Keli praėjusio rudens ir žiemos mėnesiai buvo derlingi Anykščių krašto rašytojams profesionalams ir kitiems kūrėjams. Knygų lentynoje vienas po kito rikiuojasi nauji anykštėnų leidiniai.

Šį kartą skaitytojams juos pristato patys autoriai, akcentuodami tai, kas, jų nuomone, yra svarbiausia.

Vanagas, Rimantas. Niurksi plūdė ir širdis: žvejų nutikimai. – Vilnius: Petro ofsetas, 2006. – 308 p.: iliustr.

Produktyvumu stebinantis ir žavintis rašytojas profesionalas 58 metų Rimantas Vanagas, ilgai ruošęsis, pagaliau paniro į žvejų tautosakos žanrą – ten, kur pats, aistringas žvejys, naršė ištisus dešimtmečius. Šiame rinkinyje – jo užrašyti ir asmeniniai, ir kitų žinomų šalies žvejų išgyvenimai paupiuose, paežerėse, mariose, jūrose. Daugiausia žvejų istorijų knygos autorius, žinoma, išgirdo gimtuosiuose Anykščiuose.

Savo nuotykius rašytojui išklojo įvairaus amžiaus, nuo 6 iki 80 metų, įvairių socialinių sluoksnių bei profesijų žmonės, žymūs menininkai. Tai iš tiesų tarsi smagi šiandieninė tautosaka, liudijanti nepaprastą galimybę pomėgio dėka pasijusti gamtos dalele, išvandyti save, patirti didelį džiaugsmą net "pilkoj kasdienybėj", sveikai pasijuokti ir dvasiškai praturtėti.

Rimantas Vanagas: "Iš žvejų mėgstama pasišaipyti: vienam gale kablys, kitam – kvailys... Tačiau būten žvejams yra ko pavydėti! Nė vienas jų nepasakys, kad gyvenimas - pilkuma, nuobodybė...

Verta gailėtis ne žvejų, o tų žmonių, kurie nėra niekada sutikę saulėtekio su skaisčia viltimi, kad tuoj tuoj niurktels plūdė...

Astronomas neįsivaizduojamas be teleskopo.

Biologą matau palinkusį prie mikroskopo.

O štai tikras žvejys žiūri ir dangun, ir vandenin, į kietį, musę ir upės dugną, išplėstom akim ir lyg pro padidinamąjį stiklą! Jis – meteorologas ir tyrėjas, auksarankis meistras ir ėjikas, snaiperis ir alchemikas... Žvejys neatskiriamas nuo gamtos, metų laikų, orų kaprizų. Neatsitiktinai jo nuotykiai kupini įdomių pastebėjimų, permainingų nuotaikų, filosofinių apmąstymų...

Vyliamės, jog šios knygelės skaitytojams bus įdomu pabendrauti su keistuoliais, kurie gyvena šalia mūsų ir kuriems nuostabiausias reginys pasauly – ne Egipto piramidės, ne Pietų Amerikos džiunglės ar iš rudenėjančio dangaus krintančios žvaigždės, o slystanti, niurksinti, širdį virpinanti meškerės plūdė!.."

Binkys, Danielius. Praeities nuolaužos. – Utena: Utenos spaustuvė, 2006. – 82 p., iliustr.

Anykščių krašte žinomo 71 metų žurnalisto, iki šiol triūsiančio "Anykštos" redakcijoje, pirmąją knygą lyg ir nebūtina įvardinti kaip literatūrinį debiutą.

Keturis dešimtmečius rajonų laikraščių redakcijose dirbusio spaudos veterano tiesiog pakeliui įvairiais laikotarpiais, per keliolika paskutinių metų sukurti buities vaizdeliai, humoreskos ar inscenizacijos dažniausiai pasakoja apie gyvenimo nuošalėje atsidūrusių žmonių, nevykėlių politikų, provincijos "gudručių" likimus.

Šalia savo kūrybos knygelėje Danielius Binkys publikuoja ir vienintelį iki šiol tik jo atmintyje išlikusį dar 1985 m. iš gyvenimo pasitraukusios savo draugės Aldonos Misiūnaitės, rašiusios daugiausia rusų kalba, eilėraštį. Šio eilėraščio eilutės lyg aidu atsikartoja ir D. Binkio kūryboje.

