės buvo pavargę nuo netvarkos, bado ir plėšikavimų. Jiems Lietuvos kariuomenė buvo tvarkos ir saugumo garantas.

Idant padėtumėm gyventojams, savo dalinį padalinome į dvi dalis: vieni liko nakvoti kur atvykę, kiti nuvažiavome į Švenčionis. Karius apnakvyndinome buvusiose raitelių eskadrono kareivinėse. O Švenčionių seniūnas mums, šešiems karininkams, pasiūlė savo namus. Ant šieno suklojo patalus. Deja, mes nenorėjome palikti savo karių be priežiūros ir apsaugos. Kol jie miegojo, mes, karininkai, baimindamiesi plėšikautojų ir netvarkos kurstytojų, pasikeisdami po tris, ėjome sargybą, kad mūsų kariams nieko nenutiktų“.

Vilniaus legendos. Karininkų brolybė

„Kai įžengėme į Vilnių... nusiminėme. Įsivaizdavau, kad išsvajotasis miestas bus gražesnis. Tačiau sostinė mus pasitiko apšnerkšta, nevalyta, čia niekas nekalbėjo lietuviškai. Pajutau, kad nevalingai lyginu sostinę su Kaunu, jos Laisvės alėja, šios gatvės blizgesiu, šurmuliu, aura. Suprantu, kad Vilniuje tik ką praūžę negandos paliko savo pėdsakus, tačiau pirmasis įspūdis sostinėje buvo nykuma.

Mūsų batalionas Vilniuje įsikūrė T. Kosciuškos gatvės kareivinėse. Pamenu, po pusryčių ėjau T. Kosciuškos gatve patikrinti, kaip mano kulkosvaidininkai prižiūri arklius. Pusiaukelėje mane sustabdė aukštas, inteligentiškos išvaizdos pusamžis vyriškis. Prisistatė esąs Lenkijos kariuomenės papulkininkis: „Jau dvi dienas nieko burnoje neturėjau. Paimkite, prašau, iš manęs XIX a. rusų rašytojo N. Leskovo raštus, aš juos taip mėgdavau skaityti, o mainais duokite, prašau, litą maistui, kitaip aš mirsiu badu”.

Nors knygas atsisakiau imti ir karininkui ištiesiau penkis litus, jis sujaudinęs griebė abiem rankom manąsias ir, karštai jas paspaudęs, paliko man tas knygas. „Net jeigu jūs jų ir neskaitysite, žinokite, šios knygos neš jums laimę ir bylos apie jūsų jautrumą”, – kalbėjo nueidamas lenkų karininkas. Gerokai vėliau garsiojo rusų klasiko knygas nunešiau į vieną Vilniaus bibliotekų ir nieko nesakęs palikau ant stalo. Tegu jos neša laimę Vilniaus miestui. Juk tiek dėl jo kovota”.

1939 m. leitenantas Augustas Bernadišius buvo apdovanotas LDK Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu. Jis – vienintelis leitenantas tuometinėje Lietuvos kariuomenėje gavęs tokio laipsnio apdovanojimą.

1940 m. karininkas išlaikė konkursinius egzaminus į Vytauto Didžiojo karo akademiją ir kapitono laipsniui gauti.

Karinė Galvės ežero paslaptis

Po 1940 m. Lietuvos okupacijos, likvidavus Lietuvos kariuomenę, ltn. A. Bernadišius buvo paskirtas į 29 šaulių teritorinį korpusą, 184 divizijos 262 pulką 3-iosios kulkosvaidžių kuopos vadu. „1940 m. mūsų kulkosvaidininkams Trakuose, Užutrakio grafo Tiškevičiaus dvaro rūmuose, buvo atiduotas apatinis kambarys. Šiose patalpose anksčiau buvo veikusi kultūrinė organizacija. Tame kambaryje visur kabėjo Lietuvos veikėjų paveikslai: Antanas Baranauskas, Maironis, Antanas Jablonskis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Smetona, Jonas Basanavičius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Sugyventi turėjome kartu su „prižiūrėtoju“ – sovietų kariuomenės politiniu karininku (politruku). Kurį laiką jis mums netrukdė, tačiau vieną dieną savo komisaro įsakymu liepė nukabinti visus mūsų valstybės kultūros ir visuomenės veikėjų portretus. Vietoje jų atnešė Komunistų partijos centro komiteto politbiuro narius. Aš jam sakau: „Savo rankomis mūsų tautos žiedo nukabinti negaliu. Jie mūsų visų širdyse“, – kalbu šiuos žodžius, ir matau, kaip mano karių kumščiai gniaužiasi, krumpliai bąla. Dar sekundė ir būtų kilusios muštynės. Kai su kariais ryte išvykome į tarnybos vietą, vakare grįžę jau radome vietoje Lietuvos veikėjų sukabintus svetimus – šešiolika politbiuro narių.

Naktį mano kariai šiuos portretus ištepė purvu ir politrukui nieko kito neliko, kaip neatitaisomai sugadintus paveikslus tyliai sudeginti lauže, o pelenus išbarstyti Galvės ežere. Jei kas būtų sužinojęs apie tai – visi būtume ištremti į Sibirą. Tačiau išdavikų nebuvo.

Tokia buvo mūsų tylioji rezistencija. Ką daugiau galėjome padaryti? Tačiau šiandien, kai kalbama apie Trakuose tyvuliuojančio Galvės ežero dugno paslaptis – žinau, jog ten nusėdę okupantų atvaizdų pelenai“.

Linkėjimas jauniesiems

Prasidėjus karui, kartu su 262 šaulių pulku A. Bernadišius pasitraukė iš sovietų armijos. Reorganizavus Lietuvoje pasilikusias kariuomenės dalis, 1941 m. liepos mėn. buvo paskirtas į 2-ąjį apsaugos pulką, tačiau po dviejų savaičių išėjo į atsargą ir iš Vilniaus išvyko gyventi į tėviškę. Buvo Lietuvos laisvės armijos narys, nuo 1942 m. priklausė Troškūnų valsčiaus organizacijai, kuriai vadovavo kapitonas Antanas Švilpa.

Antrosios sovietų okupacijos metu dirbo Vytėnuose (Jurbarko r.) vienuolių saleziečių mokykloje mokytoju. 1948 m. persikėlė gyventi į Vilnių pas šeimą. Kad mažiau kristų KGB į akis, dirbo nedidelėse įmonėse sąskaitininku arba buhalteriu. 1964 m. baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą. 1975 m. išėjo į pensiją.

Atgimimo laikotarpiu aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą. Yra Atsargos karininkų sąjungos narys. 1991 m. A. Bernadišiui suteiktas dimisijos kapitono laipsnis, o 1997 m. – dimisijos majoro laipsnis. 2004 m. apdovanotas krašto apsaugos sistemos lygmens medaliu civiliams „Už nuopelnus“.

Dim. mjr. A. Bernadišius savo jubiliejaus proga jauniesiems Lietuvos karininkams norėtų palinkėti tarpusavio šilumos, stipresnio bendruomenės jausmo: „Suartėkime vieni su kitais. Nebūkime tokie svetimi. Nežinau kodėl tokie svetimi ir užsidarę esame. Tačiau bendrumo jausmas ateina per akademinį auklėjimą ir edukaciją. Į tai didelį dėmesį turėtų kreipti nūdienos karo akademijos vadovai, dėstytojai“.

Pokalbį užrašė Ieva Matonienė

Nuotraukos iš A. Bernadišiaus asmeninio archyvo