"Kalėdų kvapais
pabudęs lesinuos, už lango
zylioja zylė" –

šiuo haiku trieiliu ir kalėdine esė "Devyni punktai sakymų" ne tik savaitinio žurnalo "Veidas" skaitytojus, bet ir anykštėnus Šv. Kalėdų proga sveikina Vytautas V. Landsbergis.

Devyni punktai sakymų

I

Sakoma, kad Mozė, atvedęs savo tautą į Pažadėtąją Žemę, paklausė saviškių:

– Ar žinote, kam jums Pažadėtoji Žemė?

Tie nežinoję. Tada Mozė išsivedė juos į dykumą, idant sužinotų. Po keturiasdešimties metų, kai nežiniukai išmirė, likusieji žydai pagaliau įžengė į Pažadėtąją Žemę.

II

O Lietuva mums kam?

Prieš dvidešimt metų, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, toks klausimas net nebuvo keliamas.

Ir štai – po dvidešimties metų, klaidžiojant bulvarinės sąmonės dykynėje, sužinota tik tiek, kad Lietuva – itin gera vieta maximoms, lietuvos rytams ir kitiems panašiems versliukams. Lietuvoje neblogai galima apsipirkti, prisigerti, pažiūrėti per "teliką", kaip zvonkė mušasi su mija, po to – pablevyzgoti, išlieti pagiežą, emigruoti ir jaustis be galo nelaimingiems. Ideali vieta. Nes Lietuva – ne mes. Ji ne mūsų. Ji vergvaldžio.

III

Ką daryti, kad būtų kitaip? Ar esama kokių nors slaptų strateginių centrų, kur bumblauskai su aleksandravičiais, prezidentėmis, atsakingais mokslininkais, menininkais ir saugumo vadais kurtų slaptą a la masonišką doktriną "Lietuva – sąmoningų, mylinčių ir besidžiaugiančių žmonių šalis".  

Gal ir kuriama tokia strategija, bet labai labai tyliai, niekam nieko nežinant... Matyt, dar per menka krizė, dar pakankamai yra kur ir ką apsipirkti... Reikia rimtesnės krizės, kad išmirtų vergiška mąstysena... Tad reikia daryti viską, kad tautinis išsigimimas vyktų greitai, liberaliai ir sklandžiai: nuo vaikystės girdyt alum ir mixais kioskeliuose, prie mokyklų, dienraščiuose nuolat sistemingai vemti antilietuviška neapykanta ir pagieža – ir nereiks nė keturiasdešimties metų. Regis, taip ir daroma.

Tik ar bus paskui iš ko genofondą atstatyt?

IV

Genetikos moksle esama paguodžiančių atsakymų. Antai, vienas japonų mokslininkas tyrinėjo musių išsigimimą – kryžmino jas ekologiškai neįmanomose sąlygose, musės mutavo, mutavo, kol kartą netyčia gimė visiškai sveiki palikuonys.

Šis pavyzdys paguodžia – Dievui nieko nėra neįmanomo. Gal ir prūsus kada nors "išvesim" iš atkastų kaulų ir plaukų, kaip mamutus? O ir mutavę lietuviai kada nors pagimdys didlietuvius, kurie šnekėsis su medžiais ir akmenimis, ir Dievas dainuos jų širdyse. 

V

Kartais norisi surasti Lietuvos prasikeikimo tašką – kada ir už ką mes pradėjom savęs šitaip nekęsti. Gal pasąmonėn įvestas koks nors neteisingas kodas? Pvz., – mitas „Eglė Žalčių karalienė". Kas šiuo mitu pranešama? Dievas (Žilvinas-Milžinas) sukapojamas į gabalus, jo palikuonys pavirsta medžiais, o žemėje šeimininkauti liekame mes – t. y., "dalgininkai", nedaug ką bendro turintys su Dievo darbais.

Užtat ir vyksta viskas kaip pasakoje: jei tik kas iškiša galvą, tik šmaukšt dalgele ir ramu.

Panašiai kaip tame anekdote apie peklą:

"Velnias rodo ekskursantams neuždarytą puodą, o tie stebisi:

– Kodėl nesaugot? Juk pabėgs?

– Nepabėgs... Čia lietuviai. Jei vienas bėga, kiti jį įtraukia atgal".

VI

"Eglės žalčių karalienės" esama daug versijų. Vienos versijos pabaiga truputį optimistiškesnė už tradicinę: "Sukapojo broliai Žilviną į septynis gabalus, bet mesti jūron pabijojo, kad gyvatė netyčia neatgytų. Tad išvežiojo po šalį ir užkasė septynias dalis tolimiausiuose kampeliuose atokiai viena nuo kitos, kad šios niekad į vieną daiktą nebesusijungtų".

Ir gyvenam taip, tarsi sukapoti gabalais – vienas turi galvą, kitas pilvą, trečias širdį, ketvirtas dar kitus organus – bet visi jie atskirai, nesusijungę. Pilvas nemyli širdies, rankos veido, galva pyksta ant užpakalio ir t. t.

VII

Reikėtų laimingesnės pabaigos:

"Ir štai kartą, po kelių tūkstančių metų, maždaug 2010 metais, atklydo į Lietuvą jaunikaitis ant balto žirgo. Jis ėmė visų klausinėti –  esu girdėjęs, kad čia kažkur turėtų būti septyni kalnai?

