Po Stanislovo Petraškos mirties, žvelgdamas į jo paveikslus, regiu patį Kūrėją, visada susimąsčiusį, apgaubtą ramybės skraiste, su ryškia aureole, kuri vis jam kuždėdavo potėpių viziją. 

Kūrėjui akmens, kartais atkeliavusio iš Kaukazo ar Alpių viršukalnių,  bet dažniau nuo Šventosios pašlaičių, smiltelės kaip kariui ginklas, chirurgui skalpelis. Gyvenime jis kovinį ginklą nešiojosi karininko dėkle ne tik  tada, kai dėvėjo  svetimos kariuomenės karininko uniformą, bet  ir tada, kai reikėjo įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę. Bet jo kūrybos iš akmens smiltelių ginklas kur kas galingesnis už šaunamąjį.

Petraška tik gyveno mažame Anykščių miestelyje, bet jis ne mažo miestelio amatininkas, nors mėgdavęs valstietiško kolorito rūbą, laisvą praktišką, nevaržantį, o išėjo visam (kario) šaulio uniforma aprengtas, ir tik paskutinę akimirką visi pajautė išeinančiojo dvasios aukštumas – karste prieš mus gulėjo Anykščių didžiavyris, įspūdingas, nuo mažo visi juto jo didybę, tik menininkams būdingą vienatvės kančios, neišdalintų lobių aurą.

Jis savamokslis, neturėjo mokytojų, kurie būtų vedę jį kūrybos labirintais, iki jo niekas  akmens tapyba nekūrė, kūryba iš akmens smiltelių originali, taip ištobulinta pirmą kartą. Dar laukia ir tyrinėjimo, ir įvertinimo. Didįjį akmens tapybos meną Lietuvai paliko didis  anykštėnas. Bėgs metai, keisis kartos, Stanislovo Petraškos kūryba stebins atlikimo technika. Gaila, nepaliko mokinių, neliko ir receptų, kuriais galėtų pratęsti Kūrėjo magiją.

Pats Stanislovas nelaikė save  menininku, tik vėliau suprato, kad kuria vertybes, atsparias laikui, vertybes, kurių negalės pasiglemžti laikas. Akmuo amžinas kaip žemė, vanduo, oras. Tapytojų akvarelės  ir aliejaus spalvas keičia drėgmė, šaltis, karštis, akmuo nekintantis.

Iš kur kilo mintis smulkinti akmenį, klijais tvirtinti prie standaus pagrindo, išgauti koloritą, jis pats nežinojo, pradėjo nuo žaislinių paveikslėlių sūnui, atvirukų giminėms švenčių proga. Kažkas siuntė idėjas, ragino bandyti, tik po kelių sėkmingų darbų, pajuto visų susižavėjimą akmens magija.

Kiekviename jo paveiksle matai iliuzijos sukeltą efektą, kuris sukelia gilias mintis arba ryškias emocijas. Petraškos ar tai miškas po šerkšno rūbu kaip tik įspūdingiausias, puošniausias, toks miškas dieviška palaima prikelia žiūrovą naujoms mintims, ar Anykščių peizažas virsta meno kūriniu, nes dvelkia atgaiva, susimąstymu, ramybe.

Anykštėnai, garbių rašytojų, politikų išlepinti, ilgai Petraškos neįvertino, tik prieš mirtį dar suspėjo kuklute premija paremti. 

Galop Petraška ėmėsi tapyti Valdovų rūmus, ne tokius, kuriuos matome nuotraukose, televizijos ekrane, stovinčius pastoliuose, laukiančius atidarymo iškilmių, tapė ir ne iš atminties, bet kokius tik jis nešiojosi sieloje, tikruosius, kuriuose  Lietuvos karaliai (didieji kunigaikščiai) sutikinėjo svečių šalių valdovus, pirklius, pradėjo tapyti, o darbas nesisekė, vizijoje regėjo didingus, šviesius, tokius, kuriuos priimtų kiekvienas lietuvis, besisemiantis stiprybės iš praeities.

