Interneto erdvėje sklando puikus pozityviosios politinės publicistikos pavyzdys – Vytauto V. Landsbergio pamąstymai apie tai, kokio naujo prezidento reikia Lietuvai ir kaip jo ieškoti. Su teksto autoriumi, turinčiu savo nuomone, visuomet galima ginčytis, bet neigti aplinkybes, kurios jį skatina apie tai prabilti, tiesiog neįmanoma.

Artėjant Prezidento rinkimams daugmaž tampa aišku, kad partijos (ačiū Dievui) kandidatų neturi. Toks įspūdis, kad prezidento rinkimams nepasiruošta, prezidentai neparuošti, neužauginti. Esama didelės atsitiktinumų galimybės. Tikėtina, kad sulauksime keistų ir menkai pažįstamų asmenų veržimosi valdžion, su neaiškiais užnugariais ir rėmėjais, o tai reikštų dar didesnę dvasinę ir politinę sumaištį.
 
Prasidėjo kalbos ir apie Vilties Prezidento figūrą – taikos ir sąžinės Prezidento. Prisimenant a. a. S. Lozoraitį galima konstatuoti, kad tauta tuokart neatpažino šių (taikos ir sąžinės) savybių, mielesnės buvo kitokios savybės, akivaizdesnės kito kandidato asmenyje.
 
Kodėl neatpažino S. Lozoraičio – kaip savo žmogaus, kas jame buvo svetima? Gal tai, kad svetimam krašte gyvenęs, bet štai V. Adamkui panaši aplinkybė jau nebepakenkė. (Gal S. Lozoraitis ir pralaužė šiuos nepasitikėjimo ledus?) Gal netiko tai, kad negirtuoklis, neprisivogęs, išsilavinęs, elegantiškas... Sunku dabar atspėti "kodėl", bet ruošiantis naujam etapui, galima daryti šiokias tokias išvadas.

Pirmoji išvada: Regis, jau atėjęs laikas lozoraitiško tipo kandidatui, nes kitokios išeities tiesiog nėra. Nedera naują vyną pilti į senus vynmaišius. Į lietuvišką ąsotį dera pilti švarų šaltinio vandenį. Skaidrų, permatomą, džiugiai tekantį...

Antroji išvada: Esami lyderiai niekuo labai nenustebintų. Jie jau pabandė vadovauti arba vadovavo, juos jau žinome. Dauguma jų – praeities lyderiai. Be to, dažniausiai deklaruojama jų pozicija yra "prieš", o ne "už".  Tačiau Prezidentas ateina ne kariauti, o jungti žmones Valstybės kūrybai. Svarbi jo funkcija – kviesti valdininkus būti dorais žmonėmis: nevogti, atjausti, gražiai elgtis. Rodyti jiems asmeninį tokios elgsenos pavyzdį.

Taigi – jo pozicija turėtų būti "už" Lietuvą, kurioje gera visiems.

Trečioji išvada: Jei tokio kandidato nesimato, jį reikėtų sugalvoti, skubiai išrasti ir paprašyti, kad sutiktų ateiti į šį simbolinį (ir vienintelį likusį) švarios Lietuvos postą. Šiuo itin sunkiu ir tamsiu Lietuvos tarpsniu...

Lietuvai reikalinga vėliava – vilties vėliava, kuri vien savo buvimu viešojoje erdvėje rodytų, jog įmanoma sąžiningai gyventi, taikoje ir darnoje su visais. Tam nebūtina ekonominė ar politinė superkompetencija (lietuviškas "visažinojimas" kaip tik dažnai ir trukdo išgirsti kitaip galvojantį).

Kadangi laiko nėra daug, reikėtų pradėti fantazuoti – kas jis? Kokios jo savybės, biografijos detalės, darbai leistų patikėti, jog tai padorus ir tvirtas žmogus, "be šleifo", be įtakų.

Kokios prezidentinės savybės reikalingiausios šiuo metu?
 
Kietas stuburas, švarios rankos, minkšta, atvira širdis.

Gebėjimas išgirsti, susikalbėti – ir su profesorium, ir su troleibuso vairuotoju, ir su bedarbiu, ir su emigracijoj gyvenančiu tautiečiu. Ne pamokslaujant, o kviečiant pagalbon, prašant patarimo. 

Gebėjimas siūlyti, ne neigti. Jungti žmonių skirtybes optimaliausiam sprendimui.