Visi gūžčiojo pečiais ir sakėsi nieko apie tai nežiną:

– Kalnų pilna aplinkui, tik nežinom kokių tau reikia.

Tada jaunikaitis nulipo nuo žirgo ir paleido jį pirma savęs. Ir nuvedė žirgas baltąjį raitelį prie pirmojo kalno. Užlipo ant jo viršūnės jaunikaitis ir užmigo, žvaigždėms šviečiant virš galvos...  Pernakvojęs ant visų septynių kalnų jis vėlek tapo tyras ir tvirtas, kaip milžinas, nes jame susijungė visos sukapotojo Žilvino dalys. Ir ėmė jis šnekėtis su medžiais, pradėjo girdėt ką čiulba paukščiai ir suvokti, ką seka skubantys debesų pavidalai".   

VIII

Kadangi už lango Kalėdos bei Nauji metai, tai reikėtų kuom nors pasidžiaugti. Tūlas kinų komunistų lyderis Mao kažkada pasakė frazę – "kuo blogiau, tuo geriau".

Žvelgiant į pasaulio raidą, akivaizdu, kad pačiose blogiausiose situacijose pabunda sąmonė, atsakomybė, žmogiškumas, o gerose – ji degraduoja. Sausio 13-osios naktį lietuvių sąmoningumas ir draugiškumas buvo aukščiausio lygio. Mons. K. Vasiliauskas, grįžęs iš Sibiro lagerių ir pamatęs kokie žmonių santykiai Lietuvoje, norėjo apsisukti ir važiuoti atgal, nes ten, anot kunigo,  žmogiškumo buvę žymiai daugiau. 

Šia prasme – šiųdienėj Lietuvoje mes sparčiai artėjam prie galimybės pajusti žmogiškus santykius; krizė moko atjautos, ragina dalintis, neišlaidauti, sveikai maitintis.  Jai gilėjant, gal atsiras ir valdžios jautrumas, komunikabilumas, vieningumas bei supratimas, už kiek žmonės pragyvena šiais laikais. O ką jei Seimo nariai pabandytų kelis žiemos mėnesius pragyventi už 1000 ar 2000 litų, jiems būtų labai gera patirtis ir būdas nenutolti nuo rinkėjų. Taip daug paprasčiau, nei važinėti brangiu benzinu pas juos. Tiesiog, pagyventi kaip jie.

IX

Lietuvos gelbėjimo planų, vizijų kuriama daug. Vieną viziją Kalėdų proga man atsiuntė bičiulis Stasys Noreikis iš Arklėnų kaimo. Planas gana paprastas, tad artėjančių švenčių proga jį siūlau perskaityti ir mieliems "Veido" skaitytojams:

UŽDAROS LIETUVOS FONDAS
Tu uždaryk mane, Tėvyne, savyje

Tikslai: sugrąžinti Lietuvą, jos žemę, gamtą ir gyvenimą Lietuvą mylinčiam ir ja tikinčiam žmogui ir jo vaikams. Vykdyti gairių kėlimo ir veiksmų derinimo veiklą, nukreiptą šiems tikslams įgyvendinti.

Priemonės: kiekvienas Lietuvos ateitimi tikintis asmuo, nepriklausomai nuo gyvenamos vietos – ar gyventų Lietuvoje ar užsienyje – siekia:

įsigyti mažiausiai 5 hektarus žemės Lietuvoje (tiek reikia, kad galima būtų pragyventi šeimai be išorinių maisto šaltinių);

sodinti šioje žemėje miškus ir sodus;

statytis šioje žemėje sodybą;

išsikasti šioje sodyboje šulinį;

įrengti šioje sodyboje vėjo, saulės ar vandens jėgaines, kad reikalui esant galima būtų apsirūpinti savo elektra;

aiškintis, kokiais amatais ir kokiu verslu tiktų užsiimti gyvenant gamtoje, ir pradėti tų verslų ir amatų mokytis;

sveikai gyventi – be žalingų įpročių, sveikai maitintis, mankštintis kasdien;

keistis žiniomis apie galimybes siekti tų tikslų su kitais lietuviais. Remti tuos judėjimus, kūrėjus, asmenis, kurie pritaria ir skleidžia tokius tikslus ir padeda juos įgyvendinti.

ATEIS LAIKAS, IR MES, PRISIĖMĘ ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVĄ IR JOS ŽEMĘ, ATGAIVINSIME JĄ. TO SIEKIAMA NUOSEKLIAI, KRYPTINGAI, SU TIKĖJIMU.

KAD IR KAIP BŪTŲ SUNKU DABAR – LIETUVA BUS MŪSŲ. MES JĄ IŠPIRKSIME IR ATKURSIME. ARBA, JEIGU REIKĖS, SUKURSIME IŠ NAUJO. IR GALBŪT TIK SAVO SENATVĖS DIENAS GALĖSIME PRALEISTI ŠVENTOJE TĖVŲ ŽEMĖJE RAMŪS, PRIKĖLĘ JĄ KLESTĖJIMUI.

JEI TO NEDARYSIME MES – TO NEPADARYS NIEKAS – NEI VALDŽIA, NEI EUROPOS SĄJUNGA, NEI RUSIJA, NEI AMERIKA. TIK MES, PAPRASTI, DORI LIETUVIAI, ATKAKLIAI IR VIENINGAI SIEKDAMI BENDRO TIKSLO, GALIME TAI PADARYTI.