Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2010-01-07   Jonas Vaiškūnas: "Malda nuo Pasaulio stogo"
 
 

"Aš esu tik vienas žmogus. Tik vienas iš šešių milijardų žmonių. Ir aš tikiu, kad kiekvienas iš mūsų nori laimingo, sėkmingo gyvenimo. Ir kiekvienas, – nesvarbu, kokia jo odos spalva, kokia tautybė, nesvarbu, koks religinis tikėjimas, kokia socialinė padėtis, – visi turime teisę gyventi laimingą gyvenimą", – tokiais paprastais žodžiais Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama beldžiasi į nuobodžiaujančių Europos Sąjungos parlamento narių, įsitaisiusių kinų gamybos kėdėse, ir mūsų visų per kiniškus monitorius šią kalbą stebinčių, širdis, naujame Vytauto V. Landsbergio filme "Nuo pasaulio stogo".

Šio filmo premjera vyks sausio 12 d. Vilniuje, kino teatre "Pasaka".

Rašytojas ir kino režisierius V. V. Landsbergis su operatoriumi A. Kemežiu ir grupe bendražygių filmą apie Tibeto pabėgėlius filmavo Indijoje 2008 m. vasaros pabaigoje. Filmas mus nukels į tibetiečių pabėgėlių stovyklą Delyje, taip pat į Darmsalą, kur veikia Tibeto vyriausybė tremtyje, vadovaujama Jo Šventenybės Dalai Lamos, bei "Mažuoju Tibetu" vadinamą Indijos Ladako regioną.

Filmo kūrėjai: Vytautas V. Landsbergis, V. Vidūnas, A. Kemežys, L. Almantaitė, T. Rugevičius-Rugys, R. Rašpoliauskas, K. Vidūnas – įtaigia kino kalba siekia priminti, kad politinė ir dvasinė prievarta, priespauda bei okupacija, atsitraukusi iš Lietuvos 1990-ais, neišnyko, kad ją ir toliau kenčia žiaurių ir nelygstamai didesnių imperijų pavergtos tautos, besišaukiančios dėmesio, supratimo ir pagalbos žodžio bei veiksmo. Vienu iš tokių pasiaukojančios kovos už savo tautos laisvę simboliu ir yra Tibetas.

1951 m. Kinijai okupavus Tibetą, karinio konflikto metu žuvo 1,2 mln. tibetiečių ir buvo sugriauta 6 tūkst. budistų vienuolynų. 1959 m. įvyko masinis tibetiečių sukilimas, su kuriuo Kinijos armija itin žiauriai susidorojo. Tuomet Tibeto dvasinis vadovas XIV Dalai Lama atsitraukė į Indiją ir ten iki šiol vadovauja Tibeto vyriausybei tremtyje. Nuo to laiko prasidėjo plati emigracija į šią šalį. Dabar emigracijoje gyvena apie milijonas tibetiečių, didžioji dalis – Indijoje, kur jiems skirtos kelios nemažos vietovės. Kinijos sieną kas mėnesį bando kirsti apie tūkstantis pabėgėlių. Tik pusei jų Himalajų kalnais pavyksta patekti į Indiją arba Nepalą. Kiti mirtinai sušąla arba žūsta nuo kinų pasieniečių kulkų.

Prieš Olimpines varžybas Pekine 2008 metų kovo mėnesį kilus naujai neramumų bangai Tibete žuvo per 100 tibetiečių. Tai sukėlė pasaulio visuomenės protestus Vakarų Europoje bei JAV. Tibeto rėmėjai Londone, Paryžiuje, San Franciske bandė net sulaikyti olimpinės ugnies nešimo ceremoniją. Kai kurių valstybių vadovai, solidarizuodamiesi su Tibetu, atsisakė vykti į Olimpiados atidarymo iškilmes. Tačiau ryžtingesnio oficialaus politinio palaikymo vis dėl to vengė ir, nenorėdamos gadinti santykių su Kinija, kitos šalys užmerkė akis į daugumą žiaurių, neteisėtų ir antidemokratiškų Kinijos veiksmų.

Šiandien Tibetas siaubingai militarizuotas, didžiulės teritorijos paverstos kinų armijos karinėmis bazėmis. Visur budi iki dantų ginkluoti kariai. Jie stebi teritoriją, užsiropštę ant stogų, saugo militaristinius paminklus, persirengę civiliais drabužiais budi vienuolynuose...