Be to, tai žmogus, kurio ikišioliniai darbo vaisiai buvo naudingi visuomenei ir skanūs. Juk sakoma – pažinsite iš vaisių.
 
Tokiam Prezidentui nebūtinas politinis "įdirbis" , kadangi šie dalykai praeityje buvo daromi su įvairių švaresnių-nešvaresnių finansinių grupuočių palaikymu bei įtaka.

Toks Prezidentas prezidentinės kampanijos galėtų net neorganizuoti, nemėtyti tam pinigų, nes pinigai šiuo metu žymiai reikalingesni kitur. Tiesiog užtektų pasakymo – "Jeigu aš tinku, pasakykit tai. Jei pasakysit rinkimuose – bandysiu nenuvilti. O važinėti, žadėti ir įrodinėti, kad kiti blogesni už mane – nerimta."

P. S. Klausimas: koks asmuo labiausiai atitiktų jūsų asmeninę Vilties Prezidento poziciją? (Būtų smagu, jei siūlantys nekeiktų prieš tai pasiūlytojo, o įvardintų kitą, geresnį ir priimtinesnį. Įvardintų jo savybes, kurios, jų manymu, leidžia jį siūlyti tokiam atsakingam postui.)

P. P. S. Pirmasis pasiūlymas (netgi du): du žmonės, kuriuos pažįstu turint anksčiau išvardintųjų savybių. Tai – režisierius ir Keistuolių teatro aktorius Aidas Giniotis ir aktorius bei bardas Gediminas Storpirštis.
 
Aidas Giniotis – Keistuolių teatro siela, įteisinęs Lietuvoje kitokio meno (teatro) sampratą – pozityvaus, šviesaus, kupino improvizacijų, žaidimų. Tai žmogus, kuriam vaikai (Lietuvos ateitis) yra pati rimčiausia publika. Ir susišneka jis su ja taip, kad ir tėvai, atvedę savo atžalas, nuskaidrėja. Gal ir visa Lietuva nuskaidrėtų? 
 
O Gediminas Storpirštis į "Baltosios anketos" klausimus prieš porą metų yra atsakęs šitaip:

1. Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po šimto metų? Kokie visuomeninės raidos principai (ar įstatymai) galėtų padėti to siekti?
 
Po šimto metų Lietuvoje bus švari gamta, joje gyvens darbštūs, talentingi, orūs žmonės, gerbiantys savo kraštą, jo istoriją, kultūrą ir nepraradę ryšio su savo senoliais. Įstatymų turėtų žymiai sumažėti, jie turėtų būti paprasti ir aiškūs, visiems be išimčių lygūs, skatinantys asmeninę iniciatyvą bet kurioje veikloje ir asmeninę (ne kolektyvinę) atsakomybę už tai.

2. Ar Jus tenkina Lietuvos valstybės kultūros politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?

Aiškios valstybės kultūros politikos nematau. Pastebiu tik pavienių žmonių iniciatyvas. Gana senokai apie tai kalbama, bet, matyt, neradus sprendimų, reikalai nejuda. Norėtųsi palinkėti skandinaviško racionalumo, o ne emocionalumo. Juolab kad tai gyvybiškai svarbus nedidelei valstybei klausimas. Kultūra, tautinė savimonė – vienintelis imunitetas gyvenant tarp didelių kaimynų ar valstybinių susivienijimų.

3. Ar Jus tenkina Lietuvos valstybės švietimo politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?

Tai, kas vyksta dabar, – nėra nuosekli švietimo reforma, turinti aiškų tikslą, o tik didelis sąmyšis. Nuolat kas nors keičiama, slepiama, ko nors nerandama. Tai skatina baimę, nepasitikėjimą ir nerimą. Tai panašu į gyvenimą bute, kuriame nuolat vyksta remontas. O juk vaikams norime perduoti tai, kas geriausia, – meilę. Kaip matome, kol kas tai judėjimas priešingomis kryptimis.

Mes mokome vaikus faktų, datų, suteikiame žinių, o reikėtų – išminties! Išminčiai kalba trumpai, paprastai ir aiškiai, todėl reikėtų labai sumažinti žinių kiekį, atrenkant iš jų tai, kas svarbiausia. Dabar mokykloje labiausiai lavinama atmintis, bet žinios šiais laikais greitai sensta, jos pamirštamos, o išmintis pasenti negali ir ji niekada nepamirštama. Mokydami vien faktų, mokome ką galvoti, o reikėtų – kaip galvoti.