Danielius Binkys: "Tai nėra išsamus mūsų kartos žmonių gyvenimo paveikslas – tik likimų epizodai, tik gyvenimų nuotrupos. Ir mano aprašytus žmones likimas gerokai aplamdė, aplaužė...

Technologijų ir apskritai mokslo pažanga nepadėjo žmonėms tapti laimingesniais, kaip aš ir mano bendraamžiai, būdami jauni, tikėjomės. Jei koks nors individas su drauge (draugu), suradę vėtrų blaškomame pasaulyje jaukią nišą, ir jaučiasi laimingi, jie negali nepastebėti, kiek daug aplinkui nelaimingų.

Jau vien tai, kad per pusantro pastarojo dešimtmečio iš Lietuvos paspruko svetur beveik pusė milijono žmonių,- ar ne įrodymas, kad gyventi mūsų šalyje nejauku? Norint išaiškinti, kodėl taip atsitiko, reikėtų parašyti nepalyginti solidesnę knygą negu manoji.

Rašiau apie tokius žmones, kuriuos gerai pažinojau. Manding jie vis dėlto skirtingi. Pradėkim nuo "bailių žmogelių". Kiek kartų nematomas pašnekovas, į telefono ragelį žurnalistui liejęs aistringas emocijas, nė už ką nesutiko pasakyti savo pavardės? Mes garantuojame, kad tos pavardės viešai neskelbsime ir niekam nepasakysime – "drąsuolis" vis tiek neprisistato, jis įsivaizduoja, jog aplinkui – vien melagiai, intrigantai, pasaulyje nebėra doro žmogaus. Ir tas anonimas – ne visada nuskurdęs liumpenas, kartais tai koks nors valdininkas ar privačioje firmoje neblogai uždirbantis asmuo.

Bailumas, bent jau provincijoje, – kol kas masinis reiškinys, nors dažnai slepiamas po pasipūtimo kiautu. O vadinamieji asocialai... Kad didesnėse kaimo gyvenvietėse žmonių daug, o darbininką sunku rasti, skundžiasi daugelis ūkininkų ir bendrovių vadovų. Susiformavo aplinka, kuri kaip liūnas įsiurbia į save ir sveikesnius, protingesnius, jautresnius artimo skausmui žmones.

Gal vienas kitas jaunas žmogus paskaitys ir šiek tiek daugiau sužinos, kaip gyveno mūsų karta. Dabar, ypač provincijoje, išleidžiama daug knygų, kuriose piešiami idealūs konservatyvių žmonių, praeities vertybių gynėjų, paveikslai, daug ką nutylint. Smalsus skaitytojas galėtų iš mano kūrinėlių šiek tiek sužinoti apie kitą gyvenimo pusę."

Arlauskas, Kęstutis. Leisk aprišti. – Utena: Kintava, 2006. – 226 p.

Kavarske gyvenantis ir kuriantis 70-metis Lietuvos rašytojų sąjungos narys Kęstutis Arlauskas savo 18-ąją knygą parašė kone rekordiniu greičiu. Romanas gimė lygiai per pusę metų, dar tiek pat laiko reikėjo, kad jis pasiektų ir skaitytojus.

Jau dabar galima prognozuoti, kad kuklus 300 egzempliorių jo tiražas ištirps greičiau, nei šios žiemos sniegas. Vos prieš pusmetį išleistą to paties autoriaus romaną "Batvydo Varno atavizmas" dabar rasti knygynuose – jokių šansų.

Sklandus, šmaikštus, ne literatūriškai išdailintas, o vaizdžiai mintis audžiantis rašytojo K. Arlausko kalbos tonas malonus ir suprantamas bet kokio amžiaus skaitytojui.

Intriguojančios ir šio romano temos: ar dera jaunai moteriai vardan siekio išgarsėti palikti kūdikį, vyrą, tėvus ir didmiestyje pasinerti į svaiginančių nuotykių verpetą? Bet ar turime teisę ją, pagrindinę šio romano heroję Godą, kalti prie kryžiaus, kai jos įsčiose užsimezgė dėl gyvenimiškos patirties stygiaus atsitiktinai pradėtas vaikelis, kuris į šį pasaulį atsinešė nepagydomą negalią?