Rūmams labai tiko akmens smiltelių spalviniai sprendimai, kontrastingas koloritas, linijų raiška,  spalvinis sprendimas kupinas žavesio. Paskutiniame kūrinyje, kaip ir kituose  paveiksluose vyrauja kontrastų harmonija.

Štai viename paveiksle pavasaris, sprogsta lapai ir žiedai, mūsų tautoje prasiveržė amžiais kaupti patys brangiausi turtai – laisvės troškimas – tauta pakilo ir nugalėjo, kaip tie pumpurai, iškentę žiemos speigus, išsiskleidė neapsakomu grožiu... Laisvė iškovota... Bet paveikslo danguje šviesą pritemdo rudeniški debesėliai, o tai reiškia: gamta su vyturėliais gieda atgimimo mišias, o debesėliai  prašo susimąstyti,  kad Stanislovo netenkino laikmečio sunki mūsų tautos, tik atsiplėšusios iš rusiškojo socializmo teroro jungo, dalia, vargai ir nepritekliai. Gavę demokratiją, bet nebūdami aukštos kultūros, ėmėme grupuotis, tarp grupių konfrontuoti, asmenines sąskaitas suvedinėti, kerštauti. Nesugebame išeiti iš keršto ir neapykantos rato, noro valdyti kitus, pirmauti. O kur pagarba, gerbimas kito triūso, gebėjimų, nestandartinės nuomonės. 

Stanislovas savo kasdienine veikla įrodė, kad neverta žmogui dėl daiktinių gėrybių  grumtis, o reikia siekti ko nors pastovesnio, kas amžiams išlieka, kas įneša ką nors nauja į tautos atmintį, ir sukūrė tai, ko negalės  pasiglemžti metai.

Kartą, prisėdus prie Šventosios, Stanislovas prisiminė jaunystėje patirtas savo sūdnas dienas, kai jauną gabų karininką ėmė spausti stoti į šlovingąją komunistų partiją: "Stosi ir kilsi, nestosi – krisi tik žemyn", – atvirai jam pareiškė zampolitas. O kaip stoti? Komunistai visose gyvenimo srityse aukštus postus grobte grobė, tai sukėlė visų karjerizmą – į partiją stojo tie, kurie norėjo pakylėti save virš kitų turto, padėties, net moralės atžvilgiu.

Įsivyravo kyšininkavimas, turto grobstymas, komunistai savo patogumui rezgė nelegalių ryšių tinklą, be kurio nebuvo įmanoma spręsti  asmeninių reikalų.

Žmonės iš apačios, matydami, kaip viršūnės vagia ir tvarko savo buitį, pamiršę socialinį teisingumą ir visuomenės gėrį, taip pat imdavo savintis visuomeninį turtą. Etika nedarė jokios teigiamos įtakos kasdienybei. Stanislovas, besimokydamas aukštojoje karo mokykloje, patyrė, kokiame liūne atsidūrė didžiulė valstybė, kai mąstantiems jaunuoliams buvo kalamos melo dogmos: revoliucija – dievas tėvas, Leninas – sūnus atpirkėjas, išganytojas, partija – šventoji dvasia. Šalis brido į ekonominį, kultūrinį chaosą, iš daugelio lietuvių atėmė tėvynę, suardė tautos charakterį. Karininkus pavertė  klajokliais: tai Tolimieji Rytai, tai Kaukazas... Pasisekė Stanislovui likti Lietuvoje, nes žinojo, kad klajoklis, be pastovios kultūrinės aplinkos, tampa monkurtu.

Visa ši bjaurastis gulė ant drobių, nors linksmos prigimties Stanislovas kaip ir visi nuo Šventosios, kiekvieną kartą, eidamas  į dirbtuves, persižegnodavo, o pro   langą vis gėrėdavosi Šventosios bangelių žaismu.  Tiesa, dažnai pavykdavo pakilti virš savęs, ir ant drobės gulė akmeninės smiltelės, sukeliančios šviesių minčių iliuziją.

Juozas Danilavičius