Vis stebimės, kodėl visuomenėje tampa paklausios vartotojiškos idėjos, o patys pamirštame į mokyklos reformas įtraukti dvasinėmis vertybėmis grįstas programas. Reikėtų ugdyti gebėjimus atpažinti tokias vertybes ir jų siekti, įtraukti į programas kritinio mąstymo, problemų sprendimo, tikslo siekimo ir logikos pamokas.

Ar mūsų mokyklose vaikai mokomi sąžiningumo, tolerancijos, humoro jausmo, taikaus konfliktų sprendimo, aktyvaus kūrybiškumo ir atsakomybės už savo veiksmus? Kaip atrodytų pamokos be įtampos, be streso, kuris blokuoja žinių įsiminimą ir gebėjimą mąstyti, kaip atrodytų mokinių ir mokytojų santykiai, grįsti meile ir pagarba?  Tai ne utopistiniai svaičiojimai.

Tikiu, kad galima radikaliai reformuoti mokyklų programas ir kad atsirastų žmonių, žinanančių, kaip tai padaryti. Galima, pavyzdžiui, mokyti tiksliųjų mokslų, remiantis iškiliausių mūsų žmonių patirtimi ir realiomis gyvenimo situacijomis. Tikiu, kad mūsų vaikus reikia supažindinti su kritinėmis visuomenės problemomis ir spręsti jas kartu. Be to, manau, kad reikia sumažinti klasėse mokinių skaičių iki 15-20 ir žymiai sumažinti mokytojams įvairių anketų ir popierių pildymą, vadinamąjį popierizmą.

4. Lietuva dažnai įvardijama kaip šalis, pirmaujanti pagal savižudybių skaičių. Kodėl taip yra ir ką daryti, kad būtų kitaip?

Ugdant jaunąją kartą trūksta meilės ir išminties. Jei augantis žmogus šeimoje ar mokykloje yra mylimas, jis tampa daug atsparesnis, susidūręs su kritinėmis situacijomis. Jei mokykloje ugdysime mąstančius, kūrybiškai aktyvius ir lanksčius, o ne paklusnius, inertiškus ir išsigandusius žmones, šios problemos neliks.

Emigracijos problema sakyte sako: Lietuvai švietimo reforma būtina ir pirmiausia ji turėtų orientuotis į tą kryptį, kurią jau minėjau. Žinoma, reikėtų galvoti ne vien apie jaunimą. Reikia keisti ir senų žmonių statusą mūsų visuomenėje, jie nori ir gali būti reikalingi. Jie turi sukaupę didžiausią gyvenimo patirtį, tarp jų yra daug išmintingų žmonių. Suteikdami garbaus amžiaus žmonėms galimybę pasidalyti patirtimi, kviesdami juos į diskusijas, susitikimus, kviesdami dalyvauti auklėjant vaikus, parodysime deramą pagarbą. Jaunystės veržlumas ir senolių išmintis – puikiai derančios priešybės, leidžiančios augti harmoningai visuomenei.

5. Ar Jus tenkina tai, kaip Lietuva suvokia ir pateikia save žiniasklaidoje ir televizijoje?

Retas paukštis savo lizdą teršia. Todėl šiandien apie suvokimą kalbėti labai sunku, remiantis žiniasklaida ir televizija. Iš svarbiausių informacijos priemonių mūsų šalyje dingo atsakomybė už tai, ką jie formuoja ir skatina, už ilgalaikį laidų ir straipsnių poveikį. Nežinia kodėl iškiliausius savo tautos žmones, jų darbus prisimename tik per valstybines šventes arba tada, kai jų netenkame.

Norėčiau palinkėti drąsos kuriant laidas ar rašant straipsnius, kuriuose būtų kviečiama pasisakyti apie savo šalį, kokią ją norėtume matyti ir realius pasiūlymus, kaip to siekti. Trūksta analitinių pozityvių laidų ar pilietinių iniciatyvų, tokių kaip "Be pykčio" ar "Šviesuolių rinkimai"...

6. Kokios lietuvio nacionalinės savybės Jums atrodo gražiausios, o kokios ne? Lietuvos žmonių moralė, sąmoningumas ir patriotizmas: diagnozė ir perspektyvos.

Gražiausios: darbštumas, atkaklumas, vidinės laisvės poreikis. Kiek televizijose ir žiniasklaidoje skiriama dėmesio patriotizmui ir moralei, tiek to gėrio ir turime.