Kęstutis Arlauskas: "Šiai detektyvinę užuomazgą turinčiai istorijai pradžią galėjo duoti įvykis, kai kolektyvinio sodo namelyje po išgertuvių buvo rastas negyvas miesto verslininko sūnus, apie kurio mirtį pranešė šalia lavono lovoje atsibudusi mero dukra.

Antra vertus, pasakojimui lygiavertę intrigą galėjo suteikti ir nėštumu pasibaigusi mokinės meilė mokytojui. Šiaip ar taip, miestas pakankamai ilgai ūžė nuo paskalų, gandų, apkalbų, kol pagaliau kiti dalykai viską užgožė.

Tiktai kartas nuo karto gimdytojai bręstančias dukras perspėdavo: "Žiūrėk, vaikeli, kad ir pati per savo kvailą galvą su bernais neprisivirtumei košės, kurią tebekabina pianisto suviliota mero atžala".

Laikantis objektyvumo, teisingiausia, matyt, būtų mūsų rezgamo siužeto karkasą apipinti iki šiol dar niekam negirdėtais, kruopščiai slėptais faktais. Jei skaitytojas jo atpažintus veikėjus išvys su kitomis pavardėmis, vardais, tai dar nereiškia, jog autorius šitaip stengėsi pasprukti į gudriai įslaptintų kategorijų pasaulį." 

Obelevičius, Sigutis. Sodelį sodinau. – Kaunas: Lututė, 2007. – 144 p.: iliustr.

Sigutis Obelevičius – 47 metų pedagogas ir gamtininkas, dabar – jau ketveri metai Anykščių mero pavaduotojas. Kilęs iš Kaišiadorių rajono, jis su šeima nuo 1988 metų gyvena Traupyje (Anykščių r.), 15 metų vadovavo šio miestelio mokyklai, yra biologijos mokytojas ekspertas.

Traupyje gamtininkas įkūrė mokyklinį botanikos sodą, kuriame auga apie 5 tūkst. augalų rūšių iš viso pasaulio. 2001 m. S. Obelevičius buvo apdovanotas V. Adamkaus premija už aplinkosaugos veiklą.

S. Obelevičius parašė ir paskelbė apie 300 mokslo populiarinimo straipsnių laikraščiuose ir žurnaluose, yra 12 knygų bendraautorius.

"Sodelį sodinau" – šeštoji S. Obelevičiaus autorinė knyga ta pačia gamtos pažinimo tema. Ji gausiai iliustruota paties gamtininko ir jo draugų nuotraukomis, pristatančiomis įprastus ir retus sodo augalus, bei autoriaus dukters dizaino studentės Gintos Obelevičiūtės piešiniais.

Sigutis Obelevičius: "Dažnai apie lietuvius inteligentus sakoma: "pirma karta nuo žagrės". Tai – ne įžeidimas, atvirkščiai, tik patvirtinimas, kad mes – žemdirbių tauta, ir nesvarbu, kokį darbą dirbame, bet daugeliui iš mūsų vis viena rūpi "sukišti rankas į žemę", išsiauginti savo vaisių ir daržovių. Ir visai nesvarbu, kad dažnai nusipirkti yra pigiau. Užtai koks malonumas yra laukti, kol iš sėklytės prasikala daigas, stebėti, kaip iš pavasarį prasiskleidusio žiedo užsimezga, auga ir prinoksta vaisius...

"Sodelį sodinau" – ne pomologinis veikalas ir net ne sodininko pradžiamokslis, o tik beletrizuotas pasakojimas apie sodus, pasakojimas, kuriame per lietuvių liaudies tautosaką bandoma atskleisti, ką lietuviui reiškia sodai, pateikiama sodų istorija, statistika, trumpai aprašomi įprasti ir reti sodo augalai...

Rašyti apie sodus tarsi įpareigoja Obelevičiaus pavardė, tačiau knygelės tikslas yra kitas – sudominti, uždegti, susargdinti sodo liga. Tikslas – kad mūsų krašte būtų daugiau ir įvairesnių vaismedžių, kad augindami sodo augalus visi būtume laimingesni, o valgydami vaisius – sveikesni. Todėl knygelė skiriama ne profesionaliems sodininkams, o visiems mylintiems gamtą, visiems, kuriems skaniausias – paties išaugintas vaisius."