Nėra populiaresnės pranašystės už žinią apie tai, kada laukti pasaulio pabaigos. Dabar kaip tik tenka stebėti atkutusius pranašus, kurie pirmieji pastebi pačius tikriausius pasaulio pabaigos ženklus ir skuba skelbti lemtingas išvadas.

Tik tas pasaulis, kurio pabaigos vis tikimasi, toks užsispyręs – vis nesibaigia ir nesibaigia. O gal, priešingai, jis jau pasibaigė – tik mes vis dar to nepastebime?

Jei gyvenimas ima kartotis, tarsi ši diena kažkada anksčiau jau buvo palikusi savo pėdsaką patirtyje, imi galvoti, kad pasaulis nebeturi nieko naujo, tik blaškosi ties pabaigos riba.

Dar visai neseniai sukau galvą, kaip įtikinamai papasakoti savo vaikams, kas tai yra eilė prie prekystalio, kurioje būtų galima praleisti kelias valandas. Ne kuo nors piktinantis, o tiesiog stovint, šmaikštaujant, gyvenant įprastą, tegu ir monotonišką gyvenimą.

Taip daugiau nei prieš du dešimtmečius, artėjant Velykoms, man tekdavo stovėti parduotuvėje, laukiant progos nusipirkti kiaušinių, paskui kitoje eilėje – gabalėlio sviesto, mano akyse atpjaunamo iš didžiulės kaladės ir suvyniojamo į storą nenusakomos spalvos popierių.

Dabar studentai, kurie užaugo, neuostę prakaito tvaiko, tvyrančio virš ilgai eilėje trepsinčios minios, savo kailiu patyrė tą neišpasakojamą sovietinio gyvenimo patirtį.

„Pasaulio pabaiga“, – neseniai aimanavo močiutė, traukdamasi į šalį nuo minios, kuriai po vidurnakčio kažkodėl parūpo šturmuoti prekyvietę ir praleisti poilsio valandas eilėse.

Anuomet tie patys kiaušiniai, Velykoms artėjant sukrauti į parduotuvės sandėlius, partinių funkcionierių valia būdavo iškeliami ant prekystalio kuo vėliau – kad mažiau kas jų dar spėtų nusipirkti, išmargintų ir savo šeimose Velykų smagumus patirtų. Taip rūpestingai į tautinį kamieną buvo skiepijami ateistiniai įskiepiai.

Tačiau kas gi dabar ką skiepija, kad tas pats daiktas, mėnesių mėnesius gulėjęs ant lentynos, vieną naktį po pirmųjų gaidžių staiga ima ir atpinga, o prie jo iškart tiesiasi šimtai rankų?

Naktinėse eilėse savo poilsį praleidę laisvos piliečių bendruomenės atstovai, sutaupę kelias dešimtis litų ir įsigiję šiandien lyg ir ne pačių svarbiausių daiktų, sąmonės kampeliuose tikriausiai pasijuto išniekinti.

Rymodami tose eilėse, jie galėjo prisiminti savo senelių pasakojimus apie tai, kaip KGB tardytojas, vidurnaktį ištempęs iš kameros nežinia už ką ten įmestą kaimietį, sodina jį prieš lempą, į akis plieskiančią, ir reikalauja prisipažinti lašiniais „miško brolius“ šėrus. Laiko nuovoką praradęs, nebesuprasdamas, diena ar naktis dabar, sapnuoja ar iš tiesų tardomas, žmogus viską galėjo prisipažinti.

Kaip kitą kartą iš mūsų bus pasityčiota? Gal į eilę teks stoti ne po vidurnakčio, kai apsnūdusiam pirkėjui pro primerktas akis vien nuolaida matosi, o iš pradžių prie parduotuvės durų visus drabužius palikus – juk tokios akcijos jau nėra naujiena pasaulyje? O gal už 80 procentų nuolaidą teks pasirašyti įsipareigojimą, kad tik čia ateis apsipirkti visa šeima ir giminė – taip savo tėvą motiną parduoti? 

Visa tai, kas glumina ar šokiruoja, ne vieną šimtmetį būdavo laikoma akivaizdžiais pasaulio pabaigos ženklais. Tačiau jie pasirodo, iš pradžių sukrečia, paskui tampa įprastu kasdienybės reiškiniu, o pasaulio pabaigai įrodinėti tenka ieškoti naujų.

Anądien išgirdau labai nuoširdų prašymą: „Gal žinai, kur galima rasti tą laikraštį, kur straipsnis apie artėjančią pasaulio pabaigą buvo?“ „Pasaulio pabaigą – kam?“ – net perklausiau, nespėjęs suprasti, kokia ten publikacija galėjo sudominti. „Kaip tai kam – mums visiems!“ – buvau į realybę grąžintas.

Nežinau, ar tąkart buvo sėkmingas mano bandymas išaiškinti, kad pasaulio pabaiga „mums visiems“ tiesiog nėra prasmės domėtis, nes jos sulaukti vis vien neteks. Pasaulis kaip tęsiasi, taip ir tęsis, o baigtis jis anksčiau ar vėliau gali tik man.

Ir šitą pabaigą galima patirti nebūtinai fiziškai – vieną koją į karstą įkėlus, sunkios ligos šešėlyje artinantis neišvengiamą lemtį pajutus.

Asmeninį pasaulio pabaigos ženklą kamšatyje prie prekybos centro durų tą šaltą vidurnaktį pajuto savo gyvenime juoda ir balta mačiusi močiutė. Tai, kas vyksta, ji ir pavadino tiesiai šviesiai – „pasaulio pabaiga“.

Mat ten atsidūrusi ji staiga pasijuto tokia menka ir bejėgė, lyg būtų žaisliukas kūdikio rankose – nežinai, kur jis tave ims ir numes.

Pasaulis baigiasi ten, kur baigiasi tavo galimybė jaustis savo likimo šeimininku. Ten, kur lieka vienintelė išeitis – pasiduoti nešančiai srovei ir leistis į nežinią, nujaučiant, kad atgal nebegrįši.

Ar kažkam iš mūsų nepasibaigė pasaulis tuomet, kai prekyvietės tarpduryje po minios kojomis buvo sutryptas orumas?

Ar jis dar nėra pasibaigęs, jeigu ištirpo kasdieninis pasitikėjimas savo galimybėmis, jei ėmei jaustis lyg tas mėtomas žaislas, negalintis sulaikyti neprognozuojamo elgesio kūdikio rankos?

Užuot ieškojęs pasaulio pabaigos visiems, gal verčiau pabandysiu nukelti tolyn savąją pasaulio pabaigą.

(Komentaras, skaitytas Lietuvos radijo programos "Klasika" laidos "Ryto allegro" 2009 m. kovo 31 d. skiltyje "Požiūris" 8 val. 50 min.)