Ir kodėl gi mums turi rūpėti kažkoks tolimas Tibetas, kai pasaulyje okupantų priespaudą kenčiančių šalių yra ne viena, o mums pakanka ir savų rūpesčių? – girdžiu klausiant ne vieną skaitytoją bei filmo žiūrovą. Pavergtų, svetimųjų priespaudą kenčiančių šalių pasaulyje tikrai nemažai, bet Tibetas tapo ne tik nesmurtinės, taikios kovos už savo tautos laisvę, bet ir gilios dvasinės kultūros simboliu, neleidžiančiu užmiršti, kaip svarbu  laisvam žmogui ir tautai išsaugoti savo dvasinę kultūrą, paveldėtą iš protėvių. Būtent dėl jos į Tibetą tūkstančiais plūsta europiečiai gydytis depresijų, ieškoti nusiraminimo ir savęs pažinimo, mokytis įvairių meditacijų, sąmoningo kvėpavimo ar mirties nebijojimo...

Sukrečiantys jaunų pabėgėlių pasakojimai filme atskleidžia, kaip ciniškai ir metodiškai prieš primerktas Vakarų pasaulio demokratų akis ir užčiauptas lūpas naikinama Tibeto dvasia, eksperimentuojant su žmonėmis it gyvūnais, juos gąsdinant, terorizuojant, žudant... O tibetiečiai, radę draugišką užuovėją Indijoje, saugo gyvąją Tibeto dvasią, kurios dabar Indijoje, ko gero, yra net daugiau, negu pačiame Tibete...

Režisierius V. V. Landsbergis Tibeto padėtį lygina su netolima Lietuvos patirtimi: "Mums tai gerai pažįstama... Mažiukų niekas negina, jei jie neturi naudingų iškasenų ir juos okupavusi šalis yra "naudinga" arba grėsminga užsienio partneriams... Milžiniškos tibetiečių protesto demonstracijos Delyje ir Darmsaloje, vykusios pirmosiomis olimpinių žaidynių dienomis, vėl atgaivino pritilusią mūsų širdžių Sąjūdžio dvasią, kai tūkstančiai protestuotojų rinkosi Vingio parke ar Katedros aikštėje reikalaudami nepriklausomybės. Keistas jausmas, kai supranti, kad tai, ko jie taip trokšta, mes jau turime, tik nebelabai vertiname. O juk 1990 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, vienas pirmųjų pasaulinio masto asmenų, aplankiusių Lietuvą 1991 m., kai čia dar budėjo okupantų tankai, buvo būtent Jo Šventenybė Dalai Lama. Dabar mums svarbu ne tik gražinti skolą pripažinusiems mūsų laisvę, bet ir patiems prisiminti, kas mes buvome, ir pagalvoti, kas esame... Tai, kas vyksta Tibete, yra ir mūsų laisvės matas". 

V. V. Landsbergio filmas nedaugžodžiauja, jis sako: Tibeto laisvė – testas visoms demokratijoms. Tik geografinis Tibetas toli, dvasinis – kiekvieno mūsų širdyje. Kinija vėliau ar anksčiau turės pasukti demokratėjimo keliu. Palaikydami Tibetą, palaikome ir demokratinę Kiniją. Todėl, kalbantis su Kinija, žodis Tibetas iš mūsų lūpų neturi iškristi.

Filmas "Nuo pasaulio stogo" – tai filmas ne žiūrėjimui, o įsižiūrėjimui. Ekrane kintantys vaizdai skirti ne grožėjimuisi, o įsijautimui. Geriausia  juos būtų įsirašyti į plokštelę ir sukti kaip maldų malūnėlį – įsižiūrint, sustabdant, atsukant atgal, įsiskaitant į užrašus, įsižiūrint į gilias vaikų akis, įsiklausant į sunkų sužeisto šuns alsavimą, įsijaučiant į nenuilstamą maldininkų lūpų virpėjimą, įžvelgiant į tolimiausius vaizdų planus, atveriant širdis vėsiai lietaus lašų muzikai ir karštų maldų aidui...

Filmas prasideda ir baigiasi vėju, pučiančiu nuo pasaulio stogo, vėju, sukančiu ne elektros jėgainių sparnus, o spalvotų tikėjimo vėliavėlių stygomis kartojančiu maldas. Jos plevena visur: virš takų ir stogų, kalnuose ir slėniuose, šventyklose ir prie namų, vienuolynuose ir aikštėse... Mėlynos kaip vanduo, žalios kaip medžių lapai, raudonos kaip ugnis, geltonos kaip smėlis, baltos kaip įkaitintas plienas – Tibeto vėliavos vėjo balsu tyliai  laimina ir saugo.

Tiesa sakant, tai net ne filmas, tai – malda už Tibeto ir mūsų dvasinę laisvę, malda skirta gelbėti mūsų sieloms nuo tingulio, užmaršties ir baimės.

 
 
    Atgal...